Savidiagnostika ir savigyda – ne geriausias sprendimas (3)

Gydytojai tikina, jog patarimai internete, siūlymas sunegalavus kreiptis į vaistininką bei televizijos laidos apie sveikatą verčia pasiligojusius žmones patikėti, kad diagnozuoti ligą bei išsigydyti gali patys. Yra ir objektyvių priežasčių, kodėl susirgę žmonės neskuba pas gydytojus: pas daugelį specialistų patekti įmanoma po mėnesio ar net kelių. Ieškoti pagalbos ne medicinos įstaigose kartais verčia ir gydytojo asmeninės savybės.

Reklama

Klysta pačioje ligos pradžioje

Gydytoja dermatovenerologė Aldona Kajutytė jau ne pirmus metus susiduria su situacija, kai į ją kreipiasi jau pabandę patys save gydyti pacientai.

Vos pastebi ant odos kokį pakitimą, žingsniuoja tiesiu taikymu į vaistinę, patys išsirenka vaistų ir jais tepasi. Ypač tai būdinga jaunesniems pacientams, kurie visais gyvenimo atvejais tariasi su internetu.

„Jiems viskas yra aišku. Tik kai įsigytas vaistas nepadeda, jie atskuba pas gydytoją. Oda jau būna pritepta tepalų, todėl tikrieji ligos požymiai paprastai sunkiai atpažįstami. Be to, tyrimams mėginiai imami nuo švarios odos, todėl tenka laukti kelias dienas, kol naudoti tepalai nusivalo. Kol visa tai vyksta, žmogui niežti, peršti ar jaučiamas kitoks diskomfortas. Ligonis būna nepatenkintas, pradeda reikšti priekaištus. Tenka atsakinėti į banalius klausimus: kodėl reikia laukti, kodėl tyrimas nieko nerodys. Žmogus dažniausiai būna pamiršęs, kad pačioje ligos pradžioje neteisingai pasielgė pats“, - aiškino A. Kajutytė.

Gydytoja teigė, kad iki atėjimo pas specialistą patys nebandę imtis pačių sau nusistatytų gydymo priemonių pacientai ją jau verčia nustebti, nes dauguma imasi savigydos.

Dažnai būna, kad parodęs gydytojui pakenktą nagą ir gavęs siuntimą laboratoriniam tyrimui pacientas ima stebėtis, esą kaip gydytoja nemato, kad jį pažeidė grybelis. Tokiems žmonėms užtenka vieno fakto nusistatyti patiems sau diagnozę.

Gydytoja tikino, kad su tokiais ligoniais labai sunku dirbti.

Kartais padėti nebeįmanoma

Baisiausia, kai žmonės imasi hormoninių tepalų bei kremų. Neretai klaidingais patarėjais tampa kaimynės. Galbūt viena moteris jais gydėsi koją, o draugei pataria tuo pačiu vaistu tepti veidą. Yra didžiulis skirtumas, kuo ir ką gydyti.

Nenuostabu, kad tas tepalas gali padėti, bet būtina žinoti, kiek laiko jį vartoti, kada tas gydymasis yra saugus, o kada jau nebe.

Blogiausia, kai hormoniniais vaistais tėvai tepa vaikus.

„Kartais taip suklysta ne tik mamos, bet ir vaistininkai neteisingai pataria. Panašu, kad jie nežino, jog kartais galima sulaukti neatitaisomų pasekmių: atrofijos, kapiliarų išsiplėtimo. Juk matome gatvėse žmones raudonais, blizgančiais veidais, o kartais net pamėlusiais. Ir visai nebūtinai jie yra alkoholikai, dažniausiai tai – savarankiško gydymosi aukos. Apmaudu, bet būna atvejų, kai tokiam žmogui padėti nebeįmanoma. Mat nemažai tepalų turi siaubingą pašalinį poveikį – sukelia odos atrofiją. Kur oda sunyksta, ten nebeatsigauna. Blogai, kad reklama žmonės tiki labiau nei gydytoju“, - konstatavo A. Kajutytė.

Specialistė tikino, kad kartais savarankiškas gydymas padeda, bet dažniausiai tai tėra atsitiktinumas. Daugeliu atvejų tokia savigyda tik apsunkina diagnostiką.

Bandymą teisintis, kad pas odos gydytoją sunku greitai patekti, gydytoja atmeta. Ji tikino, jog išbertą, staigaus ligos proveržio kamuojamą pacientą gydytojai priima be talonų.

Į savigydą veda nusivylimas

Vaikų ligų gydytoja, alergologė Indrė Būtienė nėra susidūrusi su atvejais, kai savarankiškai gydydami sunegalavusį vaiką tėvai savo atžalai pakenktų nedovanotinai, tačiau tikina, jog suaugusieji linkę pernelyg greitai duoti jiems antibiotikų arba priešingai – rimtai susirgusį vaiką gydo tik arbatėlėmis.

Neišmanydami ir prisiimdami sunkią gydymo atsakomybę tėvai neretai sulaukia tokios ligos  stadijos, kai be ligoninės neapsieinama.

