Kai Lietuva oficialiai minima tarp pasaulio šalių, kuriose nėra vietos senukams, turima omenyje itin silpna jos pensijų sistema. Tačiau ar šis nepavydėtinas epitetas neužtarnautas atsainaus valstybės požiūrio į senus žmones, Lietuvoje kažkodėl tituluojamus senjorais? Pagarba parodinė, o tikrąjį požiūrį atskleidžia betvarkė senolių globos ir slaugos srityse.

Ponios Ritos pragaro ratai

Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai Europoje: 2030 m. kone kas trečias Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei šešiasdešimties, o tų, kuriems per 85, padaugės net 156 proc. Tai neišvengiamai aštrina įsisenėjusias globos bei slaugos problemas, tačiau apie jas tylima. Meluojama, kad daroma viskas, kas įmanoma. Todėl visuomenė net neįsivaizduoja šios problemos masto, išskyrus tuos, kuriems nepasisekė, kurių tėvai, užuot ramiai ir greitai staiga išėję iš šio pasaulio, kankinasi ilgai, kankindami ir vaikus.

Vilnietė Rita (pavardė redakcijai žinoma ) globos ir slaugos bėdas žino kaip savo pačios, nes 10 metų namuose slaugė Alzheimerio ligos pakirstą mamą. „Užsispyriau ją nukaršinti pati nė nesuvokdama, kam ryžtuosi ir kiek tai kainuos man, mano šeimai. Kalbu ne tik apie pinigus – apie prarastą sveikatą, darbą, nuolatinį stresą, apleistus vaikus. Naiviai vyliausi, kad valstybė mums padės, juk mokame mokesčius. Tačiau realybė buvo kitokia. Pagalba buvo menka ir nuolat vėluojanti. Kol ekspertų komisija sunkiai ligonei nustatė SP1 indeksą, t. y. pripažino jai nuolatinės slaugos poreikį iki gyvos galvos, ji jau nebeturėjo nė lašo proto, o aš – sveikatos. Tiesa, nuo tada gaudavau 800 Lt mėnesio slaugos išmoką. Beje, jos netekdavau paguldžiusi mamą į slaugos ligoninę, o slaugos priemones tuo metu turėjau pirkti pati. Vien sauskelnėms mėnesiui išleisdavau apie 300 Lt, o kur dar vaistai, kyšiai gydytojams ir slaugytojoms... Taip, duodavau, šioje srityje tai – nerašyta norma. Nepaisant to, iš ten parsiveždavau ne žmogų, o daržovę: sukaustytą, nebekalbančią, sutinusioms kojomis. Gydytojai aiškindavo, kad tai dėl aplinkos pakeitimo, kuris Alzheimeriu sergančiuosius veikia neigiamai, tačiau ant mamos kūno rasdavau gausių kraujosruvų nuo injekcijų. Negalėdama įpirkti naujos funkcinės lovos už 1 800Lt, naudotos iš labdaros laukiau 4 mėnesius. O eilėje į psichoneurologinį pensionatą teko laukti beveik metus, nes mokamų vietų kainos man buvo neįkandamos. Kai atėjo eilė, buvau jau praradusi darbą, bet tai buvo dar ne paskutinis pragaro ratas. Gėda ir sakyti, bet mamos mirtį priėmiau kaip išsigelbėjimą“, – baigė pasakojimą Rita, niekam nelinkėdama namuose karšinti tokią ligonę.

Ritos istorija atrodytų išskirtinė, tačiau atskleidžia tipiškas įsisenėjusias slaugos ir globos bėdas, kurias mini visi su jomis susidūrę piliečiai. Ir tie kurie apdairiai iš anksto užrašė į eilę. Tai informacijos stoka, eilinei šeimai nepakeliamos išlaidos, smarkiai vėluojanti valdiška pagalba, ilgos eilės į globos įstaigas. Tačiau labiausiai slaugos ir globos sistemose trūksta žmogiškumo. Tą paliudijo ir šioje sferoje jau 25 metus dirbanti psichologė Regina Morkūnenė. „Žmogiškumo trūkumas čia ypač skaudus, juk bejėgiai suvaikėję senukai patys nepasiskųs. O bendros mūsų bėdos, tokios kaip kyšininkavimas, protekcijos, neprofesionalumas čia tampa ypač nepakenčiamos.“ 

