Šalpusnis: dėl ko pyksta karaliai
Kai, anot mūsų klasiko, saulelė vėl atkopdama budina svietą, pagrioviuose, miškų aikštelėse, šlaituose ar šiaip molingose atvirose vietose pražysta ankstyvasis šalpusnis (Tussilago farfara L.). Aplink tik nurudusi pernykštė žolė, o jis jau žydi. Tiesa, netoliese gal jau rastume vieną kitą rūtenį, gal ir plukę ar žibuoklę.
Šalpusnis apie savo atgimimą iš pradžių praneša tik žiedais. Lapai išaugs vėliau. Romėnai šį augalą vadino filius ante patrem, t. y. „sūnus anksčiau už tėvą“. Jei norima vaistinei žaliavai prisirinkti šalpusnių žiedų, reikia būti gudriam ir kantriam – jei skinsime jau išsiskleidusius žiedus, nieko nepešime. Vietoj geltonų žiedynų karštu vandeniu teks plikyti balkšvus šalpusnių „pūkus“. O kad taip nenutiktų, reikėtų skinti neišsiskleidusius žiedynus.
Šalpusnio žiedai
Peržvelgiau interneto informaciją lietuvių kalba apie šalpusnio gydomąsias savybes. Viskas parašyta „kaip iš knygos“. Taip, šalpusnis mažina uždegimą, padeda gydant bronchitą, ypač užsitęsusį, gerklų ir trachėjos uždegimus, bronchinę astmą, nes šalpusnis pasižymi stipriu priešuždegiminiu poveikiu, skystina gleives ir lengvina atsikosėjimą, gelbsti bronchų astmai užpuolus, nes šalpusnis dar ir spazmus atpalaiduojančių savybių turi. Taip, ypač tinka su medumi. ir t. t.
Iš tikrųjų, šalpusnio lapų užpilas ar nuoviras, ypač mišiniuose su kitomis tam tikslui parinktomis vaistažolėmis, yra geras gerklės, bronchų, plaučių draugas, tad tinka visais atvejais, kai sakoma „gripuoju“, nesvarbu, ar tai būtų tikras gripas ar banalus peršalimas – abiem atvejais reikia padėti savo gerklei, bronchams, trachėjai, plaučiams, juolab, kad šalpusnio lapų veikliosios medžiagos dar ir stimuliuoja kvėpavimą, kas aktualu astmininkams.
Astmininkams svarbi žinia turėtų būti ir faktas, kad šalpusnio lapų veikliosios medžiagos organizme slopina astmos priepuolio pasireiškimo priežastį. Beje, lotyniškas augalo pavadinimas juk ir kilęs iš lotynų kalbos žodžio tussis – kosulys. Šalpusnio lapų gleivės padeda ne tik kvėpavimo takų organams – gleivės švelniai ir užtikrintai padengia ir skrandžio gleivinę. Kadangi be gleivių šalpusnio lapuose rasime gerą dešimtį kitų veikliųjų medžiagų, kurios, kaip minėta, mažina uždegimą, slopina spazmus, šis augalas beveik su šimtaprocentine garantija gali pagelbėti gydant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligę. Ezoterikos ir Rytų medicinos mėgėjams – šalpusnis yra Veneros, Saulės, Saturno ir plaučių meridiano augalas.
