Skoliozės gydymą stabdo klaidingi įsitikinimai ir mitai

Gydytojų duomenimis, nuo skoliozės Lietuvoje kenčia apie 3 proc. vaikų. Deja, tiek mokyklose dirbantiems suaugusiesiems, tiek namuose vaikus auginantiems tėvams dažnai trūksta žinių vertinant riziką vaikui susirgti šia liga. O juk ankstyva diagnozė ne tik palengvina gydymą, bet ir padeda užbėgti už akių didesnėms bėdoms, tokioms kaip plaučių ir kitų vidaus organų funkcijų sutrikimai.

Reklama

Skoliozė – tai stuburo iškrypimas trijose plokštumose. Esant nežymiems pakitimams, žmogus ar aplinkiniai gali net nepastebėti matomų pokyčių. O esant ryškiems pakitimams, žmogaus stuburas yra iškrypęs į šoną, įgavęs C arbaS formą, jis taip pat pradeda suktis aplink savo ašį, tiesinasi fiziologinės kreivės. Dėl ligos išprovokuoto slankstelių sukimosi kartu sukasi ir prie jų prisitvirtinę šonkauliai, deformuojasi krūtinės ląsta, atsiranda kupra, įdubos. Žmogus kenčia dėl išvaizdos pakitimų, o skoliozei pažengus gali sutrikti plaučių ir net širdies bei kraujagyslių veikla. Skoliozė gali pasireikšti kaip gretutinė liga šalia centrinės nervų sistemos sutrikimų,nervų ir raumenų ligų. Tačiau dažniausiai – net 80 proc. visų skoliozės atvejų – liga pasireiškia dėl nežinomų priežasčių, bet didelės įtakos turi genetika. Tokia skoliozė vadinama idiopatine. Tikimybė, kad vaikas paveldės skoliozę, padidėja trečdaliu, jei abu tėvai kenčia nuo šios ligos.

Ligą lydi daug mitų

Sveikatingumo centro „Gemma“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Romanas Machninas teigia, kad dažnai yra manoma, jog trumpalaikė stuburo apkrova, pavyzdžiui, sėdėjimas susikūprinus, kuprinės nešiojimas ant vieno peties, miegojimas ant vieno ar kito šono, gali nulemti skoliozės atsiradimą ar ligos progresavimą. Tačiau daugybė tyrimų įrodė, kad tai – mitas.

„Kitaspopuliarus mitas:skolioze sergantiems vaikams reikia apriboti arba visiškai nutraukti fizinę veiklą. Toks judėjimo apribojimas yra klaidingas, nes moksliniai tyrimai rodo, kad fizinis aktyvumas tikrai neblogina skoliozės“,– tvirtina R.Machninas.

Populiarus ir vandens mitas, kad neva skoliozę galima išgydyti baseine. Baseinas yra tikrai puikus bendro fizinio krūvio šaltinis, tačiau, pasak mediko, skoliozės progresavimui treniruotės vandenyje įtakos neturi. Norint pasiekti gerų rezultatų gydant skoliozę, būtina specializuota kineziterapija.

Ketvirtas mitas – skoliozė yra skausminga. Skoliozė nesukelia skausmo. Dažniausia skausmo priežastis – tai minkštųjų audinių (raumenų, raiščių) įtampa ir disbalansas. Mankštinant raumenis skoliozė niekur nedingsta, tačiau skausmo nebelieka.

Skoliozė spaudžia vidaus organus – tai dar vienas gajus mitas. Skoliozė gali daryti įtaką vidaus organų veiklai, tačiau tik tada, jei liga yra labai pažengusi. Mažo laipsnio skoliozė neturi įtakos vidaus organų veiklai.

Na ir šeštas mitas – visiems, kam diagnozuota skoliozė, kryps stuburas iki gyvenimo galo. Tai netiesa. Skoliozės progresavimas yra labai sunkiai nuspėjamas, tačiau yra apibrėžtos tam tikros tendencijos. Dažniausiai skoliozė liaujasi progresuoti pasiekus lytinę brandą, o esant nedidelio laipsnio skoliozei kartais ir koreguojasi savaime. Todėl kiekvienu atveju skoliozės progresavimo rizika turi būti vertinama individualiai.

