Skalpelio virtuozo Juozapo Mickevičiaus eilės meilei

Vieną vėsų birželio vakarą Lietuvos medicinos bibliotekos lankytojus šildė poezija, gitaros, akordeono ir Butkiškių kaimo kapelos melodijos pagal gydytojo Juozapo Mickevičiaus žodžius, kuriuos lydėjo čia pat improvizuoti šokiai. Skalpelio virtuozu vadinamas chirurgas pristatė jau septintąją savo poezijos knygą „Eilės meilei“. Žinomą ir visų vertinamą gydytoją sveikino artimieji, draugai, kraštiečiai ir garsūs medikai.

Reklama

Kuriantys medikai

Lietuvos medicinos bibliotekos (LMB) Informacijos skyriaus vedėja Regina Vaišvilienė sako, kad ne tiek daug žinoma apie kuriančius medikus, tačiau pastaraisiais metais stengiamasi juos suburti draugėn.

„Pirmoji medikų kūrybos paukštė suplasnojo 1969 m., o rinktinė pasirodė tik 1991 m. šviesaus atminimo poeto ir mediko Eduardo Selelionio dėka. Pasirodo, plunksną paimdavo ir felčeris, ir laborantas, ir gydytojas, ir profesorius, – pasakoja bibliotekininkė. – Vis kaupdavome mokslinę, praktinę literatūrą, tačiau galiausiai nusprendėme surinkti išsibarsčiusią medikų kūrybą draugėn. Juk kur daugiau, jei ne pas mus juos būtų galima rasti? Vyksta medikų poezijos pavasariai, 2013 m. pasirodė antroji jų poezijos rinktinė, kurioje yra ir nemažai naujų vardų. Tik gaila, kad autoriai kartais išleidžia knygas ir kuklinasi mums pranešti“.

Produktyvus chirurgas

Ilgą laiką kuklinosi ir garsus chirurgas Juozapas Mickevičius – nors jau buvo išleidęs šešias poezijos knygas, garsiai apie tai nesiskelbė. Apskritai jis nelinkęs sureikšminti nei savo biografijos, nei darbų, todėl knygos „Eilės meilei“ pristatyme girdėtus epitetus „auksinių rankų chirurgas“, „skalpelio virtuozas“, „beveik Maironis“ vadina perdėtais.

„Negalėčiau taip sakyti, kad turėjau auksines rankas. Dievas padėdavo, – vis dar kuklinasi autorius. – Tiesą sakant, verždavosi visi pas mane. Dirbau Raseiniuose, ėjo čia, išvažiavau į Kauną – ligoniai važiavo į Kauną, paskui – Vilnių. Taigi visi paskui mane važinėjo, norėdavo, kad aš operuočiau. Neatsisakydavau. Per 40 metų padariau 7000–8000 tūkstančius operacijų. Na, neskaičiuoju paprastų, pavyzdžiui, žaizdų užsiuvimo, kaulų atstatymų ir t. t. Vien tik stambias, aukšto pilotažo operacijas, trukusias po 5–6 val., skaičiuoju: kam skrandis pašalintas, kam tiesioji ar plonoji žarna operuota ir pan.“

Medicinos poezija

Portalui VLMEDICINA.LT gydytojas papasakojo, kad pradėjo rašyti dar mokykloje, dalyvaudavo konkursuose ir, kaip jis sako, „nunešdavo visus laurus“. Nors rašė visą gyvenimą, tačiau tik išėjęs užtarnauto poilsio nusprendė pasidalinti savo kūryba su kitais. Tačiau jis nemėgstantis kurti pagal užsakymus – „kada Dievulis duoda, tada ir užrašo“. Humoro jausmo nestokojantis ir satyrinius eilėraščius kuriantis chirurgas prisiminė, jog kartą pavogė jo sąsiuvinį: „Ir žinot, kas įdomu? Po tiek metų tos dingusios eilės grįžta dainomis, tik jau autorius yra nežinomas!”

R. Mickevičius mėgsta chirurgiją lyginti su poezija: „Aš juokauju, kad chirurgija yra medicinos poezija. Bet tai yra nepalyginami dalykai. Jei eilės nesusidėlios, juk nieko tokio. O jei ant operacinio stalo žmogus mirs, juk nebus nieko tokio? Nors, turiu prisipažinti, kai man linksma, nieko nesukuriu. Žiūrėk, po sunkios operacijos ar kokios netikėtos komplikacijos jausmai ir išsiliedavo eilėmis. Kita vertus, šie du dalykai nėra taip jau nutolę vienas nuo kito. Juk kartu su medikamentiniu gydymu taikoma ir muzikos, ir poezijos terapija“.

Sklido legendos

„Eilių meilei“ redaktorė, poeto giminaitė Regina Musteikienė prisiminė, jog giminėje apie chirurgą sklido legendos.

