Šių dienų rykštė taip lengvai nelūžta

Girtavimas – didelė šių dienų rykštė, juo labiau kad ne visi, turintys tokią bėdą, sutinka gydytis. Panevėžio krašte, antra vertus, gydymosi poreikis būtų dar didesnis – jei tik leistų galimybės.

Reklama

Norinčiųjų netrūksta

Pasaulio mastu alkoholis jau kurį laiką yra trečioji pagrindinė ligų ir ankstyvų mirčių priežastis. Gydymasis nuo šios priklausomybės sudėtingas, tačiau ir gana sėkmingas.

„Situacija tokia, kad gydytis tikrai daug kas nori“, – patikina Panevėžio priklausomybės ligų centro (PPLC) direktorė Neringa Šinkūnienė. Pasak jos, ligonių į centrą kreipiasi užtektinai – net susidariusi eilė. Pavyzdžiui, norint gydytis stacionare reikia palaukti apie savaitę. Esant greitos pagalbos būtinybei, žmogus detoksikuojamas, tuomet statomos lašinės su vaistais, duodama medikamentų parsinešti į namus, o kitą dieną pacientas vėl atvyksta į centrą – ir taip daroma tol, kol atsiranda vietos stacionare.

Kitais metais planuojama turėti ir dienos centrą, tikimasi ligonių kasų finansavimo.

„Mes visiškai nebijome, kad neturėsime ligonių. Dienos centras bus gera paskata ir valstybiniu mastu, nes pigiau kainuoja“, – sako, kad tai veiksminga ir pigesnė pagalba, N. Šinkūnienė.

Dienos centre galės lankytis labai motyvuoti pacientai, kuriems atlikta detoksikacija ir kurie po procedūros grįžę namo vėl nepaslys.

Per dieną toks centras galėtų priimti apie dešimt žmonių, ir tai būtų labiau socialinė, psichologinė reabilitacija.

N. Šinkūnienės įsitikinimu, tokia pagalba labai veiksminga – tuo įsitikinta pradėjus vykdyti Minesotos programą. Priklausomybės ligų centre ji taikoma jau apie pusantrų metų ir pacientai atvyksta net iš Anykščių. Yra nemažai baigusiųjų programą, kurie alkoholio nevartoja iki šiol.

„Pagrindinė problema yra jų psichologinės bėdos“, – sako medikė apie didžiausią kliūtį, kurią tenka įveikti priklausomybės ligoniams.

PPLC finansuojamas biudžeto lėšomis ir gauna specialių pajamų. Ligonių kasos teskiria 13 procentų metadono programai.

Didžioji dauguma centro pacientų gydosi anonimiškai ir už gydymą tokiu atveju moka patys. N. Šinkūnienės teigimu, miestas nėra didelis ir dauguma nenori patekti į įskaitą.

Specialistės manymu, įvertinus dabartines kainas, gydymas nėra brangus. Maždaug dviejų savaičių kursas stacionare kainuoja 74 eurus. Detoksikacija – 30 eurų. Dauguma visgi pageidauja stacionarinio gydymo, nes namų aplinkoje atsispirti pagundoms labai sunku.

Visos ambulatorinės gydytojo konsultacijos yra nemokamos. Bet dėl to, kad biudžetas labai mažas, PPLC negali priimti tiek pacientų, kiek norima, apgailestauja N. Šinkūnienė. Jų specialistai stacionare per metus gydo maždaug 600 ligonių, o galėtų laisvai priimti dvigubai daugiau.

Beje, Panevėžyje daugiausia gydomasi nuo alkoholizmo. Besigydantieji priklausomybę nuo narkotikų dažniausiai dalyvauja metadono programoje, be to, narkotikai – didesnė Vilniaus, Klaipėdos problema.

Maždaug trečdalis suklumpa vėl

Pasak N. Šinkūnienės, atkrenta maždaug 30–40 procentų pacientų. Vis dėlto priklausomybė – lėtinė ir labai sunki liga, primena ji.

Dažniausiai dėl gydymo kreipiasi ne patys ligoniai, o jų artimieji – sutuoktiniai, suaugę vaikai, tėvai. Medikės teigimu, pacientai, kai ateina gydytis, paprastai būna tokios būklės, kai nelabai gali svarstyti, ko jiems reikia, – jie nori tik gerti. Tačiau žmogus turi norėti ir gydytis. Artimieji juos įkalba, net jei kartais tam tenka pateikti ultimatumą – arba gydaisi, arba prarandi šeimą.

N. Šinkūnienė pasakoja, kad yra pacientų, kurie po kelių gydymosi kursų išeina nusiteikę toliau gydytis ambulatoriškai.

„Kai kurie nebeateina, nes įsivaizduoja, kad patys susitvarkys, juk gerai jaučiasi. Tačiau netrukus supranta, kad su tokia liga ne taip paprasta tvarkytis pačiam. Reikia ilgalaikės pagalbos, nes tai lėtinė liga ir tikrai sunki, su atkryčiais. Kai kurie ir po 3–4 kartus tuo įsitikina“, – sako PPLC direktorė.