Reforma senai tvarkai palaikyti

Galbūt valdžia visgi stengiasi taisyti šiuos trūkumus? Juk Vyriausybė jau 2011m. I-ame ketvirtyje įsipareigojo įgyvendinti svarbiausius „Nacionalinės gyventojų senėjimo pasekmių strategijos“ uždavinius. O už senų žmonių globą atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2010 m. atidarė naują padalinį – Socialinės globos įstaigų administravimo tarnybą. Įstaiga solidi: 67 etatai, metinis biudžetas - 1,8 mln. Lt . Būtent ji dabar administruoja ministerijai priklausančias 38 socialinės globos įstaigas, perimtas iš apskričių viršininkų administracijų. Ji užtikrina ir socialinių darbuotojų atestavimą bei socialinio darbo specialistų kvalifikacijos kėlimą visoje Lietuvoje.

Tačiau Edvardo Bareišos, naujosios tarnybos direktoriaus, atsakymai į „Valstiečių laikraščio“ raštu pateiktus klausimus buvo valdiškai sausi: šiuo metu eilėse į 29 suaugusiųjų socialinės globos namus laukia 163 asmenys... Tarnyba nėra gavusi skundų dėl siuntimo į juos tvarkos pažeidimų... O dažniausiai nurodydavo kreiptis kitur, tarkim, į SADM Socialinės aprėpties departamentą, į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą, į jo Kontrolės skyrių, į Visuomenės sveikatos centrus… O kodėl sumažėjo vietų skaičius suaugusiųjų socialinės globos namuose, pasirodo, žino tik pats ministras.

Pasiklysi greičiau nei surinksi atsakymus, bet to, viktorina su ministerija vyksta griežtai raštu. Tačiau telefonu pakalbintas E. Bareiša buvo atviresnis: prisipažino nuoširdžiai siekęs įvesti šioje srityje tvarką, kad ši „dirbtų kaip šveicariškas laikrodis“, mat turi pakankamai administravimo patirties. Tačiau jaučiasi pakliuvęs į ginčytiną dviejų kunigaikštysčių teritoriją – Sveikatos apsaugos ir SADM, o šios tarpusavyje nesusišneka. Planuota reforma liko iki galo neįvykdyta, nes SADM jo tarnybai neperdavė visų reikalingų funkcijų. „Būtų mano valia, uždaryčiau kokius 80 proc. privačių globos namų, kurių veiklos niekas nekontroliuoja, nesidomi nei jų paslaugų kokybe, nei veikla apskritai. Neturėdami tam licencijos, jie dažnai užsiima ir slauga“, – piktinosi direktorius.

Taigi, kas atsakingas už betvarkę privačiame globos sektoriuje? Vargu ar sužinosime, nors informaciją apie tai renka SADM. Nuo 2008 m. būta tik 116 patikrinimų. Kas baudžia už rimtus pažeidimus bei tikrina, kaip šie taisomi? Neaišku. Galbūt tam teks kulniuoti į Sveikatos apsaugos misteriją. Tačiau SAM ir SADM vis nesuranda būdo susišnekėti ir suvesti galų, nors akivaizdu, kad senukų globa ir slauga turėtų būti to paties medžio šakos. Aukšti jų valdininkai teisinasi suklupę ties neapskaičiuotu globos ir slaugos paslaugų krepšeliu.

Slaugos ir globos perspektyvos

Panašu, kad reforma vis dėlto įvyko, tik kitu kampu: senolių globa susitraukė, užtat išsipūtė ją reguliuojantis aparatas. Neįgalūs senukai lai mindžikuoja eilėse į globos namus. Užtat valdininkai šiltai sėdi. Tačiau asmenys, kurie ryžtasi viešinti globos ir slaugos bėdas, kaltinami asmeniniu sąskaitų suvedinėjimu. Juokinga, nes tai tikrai labai asmeniška. Anksčiau ar vėliau tai palies kiekvieną iš mūsų. Atleiskit už palyginimą, bet sergančio seno žmogaus sauskelnių dvokas (kas uostė, žino, kaip sunkiai jis pakeliamas ir veik neišvėdinamas), tuoj bus juntamas visoje Lietuvoje. Tačiau valdžios vyrai, panašu, įsivaizduoja, kad sauskelnių uostyti jiems neteks: juk jų tėvams be eilės skiriama speciali globa ir slauga, tai asmeniškai užtikrina slaugos ligonių ir globos namų vadovai. Sovietmečio tradicijos niekur nedingo.

