Skausmas gali būti perduodamas?

Jei skausmą galime atpažinti naudodamiesi įvairia pojūčių teikiama informacija, tai tokia informacija galime pasinaudoti tam, kad skausmą sugebėtume geriau kontroliuoti, dienraštyje „The Independent“ rašo Bato universiteto Anglijoje mokslininkas Edmundas Keoghas.

Reklama

Skausmas iš dalies yra nervų sistemos procesas, kuriuo pranešama, kad dėl kenksmingo poveikio padaryta žala audiniams. Tačiau taip pat žinoma, kad skausmas yra labai subjektyvus ir kad įvairūs psichologiniai bei socialiniai veiksniai gali turėti įtakos tam, kaip skausmą suvokiame ir patiriame. Mintys, jausmai ir lūkesčiai gali turėti įtakos skausmui ir net prisidėti prie to, kaip žmonės reaguoja į nuskausminamuosius vaistus.

Tokią skausmo nuojautą, taip pat tai, kaip skausmas yra patiriamas, veikia ir socialinė aplinka. Kai kuriems žmonėms pakanka odontologo grąžto garso ar net minties apie tai, kad skausmo nuojauta sustiprėtų. Be to, žmonės, į kuriuos kreipiamės susidūrę su skausmu, ir tokių žmonių reakcija yra socialiai reikšmingi veiksniai, nuo kurių iš dalies priklauso tai, kaip sugebame kontroliuoti skausmą.

Įdomu tai, kad socialinė sąveika turi įtakos ne tik žmonių skausmui – ji yra svarbi ir gyvūnams. Daugelio rūšių gyvūnai apie savo skausmą kitus informuoja įvairiais neverbaliniais būdais – skleidžiamais garsais ir mimika.

Su skausmu susijusi išraiška yra ir įspėjimo signalas aplinkiniams apie galimą žalą, kad jie būtų pasirengę reaguoti. Tad skausmą patiriančių gyvūnų arba asmenų signalai gali nulemti šalia esančiųjų reakciją, pavyzdžiui, paskatinti bėgti ar suteikti pagalbą.

Vis dažniau kyla klausimas, ar vieno individo skausmas gali turėti įtakos kito individo skausmo patirčiai. Ar skausmas gali būti perduodamas kitiems, ir, jei taip, tai kokiu būdu? Žurnale „Science Advances“ aprašomas tyrimas, kurio tikslas – ieškoti atsakymų į šiuos klausimus. Tyrime nagrinėjamas socialinės sąveikos ir aplinkos veiksnių poveikis gyvūnų skausmo pojūčiui. Kaip žinoma, daugelio gyvūnų socialiniai ryšiai yra įvairialypiai, todėl tikėtina, kad tokia sąveika gali turėti įtakos ir skausmui. Buvo nuspręsta ištirti peles, kaip labai socialius gyvūnus, ir įvertinti, ar kito gyvūno skausmas veikia kito šalia esančio gyvūno jautrumo skausmui lygį.

Kaip ir buvo tikėtasi, mokslininkų prielaida pasitvirtino – nustatyta, kad dėl vienos pelės patiriamo skausmo išaugo šalia buvusių pelių jautrumo skausmui lygis. Pelių jautrumas skausmui buvo įvertintas keliais būdais ir atliekant įvairius eksperimentus, pavyzdžiui, buvo vertinamas tyrimo objektų skausmo slenkstis arba elgesys reaguojant į stimulą. Be to, buvo siekiama nustatyti, ar toks jautrumas gali būti perduodamas ir, jei taip, tai kokiu būdu.

Siekiant patikrinti tokią prielaidą, buvo ištirta, kaip skausmą patyrusių pelių pakratai veikia kitas peles. Mokslininkai nustatė, kad vien dėl kontakto su tokiais pakratais jautrumas skausmui gali išaugti. Todėl buvo prieita prie išvados, kad jautrumas skausmui yra socialiai perduodamas, kad tam tikra informacija apie skausmą buvo palikta ant pakratų ir kad tokią informaciją galėjo užuosti skausmo nepatyrusios pelės.

Šiuo tyrimu nustatyta, kad skausmui svarbus socialinės aplinkos veiksnys ir kad vieno gyvūno skausmas gali paveikti šalia esančio gyvūno jautrumą skausmui. Be to, tyrimas suteikia pagrindo manyti, kad jautrumas skausmui kitoms pelėms gali būti perduodamas per įvairesnius pojūčius, nei buvo manyta iki tol.

Tyrimo autoriai užduoda klausimą, ar socialinis skausmo perdavimas galimas ir tarp žmonių. Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad empatija ir emocijos gali būti perduodamos kitiems, tad ar tai pasakytina apie skausmą? Kol kas dar nežinoma.