Romualdas Žekas. Sveikatos priežiūros reforma finišo tiesiojoje. Kas nutylima?

Nereikia būti žveju, kad žinotum, jog karosus geriausiai sekasi gaudyti drumstame vandenyje. Tačiau kalbėsiu ne apie kūdrą, o apie valstybės valdymą. Čia, kad ir kaip paradoksaliai atrodytų, situacijų, kai drumsta terpė labiau pageidautina nei skaidri, taip pat netrūksta.

Reklama

Tokie įtarimai kyla stebint, kaip jau keli mėnesiai Sveikatos apsaugos ministerija vis plačiau atskleidžia būsimą sveikatos priežiūros modelį. Vyksta diskusijos. Tačiau tik akylesni šio proceso stebėtojai galbūt pastebi, koks siauras tas diskutantų ratas. Be pacientų atstovo (kaipgi kitaip diskusiją pavadinsi demokratine), dalyvauja tik sveikatos priežiūros įstaigų vadovai ir mažųjų savivaldybių politikai. Įslaptintas ir reformos metmenų autorių sąrašas. Neskelbiamas ministro 2021-04-28 įsakymas Nr. V-968, kuriuo buvo sudaryta darbo grupė. Tiesa, gali būti, kad to vandens specialiai ministerija ir nedrumsčia. Galbūt tų burbuliukų pakankamai prigamina patys išgąsdinti karosai? Ir ko gi išsigąsta? Visi baisiausiai susirūpino mažųjų ligoninių uždarymu. Ministerija uždarymą neigia. Jos bus tik optimizuojamos. Juk, uždarius reanimacijos ir priėmimo, chirurginius, akušerinius-ginekologinius, vaikų ligų skyrius dar liks terapinis skyrius su siaurais specialistais ir.... pats pastatas. Ligoninės likučiai, tiesa, struktūriškai ar funkciškai sujungus viską, kas savivaldybėje užsiima sveikatinimo veikla, bus pervadinti į bendruomenės sveikatos centrą. Ir steigėjas nesikeis. Kaip ir buvo, taip liks savivaldybės taryba. Išliks savivaldybėje ir fizinių asmenų mokesčio mokėtojas. Tai savivaldybių politikus veikia raminančiai. Matyt, čia ne paskutinį vaidmenį vaidina nors gana miglotai pažadėta ir daugiamilijoninė ES parama. Vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimas irgi, panašu, slopsta. Juk ir patys puikiai mato, kokie neefektyvūs jų įstaigų darbo rezultatai ir kaip uždelsta reforma tempia žemyn visos šalies gyventojų sveikatos rodikius. Lieka dar pacientai, kuriems iki šiol taip karštai advokatauta dėl pablogėsiančio sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo. Tačiau su jais bėdos irgi, atrodo, nebus. Pažadėta išspręsti pavėžėjimo klausimą, kuris jau seniai ir gana paprastai sprendžiami kitose šalyse. Be to, likusi sveikatos priežiūra bus kažkaip stebuklingai sustiprinta, tad ir priežasčių ieškoti tos pagalbos kitur labai sumažės.

Deja, štai šita reformos vieta – silpniausia. Bent jau taip esu įsitikinęs. Čia daugiausia diletantizmo ir abejotinų pasiūlymų. Apie ją beveik ir nediskutuojama. Nežinau, ar tai supranta ir skatina sąmoningai daryti reformos kūrėjai. Tačiau susijaudinusių karosų sudrumstas vanduo ir aimanos dėl uždaromų ligoninių skyrių leidžia saugesne kryptimi nukreipti diskusijas ir išvengti klausimų apie pirminės sveikatos priežiūros grandies sustiprinimą kompensuojantį netektų stacionarinių paslaugų poreikį. Akivaizdu, kad siekiant šio tikslo, būtina iš esmės pertvarkyti, o jeigu dar tiksliau – sukurti ambulatorinę slaugą. Gerai integruotą su savivaldybės socialinės rūpybos tarnyba, o ne tik susaistytą kažkokiomis bevertėmis bendradarbiavimo sutartimis. EK nuomone, pas mus tokių paslaugų tinklo iš viso nėra. Būtinos permainos ir skubios medicinos paslaugų teikimo srityje. Reikia skubiai apsispręsti dėl greta greitosios medicinos pagalbos tarnybos, jau keletas metų dirbančios pagal paramedikų darbo algoritmą, šeimos gydytojo budinčios tarnybos sukūrimą. Tai būtinos sąlygos, kurias reikia įgyvendinti, prieš tai profesionaliai aptarus, redukuojant stacionarinę pagalbą mažose savivaldybėse. Tačiau apie tai, manau, pakalbėsime kitą kartą, juolab, kad pateiktoje reformos medžiagoje trūksta konkretumo.