Taigi, šalpusnis – augalas, kurį nors prie žaizdos dėk (jis prie jos ir tinka, bet apie tai vėliau), bet kodėl jo nėra vaistinėse? Lietuviški interneto puslapiai apie tai nutyli. Tiesa, žinau keletą vietų, kur jo galima nusipirkti, bet nuėję į pirmą pasitaikiusią vaistinę jo nerasite. Visokių čiulpinukų gerklei ir koldreksų rasite, o šalpusnio – ne. Neseniai man buvo perteikta lyg ir prielaida, kad taip nutinkama dėl to, kad mokslininkai vaikosi mados – jų valia vieni augalai madingi, kiti – keliauja užmarštin. Tiesos yra, bet juk madas kuria eiliniai žmonės, kartais snobai, o mokslininkams, manau, mada yra toks dalykas, be kurio jie ir taip apsieina, na, nebent madingesnį kaklaraištį užsiriša, važiuodami į eilinę konferenciją, juk visi mes žmonės. Bet vis dėlto mokslininkai čia nagus yra prikišę. Tiesiog vieni nustatė, kad šalpusnis be visų ten gleivių ir saponinų turi ir tokių medžiagų, kurios moksliškai vadinamos pirolizidino alkaloidais, o kiti nustatė, kad dalis šių alkaloidų yra nuodingi. Beje, tokių alkaloidų augaluose yra šimtai – vieni iš jų nenuodingi visiškai, kiti, deja – net labai. Šalpusnis yra vienas iš tų augalų, kuris kaupia du nuodingus pirolizidino alkaloidus – senecioniną ir senkirkiną. Šių medžiagų poveikio rezultatas – sunkios kepenų ligos, tame tarpe – kepenų vėžys.
Pirolizidino alkaloidas – senecioninas
Išsigandote? Neskubėkite. Šių medžiagų šalpusnio lapuose yra mažai. Taip, lapuose, tiek jaunuose, tiek visiškai išsiskleidusiuose, bet žieduose šių nuodingų medžiagų yra žymiai daugiau. Yra aprašyti tokie vieno eksperimento rezultatai. Pelytėms ėdalas buvo „pagardintas“ šalpusnio lapais, kurie sudarė 4 proc. pelyčių raciono. Ir tokiu ėdalu vargšės maitinosi 600 dienų. Rezultatas – kepenų hemangiosarkoma.
Jei sveiką gyvenimo būdą propaguojantys gydytojai per dieną rekomenduoja suvalgyti 600-800 g daržovių (na, dar po šimtgramį mėsytės ir varškytės), tai 4 proc. nuo mūsų dienos raciono sudarytų 40 g. Vadinasi, kad susirgtume kepenų vėžiu (tuk tuk tuk į medį), mes turėtume suvalgyti 7-8 valgomuosius šaukštus smulkintų šalpusnio lapų. Ir juos valgyti bent metus kitus. Na, kas gi taip darytų? Juk patys žinome – kas per daug, tas nesveika.
Na, o į šalpusnį, kaip ir į kitus pirolizidino alkaloidus kaupiančius augalus, Europos bendrijos medicinos produktų komiteto biurokratai nusitaikė seniai. Į rankas pateko beveik dviejų dešimtmečių senumo dokumentas, kuriame svarstoma apie šalpusnio uždraudimą. Beje, nusitaikyta ir į tokius augalus ar jų dalis, kaip petražolių sėklos, graikinių riešutmedžių lukštus (dabar labai labai madingus mūsų Lietuvėlėj), šventagaršvių sėklas ir žolę, taukių lapus ir šaknis ir dar į krūvą augalų. Smagu skaityti 2000-aisiais metais Belgijos karaliaus pasirašytą dokumentą, kuris, keliais žodžiais, skamba maždaug taip – karalius Albertas II sveikina jus ir uždraudžia vartoti šalpusnio lapus. Lyg užpykęs asmeniškai ant vargšo šalpusnio būtų. Ir taip yra visoje Europoje. Ką gi, jei jau karaliai draudžia, ką mums, plebėjams, daryti?
Paaiškinsiu, nors prieš tai norisi retoriškai padejuoti – degtinė irgi sukelia kepenų vėžį, tabakas – plaučių vėžį, o negirdėjau, kad karaliai degtinytę ruoštųsi uždrausti. Bet čia ir taip viskas aišku su degtinyte, juk kiek mokesčių akcizų pavidalu galima išlupti. Ant šalpusnio pakelio neužklijuosi banderolės...