Gydytoja teigė, kad tėvai neretai patys gydo vaikus todėl, kad nepasitiki savo gydytoju. Juk darbo krūviai dabar yra tokie, kad vienam pacientui neretai galima skirti ne daugiau kaip septynias minutes. Kai kurie suaugusieji, manydami, kad medikai skiria nepakankamai dėmesio jų atžalai,  ieško kitų gydovų, galinčių palengvinti jo būklę. Taip dar labiau rizikuojama mažylio sveikata, bandant rimtą ligą gydyti žolelėmis ar kitais alternatyviais gydymo metodais.

Neatmetanti alternatyvių gydymo būdų I. Būtienė teigė, kad viskam savas laikas, o nuspręsti, kada kuris būdas tinkamiausias, turėtų būtent gydytojas.

Patarinėja ir ligoninių valytojos

„Esu pastebėjusi, kad susirgus vaikui, tėvai pirmiausiai klausia ne specialisto patarimo, o kokio giminaičio ar net kaimyno, kuris su medicina susijęs nebent darbo vieta. Esu susidūrusi su atveju, kai tokia konsultante buvo pasirinkta ligoninėje valytoja dirbanti moteris“, - prisiminė gydytoja.

Gydytojos teigimu, neretai tėvai tariasi su mažai apie mediciną išmanančiais žmonėmis telefonu, o kitapus ryšio esantis žmogus imasi atsakomybės patarinėti nė nematęs ligonio.

„Mano patirtis rodo, kad dažniausiai ligonius nugydo tie, kas neturi kompetencijos diagnozuoti“, - tikino gydytoja I. Būtienė.

Gydytoja pastebėjo, kad didžiuosiuose miestuose tėvai linkę net menkiausio negalavimo atveju griebtis antibiotikų. Kaimiškuose rajonuose priešingai – vaikai yra labiau apleisti, o į medikų rankas kur kas dažniau patenka ligai įsisenėjus.

Dažniausia savidiagnozė - vėžys

Akušerė ginekologė Geda Holcman juokauja, jog dauguma moterų kreipiasi į ją jau nusistačiusios sau diagnozę. Maža to, išgirdusios gydytojos diagnozę, kai kurios jų net ima ginčytis.

„Neretai būna taip, vos įėjusi į kabinetą moteris pareiškia, kad jai – pienligė, ir pareikalauja konkrečių vaistų. Kai pradedu klausinėti, kokie simptomai ją verčia taip manyti, ji pradeda pasakoti ne apie save, o apie internete skaitytus dalykus. Dabar kartais juokaudama pradedu pokalbį su paciente paklausdama, kokią ligą ji pati sau nustatė. Ir žinote, dažna moteris mano, kad jai – vėžys. O pagrindiniu argumentu tampa teiginys, kad internete nurodyti šios ligos simptomai atitinka jos pojūčius“, – apie darbo kasdienybę pasakojo gydytoja G. Holcman.

Vienas baisiausių savidiagnostikos būdų, pasak ginekologės, yra visokių moteriškų interneto tinklalapių teikiami patarimai. Juose neretai moterys dalijasi savo patirtimi bei viena kitai rekomenduoja gydymosi būdus.

Vaistininkai neatstoja gydytojų

Gydytojos patirtis sako, kad ne tik internetas kaltas dėl to, kad pacientai pirmiausiai kreipiasi ne į specialistus. Daugelis žmonių tiesiog tampa įkyriai brukamų reklamų aukomis, prašydami patarimų vaistinėse.

„Kartą visiškai netyčia tapau liudininke, kaip moteris dėstė vaistininkei savo ligos požymius. Ši išklausė ir pasiūlė vaistus, kurie jai tikrai nebūtų padėję, o gal net pakenkę. Neištvėriau, įsikišau ir patariau geriau duoti kitų. Visiškai atsakingai sakau – savigyda gali lemti labai liūdnas pasekmes“, - tvirtino gydytoja G. Holcman.

Vos mėnesį šeimos gydytoja dirbanti Inga Baltrušaitytė jau spėjo pastebėti, kad pirmi nereto paciento žodžiai būna: „Man reikia siuntimo pas specialistą“. Tai yra, jau eidami pas šeimos gydytoją jie būna apsisprendę, kuo serga ir kokios srities gydytojas turėtų imtis jį gydyti.

„Tai panašu į medicinos studentus. Jie beveik visi perserga ligų žinyno liga. Atsimenu, kai mokėmės apie odos ligas, vis atrodydavo, kad mano pojūčiai atitinka kiekvienos ligos aprašymą“, - atviravo I. Baltrušaitytė.

„Nežinau jokios kitos gyvenimo srities, kur viskas taip plačiai informuojama, kaip medicinoje. Suprantu, kad reikėtų kalbėti apie sveiką gyvenimo būdą, tinkamą mitybą, bet ne apie ligas. Panašu, kad visa medicina dabar yra išversta į buitinį lygį. Kiekviena namų šeimininkė kepdama blynus per radiją klausosi, žiūri per televiziją visokių laidų, kur aiškinama apie simptomus ir gydymo būdus. Juk medicinos nestudijavę žmonės nesupranta esmės. Išgirsta vieną faktą ir mano, kad jau viską žino“, – teigė dermatovenerologė A. Kajutytė.