Sergančiųjų amžius labai įvairus (centre gydomi tik pilnamečiai asmenys). Dažniausiai tai 20–40 metų dirbantys žmonės. Vyresnių yra labai mažai. Tačiau pasitaiko 18-mečių.

PPLC direktorė sako pastebėjusi, jog labai padaugėjo alkoholiu piktnaudžiaujančių moterų. Todėl, N. Šinkūnienės manymu, didelis pliusas tai, kad jau ne viena savivaldybė skiria lėšų ir siunčia savo žmones gydytis. Pirmoji taip elgtis pradėjo Panevėžio rajono savivaldybė, vėliau prisijungė ir Anykščių, Kupiškio, Biržų, Pasvalio.

Atitraukė nuo liūno

Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas pirmasis prieš kelerius metus sumanė seniūnijos alkoholikus vežti gydytis į Priklausomybės ligų centrą. Rezultatas jau yra: trys ketvirtadaliai liovėsi gerti.

Seniūnas atviras: norinčiųjų gydytis iki galo atsiranda nedaug, tad ne vieną tenka paspausti, paraginti.

„Teisingai medikai sako, kad pirmiausia žmogus turi pats norėti nebegerti, pats turi tam subręsti, – sakė „Panevėžio balsui“ V. Šležas. – Kai buvo taikytas didelis spaudimas, grasinta atimti vaikus, rezultatai buvo prasti. Kai žmonės patys suprato, kad eina į dugną, patys paprašė pagalbos arba po vieno dviejų pokalbių sutiko gydytis, rezultatai puikūs. Čia, kaip sakoma, turbūt turi Apvaizda apšviesti protą...“

V. Šležo teigimu, jų seniūnija niekuo neišsiskiria bendrame šalies kontekste – situacija visur panaši. Geriančių moterų nėra daugiau nei vyrų, tik moterys gal labiau matomos.

„Pamatę rūkantį vyrą niekas nekreips dėmesio. O kai prie parduotuvės arba kavinės trys jaunos moterys plėšia cigaretę, tai vis tiek mūsų, ypač vyresnės kartos, pasąmonėje tai labiau fiksuojasi. Sakyčiau, tas pats ir dėl gėrimo. Girtas vyras – jau kaip miestelio ar miesto atributas, o pamačius girtą moterį kažkaip pereina per smegenis“, – sako seniūnas.

Pradedant įgyvendinti idėją, anot V. Šležo, nebuvo iškeltas tikslas pasiekti tam tikrą procentą, todėl esamas rezultatas, jo manymu, yra labai geras. „Mūsų tikslas buvo išgelbėti nors vieną paklydusią avelę, bet rezultatai pranoko lūkesčius“, – sako seniūnas, atskleidęs, kad medikai, su kuriais buvo konsultuotasi iš anksto, ir tie skeptiškiau vertino tokio kovos su alkoholizmu būdo galimybes – manė, kad tik vieną kitą paįstrietį pavyks atpratinti kilnoti taurelę.

Iš pradžių imtasi finansuoti nepilnamečių vaikų turinčių seniūnijos gyventojų gydymą, o vėliau ir pavienių asmenų – jau užauginusių vaikus, su jais negyvenančių ar išvis neturinčių šeimos.

Ir tai, pasak seniūno, dar ne pabaiga. Po medikamentinio gydymo dar praverstų ir psichologinis. Tiesa, tam reikia nemažų investicijų, bet jų tikimasi gauti per projektus.

V. Šležo teigimu, žmogui, gėrusiam du dešimtmečius, pradėjus gydymąsi pasikeičia visa aplinka. Jis šį veiksmą palygina su negeriančio asmens įkurdinimu kosmose. Tad reikalinga rimta psichologinė pagalba ir geriausia – pasiekiama visą parą.

Be to, sveikstančiuosius reikia įtraukti į kultūrinį gyvenimą, nepagailėti pinigų ir pavežioti po lankytinas vietas, paskaitas ir taip toliau.

Paįstrio seniūnas neneigia, kad priklausomybės bėdų neturintys seniūnijos gyventojai į tokias iniciatyvas reaguoja labai įvairiai. Yra kas piktinasi, kodėl už jų pinigus turi būti gydomi geriantys asmenys.

„Tai netolerantiški žmonės, ir čia tamsioji tos negeriančios visuomenės pusė. Šviesioji visuomenės dalis visgi supranta, kad tai yra bėda, liga. Aišku, jie irgi nėra labai laimingi, kad tai daroma už mokesčių mokėtojų pinigus, bet supranta. Ir kai paskui mato tuos, kaip aš sakau, „prisikėlėlius“, pradeda palaikyti“, – didžiuojasi kraštiečiais V. Šležas.

Seniūnui norėtųsi, kad metusieji gerti prisijungtų prie agitacijos ir pradėtų garsiai viešai šnekėti. Taip gal pritrauktų daugiau norinčiųjų pakeisti savo gyvenimą. Dabar jie vengia visuomenės dėmesio.

„Tas žodis girtuoklis... – purto galvą seniūnas. – Kol tu geri, tu nesijauti esantis girtuoklis, kai nustoji gerti, pasirodo, kad tai labai gėdingas žodis.“