Sielos žaizdas gydė Dievo meile

Beveik 25-erius metus Pakutuvėnų Šv. Antano parapijoje, kurią žmonės vadina paprastai – Pakūta, priklausomybės ligomis sergantiems žmonėms padėjęs kretingiškis brolis pranciškonas buvęs ilgametis klebonas Gediminas Numgaudis atviravo, kad į jį kreipdavosi įvairūs žmonės, tačiau visiems padėti neturėjo fizinių galimybių. „Jie patys eidavo prašyti pagalbos, o man reikėjo kažką daryti“, – pradžią prisiminė jis.

Remiasi Evangelija

Į kunigą dažniausiai kreipdavosi tie, kurie nebevaldė savo gyvenimo, sirgdavo priklausomybių ligomis. „Ateidavo praradę viską – ir būstą, ir santykius su artimaisiais. Ir verslininkai, kuriems viskas „ant plauko“ kybojo, ir azartinių lošėjų, anoreksikų, krizių ištiktų žmonių, ir kunigų. Priklausomus žmones dažniausiai valdo ne viena priklausomybė, jos keičia viena kitą“, – kalbėjo G. Numgaudis.

Sveikdami žmonės apsigyvendavo parapijoje: vieni – ilgiau, kiti – trumpiau. „Kartu rytais melsdavomės, valgydavome, pasiskirstydavome darbus, turėdavome maldos ritmą – 3 kartus per dieną, o vakare – šv. Mišias“, – sąlygas apibūdino br. Gediminas.

Taip pat veikė anoniminių alkoholikų grupė, kurios veikla remiasi Evangelija. „Turėdavome nemažai bendros maldos, pokalbių, nuolat ragindavau gyventi pagal Evangeliją. 12 žingsnių programa iš tikrųjų yra evangelinis gyvenimas, susitaikymas su savimi. Išsikalbėjimas grupėje labai svarbi blaivėjimo proceso sąlyga“, – tikino G. Numgaudis.

Siekiant šio tikslo, visi žingsniai yra labai svarbūs, kurį nors praleidęs žmogus nepatiria pilnatvės, blaivaus gyvenimo džiaugsmo. „Lietuvoje labai daug kas užstringa ties pirmu žingsniu, nes į susirinkimus ateina vis naujų žmonių, todėl iš naujo nagrinėjamas pirmas žingsnis – kaip gėrė, kaip suprato savo beviltišką padėtį, tragizmą, kaip jie pakliuvo į grupę, kaip keičiasi jų gyvenimas. Kartais pasakojant mėgaujamasi atsiminimais“, – atkreipė dėmesį su priklausomybės ligomis ilgą laiką dirbęs kunigas.

Pakūtoje palaipsniui analizuojami ir įgyvendinami kiti programos žingsniai. Antras žingsnis yra pripažinti, kad gyvenimas nevaldomas, bet aukštesnė jėga, arba Dievas, kaip mes jį suprantame, gali padėti. Trečias žingsnis įveikiamas tada, kai žmogus atsiduoda aukštesnei jėgai, arba Dievui.

„Trečias žingsnis daug kam nesuprantamas. Pakūtoje siekdavome atsidavimo Dievui. Melsdavome, kad žmonės įtikėtų Dievo buvimu, patirtų jo meilę savo širdyse. Tie, kurie sukūrė ryšį su Dievu, patyrė ramybę“, – tvirtino br. Gediminas.

Su vaikystėje, jaunystėje patirtu skaudžiu išgyvenimu, būsena, G. Numgaudžio teigimu, žmogus susitaiko, užsidaro savyje, išmoksta neigti, slopina, tačiau tai palaipsniui išsiveržia ir pasireiškia kokia nors priklausomybe: „Suaugę neišmoksta tinkamai reaguoti į savo jausmus, o stengiasi juos neigti, kad nenori to daugiau patirti. Tai yra neigimo mechanizmas.“

Ketvirtas žingsnis ir yra, kai žmogus kritiškai įvertina savo patirtį. Penktas – kai jis ją papasakoja patikimam žmogui. „Tada jis turi galimybę pats save išgirsti, kritiškai įvertinti savo patirtį, su kuria visada kovojo. Kai žmonės atlikdavo šį žingsnį, atlikdami viso gyvenimo išpažintį, tada aš, kaip kunigas, išklausydamas ją išgirsdęs kažkokį nutylėjimą, paprašydavau prie jo grįžti, skatindamas siekti tikslo iki galo. Dažnai žmonės tikina, kad to niekas nežino ir niekam nėra pasakoję, bet po to atsiverdavo“, – patirtimi dalijosi brolis Gediminas.

