Rūta Vainienė. Valdišką žalos pacientams atlyginimo modelį stumia buldozeriu
Ši vyriausybė, vos pradėjusi darbą, išgarsėjo pomėgiu kurti darbo grupes, kurio ir neatsisako. Reikia vilkinti problemą – kuriama darbo grupė. Reikia prastumti klausimą – kuriama darbo grupė. Darbo grupių srityje šį kartą premjerą pralenkė Sveikatos apsaugos ministrė. Ji sukūrė net 2 darbo grupes, kurios nagrinėja naują žalos pacientui atlyginimo modelį. Net dviejų grupių vienam modeliui svarstyti, matyt, prireikė todėl, kad vyriausybė savo posėdyje šį modelį jau svarstė ir jam nepritarė, o ministerija jau teikė modelį kritikuojančias išvadas.
Stumiamas žalos pacientams atlyginimo modelis iš tikro nevykęs. Pagal jį turėtų būti sukurta valstybinė žalos atlyginimo sistema su visais jos atributais: etatais, kabinetais ir, žinoma, nemažais pinigais, skirtais pacientų patirtai žalai kompensuoti. Kad siūloma sistema būtų dosni pacientams, jai turi būti skiriama tikrai daug lėšų. O kadangi privalomojo sveikatos draudimo fondas ir taip gana „ubagiškas“, tai gali pakvipti ir sveikatos draudimo įmokų kėlimu.
Taigi, modelis iš tikro ydingas, tad nudžiugino faktas, jog vyriausybė anksčiau jam nepritarė, o Seime vykusiuose klausymuose Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai aršiai kritikavo šį modelį. Kas nutiko vėliau, galime tik spėlioti ir kelti versijas, kad biurokratai susizgribo paskubėję ir iš rankų paleidę galimybę išplėsti savo galias dalinti pinigus, o politikai – galimybę per kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus pamojuoti rūpesčio žmonėmis korta.
Viena iš dviejų darbo grupių jau pateikė savo išvadas. Ką jos sako? Kaip ir reikėjo tikėtis, naujasis modelis stumiamas vos ne buldozeriu. Kitaip ir negalėjo būti, nes darbo grupėms duotas pavedimas buvo pakeistas taip, kad šios visais įmanomais būdais įrodytų naujojo modelio būtinybę. Tikslas pateisina priemones – šio devizo biurokratai laikosi, pasitelkdami, pavyzdžiui, netikslius skaičiavimus.
Kitų šalių statistika pateikiama tendencingai, analizei pasirenkami laikotarpiai, kuomet tose šalyse buvo kompensuojama tik turtinė žala. Lietuvoje ketinama kompensuoti ir turtinę, ir neturtinę žalą, kas, žinoma, pareikalaus daugiau lėšų, bet darbo grupės išvados ir skaičiavimai piktybiškai šį faktą ignoruoja. Akis bado ir kitos prielaidos, kuriomis siekiama įrodyti, kad modelis bus ne toks jau ir brangus. Pavyzdžiui, tikimasi, kad pacientai nebus aktyvūs ir dėl žalos atlyginimo į komisiją kreipsis tik 1000 pacientų, ekspertizių reikės tik kas antram atvejui, o pati ekspertizė tekainuos 300 eurų. Skaičiai itin maži, o pati išmokas administruojanti tarnyba kainuos apie 290 tūkst. eurų. Numatoma, kad tarnyboje dirbs 20 žmonių, iš kurių net penki – vadovaujantis personalas. Sunku įsivaizduoti, kad 15 žmonių sugebės aprėpti visos Lietuvos pacientų skundus. Visus skaičius darbo grupės analizėje reikėtų padauginti bent iš skaičiaus „pi“, kad gautume vaizdą artimą realiam. Tik tada paaiškėtų nemaloni tiesa – valdiška žalos pacientams atlyginimo tvarka bus itin brangi ir prieštaraus vyriausybės programai, kuria buvo įsipareigota nedidinti nei valdymo išlaidų, nei valstybės tarnautojų skaičiaus.
Taigi, darbo grupės ieško ne tiesos, jos turi įrodyti užduotą ir kažkam iš politikų ar biurokratų naudingą tiesą. O juk sprendžiamas ne šiaip koks vienos dienos klausimas, o rimtas, brangus, ilgalaikis modelis, kurį įdiegti gana lengva, tačiau išeiti bus sunku, beveik neįmanoma.
Susiję straipsniai
