Savižudybė – liga? (3)
Jau ne vieną dešimtmetį pagrindinės žmonijos ligos yra širdies ir kvėpavimo organų ligos. Dabar aktualizuojasi kitos – nutukimas, vėžys, kai kurios užkrečiamosios ligos. Ligų vektorius kinta. Galima numanyti, kad per keletą dešimtmečių į reikšmingiausių susirgimų grupę pateks psichikos ligos. Bent oficialiai tokia prognozė jau yra.
Riba tarp normos ir nukrypimo nėra akivaizdi
Todėl gerokai padidėja poreikis suvokti, kas yra tokios ligos, koks jų pobūdis, kokie yra gydymo ir prevencijos ar profilaktikos būdai. Netgi daugiau – laikas atskleisti psichikos ligų visuotinumą. T. y. per savo gyvenimą, o jis tampa vis ilgesnis ir sudėtingesnis, žmogus susiduria su tokiomis problemomis, kurių vienas pats išspręsti negali. Gerai, jie jis jau turi nemažą gyvenimo patyrimą, o jei jis jaunas ar jauna, paauglys ar dar vaikas?.. Ir kas jam atsitinka, jei jo neišmokė valdytis, ieškoti alternatyvų ir nekenkti artimiesiems?..
Noriu paryškinti, jog bandymai apibrėžti konkrečias psichikos būsenas ar ligas yra pakankamai diskusiniai dalykai. Persivalgymas – tai liga ar kažin kas kita? Tai išauklėta ar įgyta būsena? Priklausomybė nuo interneto, kompiuterinių žaidimų ar mobiliojo telefono – liga? Galima vardinti pakankamai „naujų“ ligų, kur riba tarp normos ir nukrypimo nėra akivaizdi. Labai svarbu yra tai, jog tai ne kokie loginiai pratimai sąvokų apibrėžtumui nusakyti. Tai labai konkretūs apibūdinimai, kurie gali vesti prie gydymo.
Čia svarbi ir piniginė pusė. Tai, kas oficialiai yra liga ir gydoma, yra apmokama iš draudimo lėšų, jei ne – gydykis už savo pinigus. Priklausomybės dauginasi kaip iš kibiro: apie kai kurias mes žinome dešimtmečiais ar šimtmečiais, kai kurios atsirado prieš keletą ar keletą dešimčių metų. Aišku ir tai, kad ateityje šis skaičius vis augs, kai tik vystysis technologijos.
Atrodo, jog medicinos mokslas vystosi, bent išoriškai matomos vis naujos gydymo technologijos, nauja diagnostika leidžia atrasti ligas vis anksčiau, naujos technologijos keičia ne tik gydymo galimybes, bet ir sugebėjimą pakeisti vieną padėvėtą organą kitu, nauju. Bet tai mažai „užkabina“ psichiatriją – joje tamsių dėmių dar gana daug, o itin svarbu yra tai, kad diagnozė bei gydymas labai priklauso nuo gydytojo asmenybės, jo patyrimo ir vertybinių nuostatų. Vėžys ar kvėpavimo ligos nepriklauso nuo tautybės ar kokių kultūrinių ypatybių, o psichikos sveikata perdėm sociali. Tai, kas vienoje epochoje ar kultūroje yra norma, kitose gali būti gydoma kaip apibrėžta liga.
Savižudybių epidemija
Bet pereikime prie mūsų skaudžiausios temos – jaunų žmonių žūčių, kurios tarsi užliejo Lietuvą. Balsą pakėlė ir prezidentė, tačiau mirčių vis daugiau. Sveikatos apsaugo ministerijos vadovai apie tai žinojo ir net kalbėjo, o nepadarė nieko. Matyt, jau seniai reikia ne žodžių ar programų, bet konkrečių darbų už paskirtus pinigus. Kol kas matėme programas ir statistikas, bet realios paramos - beveik ne. Jeigu savižudybės sudaro epidemijos mastą, tai ir reikia jas vertinti kaip epidemiją. Gripo prevencijai skiriama daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų nei kovai su savižudybėmis, o mirtingumas kitoks. 2010–2011 m. Lietuvoje nuo gripo viruso sukeltos infekcijos mirė 21 žmogus. Savižudžių skaičius 927 per 2012 metus. Įdomu, kokia būtų situacija, jei skiriamų lėšų kiekis būtų panašus? Tuščios deklaracijos, geltonosios spaudos dėmesys vis labiau blogina situaciją.
Labai svarbus tapo klausimas – ar savižudybė yra liga? Jei taip, tai ar ji užkrečiama?
Keista, bet į antrą klausimą mes atsakymą jau turime seniai. Galima pateikti šimtus pavyzdžių, kaip sektos lyderis priverčia dešimtis ar net šimtus žmonių nusižudyti. Todėl galima teigti, kad yra psichikos paveikos būdai, kurie atveda į savižudybę. Neseniai Kanadoje padarytas sociologinis tyrimas, kuris parodė paauglių savivoką suicido klausimu. Šiame tyrime mokslininkai išnagrinėjo daugiau nei 22 tūkst. paauglių nuo 12 iki 17 metų apklausos duomenis. Jie nustatė, kad 12-13 metų paaugliai, jei jie buvo veikiami žinių apie savižudybę, penkis kartus labiau buvo linkę galvoti apie savižudybę arba sakė, kad jie patys bandė nusižudyti.
Nors savižudybių rizika buvo didžiausia jauniausioms amžiaus grupėms, tačiau ir kitos amžiaus grupės yra veikiamos žinių apie savižudybę: 14-15 metų paauglių grupė buvo tris kartus labiau paveiki galvoti apie savižudybę arba bandyti ją įvykdyti, o paaugliams nuo 16 iki 17 metų šis faktorius didina tikimybę du kartus. Tyrimas, paskelbtas „Canadian Medical Association Journal“, padarė išvadą, kad paaugliai neturi žinoti apie savižudybių aukas, nes tai generuoja mintis apie savižudybę ir savižudybės bandymus.
Deja, mūsų žiniasklaida dar per daug vaikosi sensacijų, bekurdama, gal ir nesąmoningai, savižudybės stigmą. Tiesa, įstatymai nebeleidžia aprašyti vaikų ar jaunuolių suicidų, bet pasiekti to, kad savižudybė būti moraliai visuomenei nepriimtinas dalykas – ji net nesiekia.
Jau dabar aišku, kad be visuomenės paramos jokia ministerija ar net vyriausybė problemos neišspręs. Taip, resursų turime: psichikos pagalbos centrai, psichologai ir socialiniai darbuotojai mokyklose, psichiatrai, ligoninės – visa tai jau yra. O savižudybių skaičius Lietuvoje – maksimaliai didelis. O tuo negalime didžiuotis. Būtų labai gerai, kad politikai ne tik žadėtų, bet ir skirtų būtinus resursus – pinigus, reikalingus žmones, nesibodėtų užsieniečių paramos, nes kažko mūsų rengtose programose vis trūksta.
Norėčiau būti optimistas, bet praktika rodo, kad Lietuvos valdžios retai mato pagrindines problemas ir moka jas spręsti. Gal dabar atsiras?..
Vytautas Valevičius