Geriau pasižiūrėkime, kaipgi planuojama stiprinti pirminę sveikatos priežiūros grandį kompensuojant stacionarinių paslaugų netektį (nutolimą). Priminsiu, kad su analogiškomis problemomis buvo susidurta ir pačioje nepriklausomybės pradžioje. Turėjome 200 ligoninių, bene didžiausią lovų ir gydytojų skaičių. Gyventojų sveikatos rodikliai, priklausantys ir nuo sveikatos priežiūros sektoriaus veiklos ir kitų priežasčių, buvo vieni prasčiausių Europoje. VI gydytojų suvažiavimas iškėlė uždavinį keisti Semaškos modelį, veikusį šalyje, į pažangų, daugelyje pasaulio šalių sėkmingai dirbantį modelį. Modelį, kuriame prioritetas suteikiamas pirminei sveikatos priežiūrai su šeimos gydytojo institucija centre. Visa sistema orientuota profilaktinio darbo kryptimi, o didelį jos veiklos efektyvumą turėjo užtikrinti referacinis paciento patekimo į aukštesnes ir brangesnes gydymo grandis principas. T. y. šeimos gydytojas stebi visų prie jo prisirašiusių pacientų sveikatą. Pagal savo kompetenciją juos gydo susirgus ir teikia kitokią pagalbą. Tik pacientus, kuriems reikia sudėtingesnių tyrimų ar gydymo, nukreipia į aukštesnes sveikatos priežiūros grandis. Daugiametė įvairių šalių praktika parodė, kad savo lygyje šeimos gydytojas gali suteikti apie 80 proc. paslaugų, o vos 15–20 proc. pacientų reikia paslaugų brangesnėse grandyse. Tokia Nacionalinės sveikatos koncepcija aptarta visuomenėje ir 1991–10–30 d. patvirtinta Aukščiausiojoje Taryboje Seime.

Deja, koncepcijos įgyvendinimas pasirodė labai keblus. Dėl ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos nekompetencijos ar net sabotažo pertvarka nusikalstamai užsitęsė, o kai kas iš viso nebuvo daroma. Užuot kūrybiškai ieškojus sistemos efektyvumą skatinančių priemonių, buvo šokama pagal medikų, kuriems pertvarkymai nebuvo priimtini, dūdelę. Reforma strigo. Vos pradėjus kalbas apie reformą, lengvai, būdavo pasitelkiami politikai, manipuliuojant jų paviršiniu sistemos matymu. Situacija atrodė neįveikiama. Sistemos veiklos ir gyventojų sveikatos rodiklių atsilikimas kasmet tik didėjo ir jau badė akis. Turbūt pikčiausia, kad atsilikome nuo kaimynų, ypač estų, su kuriais prieš kelis dešimtmečius buvome vienodoje situacijoje. Daugelio pasaulio šalių geroji patirtis ir ypač kaimynų pavyzdys, jų geri rezultatai akivaizdžiai rodo, kad ne koncepcija, bet jos įgyvendinimas kaltas dėl mūsų atsilikimo. Nesuvokiant koncepcijos svarbiausių principų, reformos naujadare, Savivaldybės bendruomenės sveikatos centre, priešingai negu numato Nacionalinė sveikatos koncepcija, pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros grandys sujungiamos. Tai vadinama ,,sveikata vienose rankose“ arba ,,viename futliare“. Taip sakant, ir šeimos gydytojai, ir siauri specialistai, ir terapiniai skyriai atsidurs vienoje bendroje įstaigoje. Visai taip pat, kaip buvo tarybinėse centrinėse ligoninėse arba taip, kaip iki šiol daugiau negu tris dešimtmečius nelegaliai dirba Vilniaus ir Kauno poliklinikos. Tokia įstaigos nomenklatūra tik dabar bus mėginama teisiškai įteisinti. Naujuosiuose centruose dar kartu ims dirbti, tiesa, pagal sutartis, ir privačios įstaigos, savivaldybių visuomenės sveikatos biurai, ambulatorinės slaugos ir kitos įstaigos. Todėl akivaizdžios ir išvados: užuot stiprėjusi šeimos gydytojo institucija, siaurų ,,savų“ specialistų apsuptyje dar labiau nusus. Darbo krūvio svorio centras dar labiau pasislinks į II lygio paslaugų pusę. Didės jų ir siaurų specialistų poreikis. Augs eilės pas juos. Tai kurgi čia šeimos gydytojo institucijos stiprinimas? Neverta net ir kalbėti apie bandymą medicinos normose ar kituose tesiniuose aktuose reglamentuotą darbą pakeisti neaiškiomis bendradarbiavimo sutartimis. Jos primena ne tokius jau senus laikus, kai pavasariais partkomų salės lūždavo nuo pasitarimų apie komunistų partijos įtaką bulvių derlingumui, o rudenį tūkstančiai moksleivių, studentų ir miestiečių bendradarbiaudavo kasdami kolūkių laukuose pasitarimų rezoliucijomis tręštas bulves. Nemanau, kad derėtų plėstis aiškinant, kad tokiame oksimoroniniame centre (kur bus bandomos suderinti nesuderinamos savybės) negalės efektyviai dirbti privačios ir viešos įstaigos, kitos institucijos.

Tikėjausi, kad reformos trūkumus pastebės Nacionalinė sveikatos taryba. Deja, šviežias kėdžių perstatymas, kaip tiems Brėmų miesto muzikantams, nepadėjo. Panašu, kad net liko nesuprasta reformos esmė.

Taigi galiu lažintis, kad reformos kūrėjų įslaptintą grupę, jos branduolį sudarė, arba bent jau griežė pirmaisiais smuikais, medikai. Tikriausiai viešųjų įstaigų vadovai. Čia labai tiktų ir A. Einšteino draugo, garsaus matematiko Giodelio pastebėjimai. Kalbėdamas apie neapibrėžtas ir sudėtingas sistemas, jis teigė, kad šalies ūkyje veikia šimtai įvairiausių sistemų, turinčių savo tikslus ir uždavinius. Kiekviena dirba pagal savo reglamentus ir vidines nuostatas, kurių tos sistemos dalyviai net negali tiksliai nusakyti, o ką jau kalbėti apie sugebėjimą sistemą reformuoti. Bet kuriuo atveju, pakviesti tai daryti, jie stengsis tą sistemą taip pertvarkyti, kad ji būtų pirma jiems patogi. Deja, pas mus visas reformas kuria ir aptarinėja tų sistemų dalyviai. Ko galime tikėtis?