Atsivėręs žmogus pradeda gyti. „Kai žmogus atsiveria Dievo meilei, gydo sužeistas sielos žaizdas. Jeigu žmogus negydo žaizdų, jam skauda, jis pavargsta kovoti su savimi, neigdamas skaudžias savo gyvenimo patirtis, išgyvendamas kaltę, gėdą, baimę, stresą, ieško atsipalaidavimo, kad pailsėtų nuo viso to ir griebiasi svaigalų“, – kalbėjo brolis pranciškonas.

Anot pašnekovo, priklausomybė nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų nėra pagydoma, tačiau žmonės išmoksta su ja gyventi: „Ta žaizda lieka. Galima sakyti, kad Dievas mane išgydė, ir dabar galiu vartoti alkoholį, tuomet žmogus nieko nesuprato apie šią ligą ir vėl grįžta atgal. Jeigu jau Dievas išgydė, tai tu džiaukis laisve.“

Būna atkryčių

Paradoksalu, bet sunkiausia vyresnio amžiaus žmonėms išlikti blaiviems. „Tie, kurie patys trokšdavo pasikeitimų savo gyvenime, tie, kurie pasiekdavo dugną, kuriuos ir gydytojai nurašė, parodydavo geriausius rezultatus. Nuoširdžiai įsikibdavo į Dievą. Dugną pasiekę jau gali nuo jo atsispirti“, – tikino G. Numgaudis.

Žmonės, sergantys priklausomybės ligomis, turi pasiekti dugną. „Dauguma, kol nepasiekia dugno, kol dar turi, kas jiems padeda, rūpinasi jais, bando padėti, dažniausiai patys nieko nedaro. Neretai priklausomybėmis sergantys žmonės parazituoja iš žmonių gailestingumo“, – akcentavo G. Numgaudis, pridūręs, jog ragindavo artimuosius, kad šie nesigailėtų sergančiųjų priklausomybės ligomis, o juos mylėtų. Nes tik taip galima padėti.

Popiežius Jonas Paulius II yra įvardinęs, kad narkomanija – meilės deficito liga. „Žmonės vieniši, nepatyrę meilės užsiiminėja lėtine savižudybe. Žmogus vartodamas svaigalus, bėga nuo realybės“, – paaiškino brolis Gediminas.

Norintieji padėti savo sergantiems artimiesiems taip pat turi mokytis sveikti, kai kurie tai daro savitarpio pagalbos grupėse Al-Anon. Sveikstant pasitaikydavo atkryčio atvejų, kurie yra neišvengiami. „Atkryčiai kartais netgi būtini, kad žmogus susivoktų, jog tai ne juokas, ne laikina problema. Tai – tragedija, ir reikia rimtai imtis visų priemonių, nepasitikėti vien savo jėgomis, laikytis programos“, – teigė G. Numgaudis.

Brolis pranciškonas pasidalijo ir savo asmenine patirtimi, kuomet buvo priklausomas nuo rūkymo. „Neberūkau nuo 1999 m. rugpjūčio 15 d. Šią datą atsimenu, nes Dievas tada mane išvadavo iš šios priklausomybės“, – prisiminė jis.

Kretingoje tuomet būdamas klebonu, jis patyrė krizę, nebenorėjo gyventi, jautėsi niekam nereikalingas, visiems trukdantis. „Tuomet buvau neviltyje, negalėjau išsivaduoti nuo rūkymo pats savo jėgomis, – atviravo pašnekovas. – Prašiau Dievo ženklo, kad, jeigu dar esu reikalingas, atimk iš manęs rūkymą. Per Žolinę vyko sutvirtinimas, ir aš pasakiau: „Dieve, dabar, paimk iš manęs rūkymą, aš tau jį atiduodu. Ir jis paėmė, lyg niekada nebūčiau rūkęs.“

Brolis Gediminas pripažino, kad, jeigu vėl paimtų į rankas cigaretę, pradėtų rūkyti, sutrauktų net po kelis pakelius per dieną. Vis dėlto jam teko patirti ir atkrytį: apie 1998-uosius, kuomet Kretingoje tarnavo misionieriai iš Indijos. „Per neatsargumą atkritau ir suvokiau, kad esu priklausomas nuo rūkymo. Po 1999 metų, kai man ateidavo pagunda rūkyti, sakydavau sau: „Gediminai, tu nori rūkyti, kaip rūkei anksčiau, – rūkyk, nenori – nebandyk“, – asmenine patirtimi pasidalino brolis pranciškonas.