Ruošiatės bėgti ilgą distanciją? Įvertinkite riziką: gali sutrikti inkstų funkcija

Niekas nepasiginčys – bėgiojimas yra puiki mankšta, turinti visus aerobinių pratimų (skirtų gerinti kūno gebėjimą efektyviai panaudoti deguonį ir deginti riebalus) pliusus. Vis dėlto, stengiantis įveikti ilgas distancijas, pavyzdžiui, bėgant maratoną, gali kilti ir nelauktų neigiamų pasekmių sveikatai: naujoje studijoje pastebėta, kad maratono dalyviai po jo patiria trumpalaikį inkstų funkcijos sutrikimą, – rašoma time.com.

Reklama

Studijoje, publikuotoje amerikiečių inkstų ligų žurnale („The American Journal of Kidney Diseases“), analizuoti 22 žmonių, dalyvavusių maratone, kraujo ir šlapimo tyrimų rezultatai. Nustatyta, kad iškart po maratono 82 proc. bėgikų pasireiškė pirmos stadijos inkstų pažeidimo požymių. Tačiau tai buvo trumpalaikis efektas, daugeliui išnykęs per 24-48 valandas.

Vis dėlto tyrėjai linkę pabrėžti, kad rasti pokyčiai patvirtina, jog maratonas sukelia didžiulį stresą žmogaus kūnui, o bėgiojantys neturėtų prarasti budrumo. „Mes buvome įsitikinę, kad rasime tyrimų pokyčių, bet buvome nustebinti to, kokie ryškūs jie buvo – žmones su tokiais tyrimų rezultatais neretai yra gydomi ligoninėse“, – komentavo jie.

Žinoma, reikia atlikti išsamesnius tyrimus, bet mokslininkai teigia, kad žmonėms, kurie neturi inkstų ligų rizikos veiksnių, greičiausiai neverta jaudintis. Tuo tarpu sergantieji diabetu ar turintys aukštą kraujo spaudimą, esantys vyresnio amžiaus turėtų atidžiau įvertinti savo galimybes, pasikonsultuoti su treneriais ir gydytojais prieš pasirinkdami fizinį krūvį.

Tyrėjai komentavo, kad nustatyta inkstų pažaida susijusi su sumažėjusia inkstų kraujotaka, padidėjusia šerdine temperatūra ir dehidratacija, atsirandančiais bėgant ilgas distancijas. Kol kas neišsiaiškinta, ar šis laikinas inkstų funkcijos sutrikdymas gali turėti suminį poveikį arba virsti lėtine būkle.

Ši studija nebuvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas. Nors aišku, jog fizinis aktyvumas būtinas gerai sveikatai palaikyti, mokslininkai visada pabrėžia, kad šiuo atveju daugiau ne visada yra geriau. Šiandien beveik 50 proc. maratono dalyvių sudaro 40 metų ir vyresni asmenys, o 1980 metais jie sudarė tik 26 procentus. Todėl verta paminėti, kad vyresni žmonės tiesiog turėtų atidžiau stebėti kūno siunčiamus signalus ir neignoruoti sutrikimų požymių. Kokia turėtų būti tinkama distancija? Kaip ir visur, svarbiausia įvertinti naudos ir rizikos santykį. Kiekvienas gali rasti jam tinkamiausią sprendimą ir po truputį treniruoti savo kūną.