Šalpusnio lapai
Šalpusnis kenksmingų pirolizidino alkaloidų sukaupia mažiau, nei kiti tokias pat medžiagas kaupiantys augalai, pvz., vaistinė taukė (Symphytum officinale L.) ar kanapinis kemeras (Eupatorium cannabinum L); nemaišyti su permautalapiu kemeru (Eupatorium perfoliatum L.), kuris minėtų alkaloidų nekaupia). Todėl yra šioks toks kompromisas – šalpusnių lapus dabar priimta vartoti ne ilgiau kaip 4-6 savaites per metus (per metus!) po 6 g per dieną (tiek sveria vienas valgomasis šaukštas džiovintų smulkintų šalpusnio lapų). Nors, mano skaičiavimais, tokiame šalpusnio lapų kiekyje gali būti nuo 60 iki 600 kartų daugiau pirolizidino alkaloidų, negu leidžiama suvartoti per dieną (leidžiama suvartoti 1-10 mikrogramų pirolizidino alkaloidų per dieną, o 6-iuose g šalpusnio lapų senkirkino gali būti 600 mikrogramų). Taip yra tikriausiai dėl to, kad minėti alkaloidai galbūt pilnai neištirpsta vandeny.
Suvedame galus:
► šalpusnio žiedai gydymui visiškai nerekomenduojami, nes juose pirolizidino alkaloidų yra daugiau nei lapuose;
► pirmenybę teikti lapams, geriau surinktiems prieš metus kitus, nes tokiuose lapuose pirolizidino alkaloidų bus mažiau (laikui bėgant žaliavoje jie suyra);
► per dieną užpilui ar nuovirui ruošti galima suvartoti apie 6 g šalpusnio lapų;
► per metus tokį užpilą ar nuovirą vartoti ne ilgiau kaip 4-6 savaites, nes pirolizidino alkaloidai savo juodą darbą daro tuo stipriau, kuo ilgiau juos vartojame;
► visiškai nevartoti nėščiosioms ir maitinančioms krūtimi, nes minėtos medžiagos persiduoda su pienu kūdikiams;
► neduoti vaikams iki 6-12 m. (priklausomai nuo svorio);
► šalpusnio lapai netiks lėtinių, ilgai trunkančių ligų gydymui, nes gydymas gali užtrukti ilgiau nei 4-6 savaites;
► nerekomenduojama šalpusnio arbatų gerti turintiems kepenų problemų;
► rekomenduojama šalpusnio lapų žaliavos nevartoti vienos, o ruošti mišinius, maišant šalpusnio žaliavą su kitomis panašių savybių turinčiomis žaliavomis (pvz., čiobreliais, svilarože, gysločio lapais, tūbių žiedais);
► rekomenduojama į ruošiamą mišinį įdėti vaistažolių, saugančių kepenis nuo toksinio pažeidimo, pvz., kiaulpienių žolės ar šaknų, varnalėšų šaknų, trūkažolių šaknų ar žolės, jonažolių ar rykštenių žolės;
► vartojant šalpusnių lapus išoriškai, apsinuodijimo pavojus yra minimalus;
► išoriškai šalpusnių lapų užpilas ar nuoviras vartojamas žaizdoms, praguloms, nudegimams gydyti (kompresai), ypač naudingi švieži lapai kelionėse, ekskursijose gamtoje patirtiems sužeidimams (nutrintos kojos, vabzdžių įgėlimai, nusikasymai, nubrozdinimai) gydyti ar simptomams lengvinti.
Nors ir kaip bauginančiai atrodo tokia informacija, panikuoti tikrai nereikia – kosuliai mus užpuola tik kelioms dienoms, per jas tikrai nieko nenutiks, jei ir išgersime per dieną keletą puodelių karštos šalpusnių lapų arbatos su medumi. O jei kartu gysločio ir kiaulpienių įmesime į puodelį – tik į sveikatą bus. O bauginanti informacija šiame straipsnyje pateikta tik teisybės dėlei – tiesa juk išlaisvina, ar ne?
Susiję straipsniai
