Psichologė: kartais net globa tampa traumuojanti

Atrodo, jau seniai išaugta iš vaikiško amžiaus, o vis dar jaučiame kad mus stebi „tėvai“, kurie sukritikuos atliktą darbą, išpeiks naują pirkinį ar tiesiog parodys nepasitenkinimą, kad ne laiku užsimanėme į pajūrį. Mes bijome „tėvų“ kritikos, priekaištų arba norime sulaukti jų pagyrimo, pripažinimo. Mes nesiryžtame priimti problemos sprendimo, laukiame, kad jį pasiūlytų „tėvai“, nes taip saugiau.

„Tėvais“ gali tapti mūsų vadovai, sutuoktiniai, partneriai, gal net kolegos, kaimynai ar draugai. Visi tie, kurie mums kelia nepasitikėjimą savimi, kurių neigiamos nuomonės bijome. Stengiamės jiems įtikti, bet dėl to jaučiame, kad netenkame to, kas svarbu mums patiems. O tokios savijautos priežastys galbūt slypi tame mūsų gyvenimo laikotarpyje, kurio net negalime prisiminti.

Traumuojančios patirtys vaikystėje

„Kartu su pacientu tyrinėjant jo gyvenimo istoriją, aiškinantis jo prastos savijautos priežastis aiškėja, kad būta vaikystės traumų. Beje, jau pats gimimas yra trauma“, – sako Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė, psichoterapeutė Vita Čioraitienė.

Kaip dažniausią trauminę patirtį vaikystėje psichologė mini smurtą, tiek fizinį, tiek psichologinį. Šiuo metu, jos nuomone, dažniau pasitaiko psichologinio smurto apraiškų. Tai nuolatinis kritikavimas, gėdinimas, menkinimas, grasinimas, erzinimas, šaipymasis.

Tačiau dalies traumuojančios patirties galbūt net patys nepastebime. „Ne tokia akivaizdi trauminė patirtis yra emocinis apleidimas, kai vaikas nesulaukia pakankamo dėmesio, palaikymo iš tėvų, kai jo jausmai ir rūpesčiai nėra svarbūs, yra nuvertinami („Nėr čia ko verkti dėl tokių niekų“, „Irgi mat problemos, va, užaugsi, tai pamatysi...)“, – teigia psichologė.

Vaiką traumuoja ir besitęsiantys šeimos barniai ar „nekalbadieniai“. Pasak specialistės, šeimoje tvyranti įtampa formuoja įsitikinimą, kad pasaulis nėra saugi vieta. Trauma gali būti ir tai, kai vaikui užkraunami tėvų rūpesčiai: finansiniai, darbiniai, sveikatos.

V. Čioraitienė pabrėžia, kad traumuoja valdingi ir manipuliuojantys tėvai, nes su jais užaugi išsigandęs ir įsitempęs, jautiesi bejėgis ir nevykęs. Sunku suvokti savo tapatumą – poreikius, norus.

Nors esame įsitikinę, kad globa visada yra meilės išraiška, bet psichologė pastebi, kad hipergloba irgi gali būti traumuojanti patirtis: „Atrodytų, kad tėvai nori tik gero savo vaikui, labai myli, bet toks elgesys neleidžia vaikui „užaugti“, savimi pasitikėti.“

Kai kurios traumuojančios patirtys mums atrodo labai netikėtos. „Gal savotiška trauma gali būti ir kito vaiko gimimas šeimoje, nes nebūtinai turi džiaugtis, kad atsirado broliukas ar sesutė, kuriuo dabar visi domisi“, – pastebi psichologė.

Kūdikystės traumos labiausiai paveikia gyvenimą

Asmens sveikatos klinikos psichologė pabrėžia, kad visi vaiko raidos laikotarpiai yra sudėtingi ir visais jais traumos stipriai paveikia tolesnį gyvenimą, tačiau iš visų ji išskiria kūdikystės traumas.

