Skausmas: ar medicina pajėgi jį efektyviai gydyti

Skausmas yra žalingas: moksliniai tyrimai rodo, kad per vienerius lėtinio skausmo metus sunyksta maždaug 1,3 kubinio cm pilkosios smegenų medžiagos – maždaug tiek, kiek natūralaus senėjimo proceso metu smegenys netenka per 10–20 metų. Lėtinis skausmas griauna ir socialinį, asmeninį gyvenimą – susergama depresija, trinka santykiai šeimoje, netenkama darbo. Tai – priežastys, kodėl skausmą būtina laiku ir efektyviai gydyti. „Nors apie šią būtinybę kalbama daug, mūsų šalies gyventojai vis dar pernelyg dažnai linkę skausmą iškentėti, o ne jį gydytis“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Skausmo gydymo dienos stacionaro gydytojas Alfredas Vaitkus.

Reklama

Kokios, Jūsų manymu, skausmo gydymo problemos mūsų šalyje?

Problemų galima įžvelgti įvairių, tačiau jos panašios kaip ir kitose šalyse. Jei paklausiame pačių pacientų, didžiausiomis problemomis jie dažniausiai įvardina tai, kad tenka ilgai laukti eilėse, niekas nepadeda sumažinti skausmo, neaiškios skausmo priežastys, negali įpirkti vaistų nuo skausmo.

Eilėse į mūsų skausmo gydymo dienos stacionarą paprastai tenka palaukti apie 1 mėnesį, tačiau, jeigu palygintume su kitomis šalimis, tai nėra blogas rezultatas – jose tenka laukti dar ilgiau.

Skausmo gydymo dienos stacionarų tinklas Lietuvoje yra santykinai neblogai išvystytas ir kiekybine, ir teritorine prasme, bet dalies centrų techninės galimybės ribotos. Specializuotam invaziniam gydymui, kuris taikomas skausmo medicinoje, reikalingos tam tikros techninės sąlygos – rentgeno, echoskopijos aparatai, įvairūs specialūs stimuliatoriai. Pavyzdžiui, kontroliuojant rentgeno aparatu, skausmo malšinimo procedūros atliekamos tik keturiose įstaigose. Tais atvejais pacientai negali pasinaudoti arčiau namų esančiu stacionaru ir turi vykti toliau.

Kita problema – specialių vaistų skausmo gydymui kompensavimas. Pacientai, kurie patiria lėtinį skausmą, dažnai „gyvena“ su vaistais, o kai kurie labai svarbūs vaistai nėra kompensuojami. Štai tam tikri vaistai nuo neuropatinio skausmo – rekomendacijose jie yra pirmo pasirinkimo. Jie nėra pigūs, ir mūsų praktika rodo, kad daugelis pacientų neišgali jų nusipirkti. Sako – „tik nerašykit man brangių vaistų“. O kitų nėra prasmės skirti, nes jie neefektyvūs, neefektyvios ir skausmo klinikos procedūros. Tai sudėtinga situacija tiek pacientui, tiek gydytojui.

Sunkiai skinasi kelią naujos skausmo gydymo technologijos –  nugaros smegenų stimuliacija, intratekalinės vaistų infuzijos. Trūksta finansavimo. Tos technologijos dažniausiai yra brangios ir turėtų būti naudojamos tais specifiniais atvejais, kai įprastos pirmo pasirinkimo priemonės neefektyvios.

Kokios ligos ir jas lydintis skausmas kelia daugiausia problemų?

Ligų, sukeliančių skausmą, įvairovė labai didelė, o skausmas – dažniausias nusiskundimas šeimos gydytojo kabinete ar priėmimo skyriuje. Trys „drambliai“ – galvos, nugaros ir sąnarių skausmas, tai sudaro didžiąją dalį visų skausmo problemų. O likusi dalis labai įvairi.

Mūsų skausmo klinikoje didžioji dalis ligonių atvyksta dėl nugaros (~60 proc.) ir sąnarių (~30 proc.) skausmo sindromų, rečiau - dėl nervų sistemos pažeidimų, skausmų po traumų, operacijų bei sergant onkologinėmis ligomis (~5-6 proc.).

Kodėl skausmo nereikia kentėti, o reikia gydyti?

Ilgai trunkantis skausmas gali sukelti nervų sistemos pokyčius ir pats virsti atskira, savarankiška skausmo liga. Skausmas, kaip atskira problema, traktuojamas dar ir todėl, kad sukelia tam tikras pasekmes ir veikia įvarius gyvenimo aspektus. Kartais skausmą galima pakentėti, bet kai negali miegoti, dirbti, galų gale negali net nieko veikti, problemą būtina spręsti. Tarptautinės skausmo studijų asociacijos (TSSA) duomenimis, lėtinis skausmas sutrikdo šeimos santykius (~25 proc. visų lėtinio skausmo atvejų), sukelia depresiją (~20 proc.), paskatina savižudybę (~15 proc.).

O ar būna atvejų, kada skausmo gydyti nereikia?

Skausmas lydi daugelį lėtinių ligų, kurių realiai pagydyti neįmanoma. Daugeliu atveju tai pasekmė to, kad žmonės šiais laikais daug ilgiau gyvena. Senatvė, įvairių organų, jų sistemų senėjimas ir juos lydinčios ligos yra natūralus procesas.