Svarbu laiku pastebėti

Dažniausiai skoliozėyra pastebima prabėgus keleriems metams nuo jos pradžios. Todėlrekomenduojama profilaktiškai tikrinti visus vaikus, ypač sparčiausiu augimo laikotarpiu. Pasak mediko, didžiausias „išbandymas“ stuburui pastebimas 10–16 gyvenimo metais, kai vaikai ima labai sparčiai augti. „Mergaitėms augimo šuolis paprastai būna apie 10–12 metus, berniukams – apie 12–14 gyvenimo metus. Beje, mergaitėms skoliozė nustatoma du kartus dažniau nei berniukams“, – paaiškina gydytojas. Išskiriami trys pagrindiniai skoliozės gydymo metodai: stebėjimas, konservatyvus (kineziterapija, įtvaras) ir operacinis.

„Pagrindinis gydymo tikslas – stabdyti ligos progresavimą. Tam tikros skoliozės atveju progresavimas mažai tikėtinas, ir jeigu nuokrypis yra minimalus, imtis papildomų priemonių gali neprireikti“, – patirtimi dalijasi gydytojas Romanas Machninas. Iš kitos pusės, esant dideliems pokyčiams, konservatyvus gydymas visiškai stuburo neištiesins. Pagrindinis konservatyvaus gydymo tikslas – neleisti skoliozei progresuoti. Medikas pabrėžia, kad kiekvienas atvejis yra individualus ir imtis operacinio gydymo nusprendžia pacientas, tėvai ir chirurgas. O kineziterapija ir tikslinga fizinė veikla turi būti taikoma nepriklausomai nuoskoliozėslaipsnio.

Didžiausias dėmesys – prieš brendimą

Tėvams verta įsidėmėti: jeiskoliozėpasireiškė dar prieš lytinį brendimą, yra didelė tikimybė, kad augimo spurto metu ji progresuos. Laiku nepradėjus gydyti, gali atsirasti rizika, kad iš potencialiai pagydomo stuburo iškrypimo gali išsivystyti nelanksti stuburo deformacija, kuri gali lemti plaučių ir kitų vidaus organų funkcijų sutrikimus. Negydoma skoliozė gali turėti įtakos pacientų psichologinei būsenai, paskatinti kompleksų atsiradimą irkt. Anot pašnekovo, geriausia kreiptis profilaktiškai iki prasidedant lytiniam brendimui, net nematant akivaizdžių pakitimų.

„Kaip jau minėjau, tinkamiausias laikas profilaktikai – mergaitėms apie 10–12 m., berniukams – 13–14 m. Laiku atkreipus dėmesį į vaiko laikysenos sutrikimus galima užbėgti įvykiams už akių“, – įsitikinęs specialistas.

Tėvai gali stebėti savo vaikus ir, pastebėję laikysenos pakitimus, kreiptis pagalbos į specialistus. Suaugusieji privalo atkreiptidėmesįį bet kokį stuburo iškrypimą. Tačiau gydytojas primena, kad netaisyklinga laikysena ne visuomet gali reikšti skoliozę – dėl tikslios diagnozės geriausia kreiptis į medikus.

Vokiečių metodika – efektyviausia

Kaip vienas efektyviausių idiopatinės skoliozės konservatyvaus gydymo būdų jau beveik šimtmetį yra laikomas Schroth metodas. Schroth metodas, taikomas „Gemma“ sveikatingumo centre, yra taikomas įvairaus laipsnio idiopatinei skoliozei gydyti, tačiau efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo paciento amžiaus, progresavimo rizikos, esamo Kobo kampo irkt. Šios korekcijos pagrindas yra tinkamai tiesinamas dubuo. Skoliozės paveiktas dubuo dažnai būna ne tik pasviręs į šoną, bet ir pasisukęs, o taikant Schroth metodą pirmiausia koreguojama paciento dubens padėtis. Vienas iš pagrindinių Schroth metodo įrankių – tai tempimo pratimai, pritaikyti individualiam pacientui. Šį metodą skoliozei gydyti sukūrė kineziterapeutė Katherina Schroth 1927 m. Vokietijoje. Ji ieškojo būdų, kaip galėtų palengvinti savo pačios skoliozės būseną. 1960 m. Schroth metodas tapo standartinis ir toliau buvo tobulinamas Katherinos dukters Christa’ėsLehnert-Schroth. Šis metodas taikomas visoje Europoje ir JAV.