Senatvė neišvengiamai ateis, o medicina nūnai pajėgi pratęsti ją ir be sveikatos. Psichiatrai perspėja, kad sergančiųjų degeneracine smegenų liga katastrofiškai daugėja, taigi ir protiškai neįgalių senolių gretos tankėja. Nebe

tie laikai, kai senoliai ramiai nukaršta ant pečiaus, sekdami anūkams pasakas: nūnai jie kliedi, tampa pavojingi sau ir aplinkiniams. O ir to pečiaus, prie kurio būrėsi visa šeima, nebėra, ir šeima nūnai dažnai iširusi, nepilna. Kalbama, kad buvusi ir kita tradicija: kai badas prispausdavo šeimyną, senolį – ant rogučių ir į mišką, Sakot, nežmoniška atgyvena? Niekas nūnai nepaliks bejėgių senukų numirti ? Tačiau panašumų yra: žmogiškumo stoka vietoj bado, rogutės modernios, bet važiuojama labai ilgai, prižiūrint medikams, o miškas atrodo labai toli.

Pasenusios nuostatos

Dr. Gediminas Navaitis, Seimo sveikatos reikalų komiteto narys.

Žinoma, valdžios dėmesys senyvo amžiaus piliečių slaugai bei globai nėra pakankamas. Tačiau pagrindine kliūtimi laikyčiau ne pinigų trūkumą, o inertišką mąstymą, neva čia nieko nepakeisi. Pasižiūrėkime į Norvegijos, kuri taip pat susiduria su minėta problema, pasiekimus. Pats esu ten nekart lankęsis ir tuo specialiai domėjęsis. Seni žmonės, sergantys Alzheimerio liga, ten aprūpinami GPS aparatais, kurie padeda jiems orientuotis aplinkoje ir nepaklysti, o pasiklydusį padeda surasti. Gydytojas sunegalavusį senelį per atstumą apžiūri per prie kūno prijungtą daviklį. Neįgalų nemažai sveriantį ligonį perrengia ir nuprausti padeda „robotas“. Sakot, Lietuvoje slaugos lovai gauti eilėje laukiama iki pusės metų? Štai tokioms prekėms valstybė turėtų sumažinti PVM ligi nulio. Nemanau, kad slaugyti senus neįgalius tėvus dera tik namuose, nupirkus slaugos lovą ir atsisakius minties apie globos namus. Svarbu dažniau lankyti juos globos įstaigoje, nesiliauti bendrauti su jais užuot aukojus asmeninį gyvenimą ir karjerą jų slaugai – tai juk gali padaryti ir specialistai. Tačiau turime stengtis, kad pagalba seniems žmonėms būtų kuo labiau kvalifikuota. Sakot, ambulatorinių paslaugų į namus plėtojimas įvykdytas tik ant popieriaus, o iš tam skirtos įspūdingos sumos panaudota tik trečdalis lėšų? Svarbu įžvelgti, kokio lygmens tai problema. Poliklinikoms, matyt, neapsimoka teikti senyvo amžiaus pacientams pigias, nors ir reikalingas paslaugas, kitaip nei brangias. Kita vertus, čia neišvengiamai susiduriame su mūsų visuomenės bendros psichologinės savijautos, klausimu. O ši savijauta prasta, mat žmogus, o ypač senas, pas mus nėra vertybė. Gyvename pagal smarkiai pasenusias, sakyčiau, XIX a. vertybines nuostatas. Vertybe vis dar laikome pinigus, fizinį kapitalą, o juk pažangioms šalims seniai tapo aišku, kad brangiausias valstybės kapitalas yra jos žmonės. Priimant naujus įstatymus, įvertinamas jų poveikis biudžetui aplinkai, o koks jų poveikis piliečių žmonių laimei, niekas nesidomi.