Nors pats žmogus jų neatsimena, bet jos gali turėti stiprų poveikį. „Pavyzdžiui, apleistumas, stabilaus ryšio nebuvimas, emocinio ar fizinio reagavimo stoka veikia net kūdikio smegenų vystymąsi. Sutrinka prieraišumas, vėliau suaugus gali būti sudėtinga sukurti sveikus santykius“, – aiškina psichologė.

Ji pabrėžia, kad dėl ankstyvo streso galimi ir sveikatos sutrikimai – hormonų, imuninės sistemos. Be to, dėl kūdikystės traumų augant gali kilti emocijų bei elgesio problemų.

V. Čioraitienė pastebi, kad trauminė patirtis gali būti įgyta dar iki gimimo, jei laukiantis mamos savijauta būna labai sudėtinga (pavyzdžiui, vaiko nenorima).

Vaikystės trauma atsiliepia suaugusiajam

Trauminė patirtis vaikystėje psichiką gali paveikti labai įvairiai. V. Čioraitienė teigia, kad labai dažnai susiformuoja žema ar trapi savivertė, atsiranda pasitikėjimo savimi stoka, nesaugumo jausmas, nerimastingumas, baimės, emocinis nestabilumas.

Pasak psichologės, žmonės skundžiasi sunkumais santykiuose, intymumo problemomis, savinaika (įvairiomis priklausomybėmis), juos vargina pasikartojantys prisiminimai ar sapnai.

Galimas poveikis ir kūnui, tai įvairūs psichosomatiniai sutrikimai (įvairūs skausmai, širdies ligos, virškinimo sutrikimai, žarnyno negalavimai).

Taip pat gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimai, depresija, nerimo, asmenybės sutrikimai.

V. Čioraitienė akcentuoja, kad nebūtinai po trauminės patirties simptomai pasireiškia iš karto. „Jie gali iškilti gyvenimo eigoje. Kartais vaikystės traumas pažadina kiti suaugusiojo gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, gimus kūdikiui moteriai gali kilti savos vaikystės išgyvenimų. Nauja netektis gali priminti buvusias, jausmai gali sukilti stipresni, nei tikėtasi“, – teigia psichologė.

Galima ne išsigydyti, bet suprasti ir priimti

Psichologės nuomone, visiškai išsigydyti nuo daugelio vaikystės traumų, tokių kaip netektis, išnaudojimas, smurtas, nėra įmanoma, sužeidimas lieka. Tačiau psichoterapija gali padėti jas išgyventi, išjausti, suprasti bei priimti.

V. Čioraitienės teigimu, įvairūs šaltiniai siūlo skirtingas terapines kryptis traumoms gydyti. Vieni teigia, kad labai veiksminga kognityvinė elgesio terapija, nes yra specifinių metodų potrauminio streso sutrikimams gydyti. Kiti aiškina, kad vaikystės traumoms tinka psichoanalitinė psichoterapija.

„Ko gero nėra taip svarbu terapinė kryptis, manau, kad dažnai labiausiai gydo santykis, saugus ryšys su psichoterapeutu“, – pabrėžia psichologė.

Taip pat taikoma gyvūnų terapija, rašymo terapija. JAV gydant traumas ir jų pasekmes taikomos terapinės programos, kurios pasitelkia teatrą.

Pats žmogus irgi gali sau padėti. Pirmiausia gali pasidomėti literatūra apie traumų psichologiją, ji padės suprasti, kas su juo vyko. Gali padėti dėmesingo įsisąmoninimo technikos – jos teigiamai veikia daugelį psichiatrinių, psichosomatinių bei su stresu susijusių simptomų.

„Ypač svarbu traumas patyrusiems žmonėms turėti artimų žmonių grupę, palaikančią bendruomenę“, – žmogiškojo ryšio svarbą akcentuoja psichologė V. Čioraitienė.