„Užaugau girdėdama istorijas apie stebuklingą daktarą dėdę Juozą. Giminė labai didžiavosi ir didžiuojasi, kad turi jį. Visi – ir giminės, ir negiminės – norėdavo pas jį operuotis, mat sklido legendos apie šimtaprocentinį išgijimą. Jis pats kažkada sakė, kad nepatogiai jausdavosi prieš profesorius, skyrių vedėjus, kolegas, nes žmonės tiesiog traukdavo pas jį ir nenorėdavo pas nieką kitą operuotis. Dabar jo sūnus irgi seka tėčio pėdomis ir jau yra geidžiamas chirurgas. Juozas padėdavo visiems. Dūšios žmogus, – negailėjo gražių žodžių gydytojo giminaitė. – Kartais žmonės, baigę mokslus ar kažką pasiekę, užriečia nosį. Tik ne dėdė Juozas! Paprastas, visada bendraujantis, malonus, nuoširdus, geras. Tačiau jis perdėtai kuklus. Man atrodo, kad tik mylintis gyvenimą, tėviškę, aplinkinius gali taip dainingai rašyti apie meilę. Kiekvienas jo eilėraštis, kiekvienas žodis yra tarsi lašelis vaistų sergančiam – nebūtinai kokia liga, bet sergančiam dvasiškai arba ieškančiam paramos, užtarimo. Nors ir susidūrė su skausmu, negaliomis, kokios šviesios jo eilės!“

Beveik Maironis

Praėjusiais metais Lietuvos menų mėgėjų asociacijos „Branduma“ prezidentas dr. Vytautas Šiaudytis, 80–mečio proga pagerbdamas poetą, išleido knygą „Lancetas ir lyra“. Į ją sudėjo niekur neatskleistus biografijos faktus, apdovanojimus, įvairių žmonių linkėjimus ir nuotraukose užfiksuotus J. Mickevičiaus gyvenimo momentus.

„Chirurgas turi turėti erelio akis, mergelės rankas, gyvatės išmintį, liūto širdį, nes chirurgija, anot Juozo, yra medicinos poezija. O ji paliečia kiekvieno mūsų širdį. Mano kukliais skaičiavimais, per savo gyvenimą šis garbus žmogus prie operacinio stalo prastovėjo 30 000 valandų. Juk suprantate, ne tik stovėjo? Ar žinot, kad jis operavo daug didžių žmonių: poetus J. Marcinkevičių, O. Baliukonytę, dainininką V. Daunorą, rašytoją J. Avyžių ir kt.? – atskleidė p. Vytautas. – Šis žmogus yra Lietuvos ąžuolas. Nebijodamas galiu pasakyti, kad jis yra arčiausiai priartėjęs prie Maironio, kurį nepaprastai mėgstu ir kurio dainas mama dainavo. Juk per 60 Juozo eilėraščių virto dainomis!”.

Tikrino jaunikius

Gydytoja odontologė Vitalija Karalienė prisiminė dešimtmetį gyvenusi pas R. Mickevičių.

„Baigusi KMI atvykau į Vilnių. Žinoma, glaudžiausi pas dėdę Juozą. Labai puikiai žinau, kaip gimdavo eilės. Bute po naktinių budėjimų rasdavau išmėtytus ant recepto, lapo skiaučių užrašytus eilėraščius. Aš juos rinkau ir ketinau kada nors išleisti. Bet labai džiaugiuosi, kad dėdė turi tiek daug gerų draugų, kurie pasirūpino jo kūryba ir išvadavo mane nuo pažado, – juokėsi R. Mickevičiaus krikšto dukra. – Kai gyvenau pas dėdę Juozą, jis tikrindavo visus mano jaunikius. Sakydavo: „Atvesk, aš pažiūrėsiu“. Ir kai Valius, dabartinis mano vyras, atvažiavo iš Kauno, jis sako: „Žinai, jei ką galvoji, iš visų tavo frajerių šitas tinka“. Ir taip tinka jau 28 metus!“

Orfėjo nepamiršo kambariokai

Dar studijų laikais J. Mickevičių bendrabučio kambariokai šeimos gydytojas dr. Regimantas Skarulis ir gydytojas otorinolaringologas Kęstutis Liudvikas Kudžma praminė Orfėju.

„Studijų metais stebėjausi: „Kaip tu taip lengvai parašai?“ Rodydamas į dangų jis sakydavo: „Gaunu iš ten, aš tik užrašau“, – prisiminė R. Skarulis. – Pirmame kurse buvo kupletų konkursas. Kas parašys? Juozas sako, kad mokykloje rašydavo, galintis sukurti. Laukiam, laukiam, liko dvi dienos iki konkurso pabaigos, kupletų vis nėra. Vakare einame miegoti, Juozas pasiima savo sąsiuvinuką, o ryte randam beveik Kauno medicinos instituto (KMI) himnu tapusius žodžius:

Kauno miesto vidury

Stovi rūmai KMI.

Čia beveik jau prieš metus

suvažiavom pusantrus.

Suvažiavom iš visos

Gintarinės Lietuvos“.