 Valstybė bejėgė

Rimantas Dagys, socialinių ir darbo reikalų komiteto pirmininkas.

Visuomenės senėjimas ne tik Lietuvai opus, tai globali problema.  Ne tik mes sparčiai senstam, Didžiojoje Britanijoje iš 60 milijonų yra 7 mln. senų žmonių. Tačiau net tokia turtinga šalis neišgalėtų visiems jiems skirti valdišką globą senatvėje. Sutinku, mūsų valstybės dėmesys šiai problemai nėra pakankamas. Senų žmonių globos ir slaugos reikalai turi būti vieno šeimininko rankose, tačiau kol kas jo nėra. Tenka pripažinti, kad dvi ministerijos – Sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo bei darbo – dėl to niekaip nesusišneka, todėl reikalai iš esmės nejuda. Mano vadovaujamas Seimo komitetas kartu su kolegomis iš Sveikatos pasaugos reikalų komiteto nekart posėdžiavo dėl senelių globos bei slaugos koordinavimo, tačiau šis reikalas nėra toks paprastas, nes susijęs su skirtingais finansiniais srautais. Vis dar neperskaičiuota, kiek turėtų kainuoti globos ir slaugos paslaugų krepšelis. Dėl to stringa ir

vadinamųjų socialinių klasterių kūrimas, kurie galėtų pritraukti visuomenines organizacijas, privačias verslo struktūras, kurios šiuo atveju rūpintųsi senų žmonių globa ir slauga. Šie finansiniai metai jau baigiasi, tad esminiai sprendimai, labai tikiuosi, bus priimti kitais. Vieno senolio išlaikymas globos namuose atsieina labai nepigiai: mėnesiui skiriama apie 3000 litų. Pabrėšiu, jog brangiausiai kainuoja globos namų infrastruktūra, jos sukūrimas ir išlaikymas. Tai ir sudaro galvos ir slaugos kaštų liūto dalį. Praktiškai nėra svarbu, ar tai vaikų, ar senelių, ar žmonių su protine negalia globos namai: infrastruktūros kaštai tie patys. Pasvarstykim, ar senolio globai namuose išleidžiama 3000 litų? Vargu, juk ne kiekvienas senolis yra protiškai neįgalus ar prikaustytas prie lovos. Namuose juo rūpintis yra kur kas pigiau, tiesiog nėra kam jo nuolat prižiūrėti. Valstybė čia ir galėtų prisidėti finansiškai, suteikti tokiai šeimai paramą užuot steigusi brangius senelių globos namus. Juk senam žmogui ne tas pats, kas paduoda jam sriubos lėkštę ar perkloja lovą. Derėtų skatinti žmogaus atsakomybę už šeimą, už jo senus tėvus. Valstybė šeimoms gali tiktai padėti globoti senus tėvus, užuot perėmusi visą globą ant savo pečių. Juk yra tik vienas kelia pasirūpinti senstančių piliečiais kuri vis daugėja: dar labiau apmokestinti dirbančius, suversti mokesčius į krūvą ir nemažą dalį lėšų skirti senolių reikmėms. Į tai neišvengiamai įsivelia senstanti Europa. Susvetimėjusi visuomenė, kur šeimos ryšiai sutraukyti, gal ir neturi kitos išeities, tačiau aš nepavydžiu tiems 7 mln. anglų. O mus derėtų prisiminti seną mūsų tradiciją – prižiūrėti senus tėvus patiems. Turėtume siekti sugrąžinti senus žmones į šeimą. Žinoma, jei žmogaus gyvenimas buvo netvarkingas, padriki jo šeiminiai ryšiai, senatvė gali būti vieniša ir sunki. Dėkui dievui, mūsų šeiminiai ryšiai dar stiprūs. Galime pasidžiaugti, kad bent čia esame jei ne daugiau pasiekę, tai išsaugoję daugiau nei anglai: išsaugojome glaudesnius ryšius su šeima, su savo artimaisiais, su senais tėvais. Geriausiais rūpestis artėjančia senatve yra tavo paties vaikai. Niekas dar nėra sugalvojęs geresnės senų žmonių priežiūros sistemos.

Rūta Klišytė

www.valstietis.lt