Jeigu skausmas nėra dominuojanti problema, žmogus sugeba prisitaikyti ir daryti įprastinius dalykus prisitaikydamas – pavyzdžiui, koreguodamas darbo krūvį, pakeisdamas jo pobūdį ar kitą fizinį aktyvumą, viskas yra gerai. Tas prisitaikymas yra fiziologiškas ir daugeliu atveju daug svarbesnis ir naudingesnis negu bet kokios medicininės priemonės. Tarkime, tau 80 metų ir nebegali dėl sąnarių skausmo nueiti kokių penkių ar dešimties kilometrų. Galbūt tokio poreikio nėra, tuomet viskas gerai, žmogus diskomforto dėl skausmo nejaučia. Bet vargu ar gerai jaustumeisi, jei gyventum vienas ir negalėtum net nueiti iki parduotuvės ar tvarkytis namuose. Tuomet ir reikia spręsti skausmo problemą. Beje, sprendimas čia gali būti ne tik medicininis, tačiau ir socialinis. Bet tai – labai individualu, ir kiekvienu atveju reikia ieškoti individualaus, tam žmogui geriausiai tinkamo sprendimo.

Istoriškai skausmas buvo suvokiamas tik kaip atskiros ligos, pažeidimo simptomas. Bet šiuolaikiniu požiūriu, nors pirminė liga ar trauma pagydyta, skausmas gali vis tiek išlikti?

Taip. Anksčiau manyta, kad pirminei žaizdai ar ligai išnykus, turi išnykti ir skausmas. Bet pokyčiai gali išlikti, nors nebūtinai lieka. Nustatyta labai svarbi nervinio audinio savybė – neuroplastiškumas, kai nervinės ląstelės pradeda formuoti naujas tarpusavio jungtis, sintezuoti specialius baltymus. Manoma, kad būtent ši savybė turi didelę įtaką skausmo ligos vystymuisi. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad žmonės skiriasi – vieni turi didesnį polinkį į lėtinio skausmo vystymąsį, kiti mažesnį. Tą lemia genetiniai faktoriai. Genetinių faktorių įtaka – viena iš aktualiausių šiuolaikinių tyrinėjimo sričių skausmo medicinoje. Tiek gyvūnų, tiek žmonių tyrimai rodo, kad skirtingi individai skirtingai reaguoja, tarkime, į nervo pažeidimą. Po vienodų pažeidimų skirtingų individų nervai sugyja skirtingai, ir skausmas vienam gali likti, o kitam – ne.

Kita kryptis, kuria vystosi skausmo medicina – įvairūs nervų sistemos vizualizacijos būdai. Tai funkciniai galvos, nugaros smegenų tyrimai, kurių metu fiksuojami kraujotakos, medžiagų apykaitos, įvairūs kiti pakitimai skausmo buvimo ar nebuvimo metu. Įdomu tai, kad skirtingų individų nervų sistemų reakcijos gali būti labai skirtingos. Vieno reakcija apims daugiau centrų, bus išplitusi, kito – labai koncentruota. Vėlgi tai lemia individualūs faktoriai, vieni jų paveldimi, kiti įgyti gyvenimo eigoje. Štai vienas vyresnio amžiaus žmogus, turintis daug pakitimų sąnariuose, stubure, bėgioja ir niekuo nesiskundžia. Kitas jaunesnis, jo skausmą lemiantys pakitimai mažesni, bet reakcija į skausmą didžiulė. Iš tikrųjų, žmonės labai skiriasi. Skausmo gydymo prasme reikia įvertinti skausmą bendrai kaip reiškinį, įvertinti tiek kūno skausmą, tiek dvasinį komponentą, atitinkamai parinkti pagalbos priemones.

Bet skirtingą reakciją lemia ir skirtinga žmonių psichologija?

Be abejo. Pozityviai nusiteikusio optimisto ir linkusiojo mąstyti negatyviai, nerimą patiriančio žmogaus reakcijos į skausmą labai skiriasi. Bet jokiu būdu pastarojo paciento negalima „nurašyti“, jam pagalbos reikia galbūt labiau nei pirmajam. Tik pagalbos priemonės šiais atvejais gali skirtis. Egzistuoja psichologinės skausmo įveikimo priemonės, jų svarba didelė, ypač lėtinio skausmo atveju, tačiau Lietuvoje tai dar mažai išvystyta sritis.

Būna, kad vienas žmogus nesiskundžia dėl didesnės ligos traumos, o kitas dejuoja dėl, atrodytų, visai nedidelės. Aplinkiniams tuoj kyla pagunda sugėdinti – „koks silpnas, negi negali pakentėti“, ir panašiai.

Vienas kertinių ir nepakeičiamų skausmo vertinimo principų – kaip žmogus sako, taip ir yra tikima. Tai – pats objektyviausias įvertinimas. Skausmas yra tai, ką jaučia žmogus, o ne ką rodo tyrimai ar atrodo iš šalies. Pakartosiu, kad tai labai individualu. Kokia skausmo įtaka, pasekmės? Tik pats žmogus gali pasakyti.

Yra atliktas įdomus tyrimas – kaip tą patį pacientą ir jo skausmo intensyvumą vertina skirtingi medikai – rezidentas, patyręs gydytojas, slaugytoja. Pasirodo, esama didelių skirtumų, netgi medikai vyrai ir medikės moterys vertina skirtingai. Tie skirtumai parodo, kaip stipriai vertinimas gali skirtis nuo to, ką jaučia pats pacientas. Tyrimas parodė, kad tiksliausiai skausmą vertina jauni gydytojai. Moterys gydytojos skausmą vertina tiksliau negu gydytojai vyrai. Bet visais atvejais patys pacientai, lyginant su klinikiniu medikų vertinimu, nurodydavo didesnį savo skausmo intensyvumą. Taigi objektyviausiai skausmą vertina pats pacientas.

Ačiū už pokalbį.

Kitame straipsnyje – apie pacientų atsakomybę už savo sveikatą, onkologinių ligonių skausmo gydymo ypatumus ir nepagrįstą baimę naudoti opioidinius analgetikus.