Skrydis į kosmosą – pavojus sveikatai

Vis dažniau išgirstame - įžymūs užsienio aktoriai, garsūs muzikos atlikėjai, įtakingi politikai ar  pasiturintys verslininkai nepagailėjo įspūdingų sumų ne mažiau įspūdingai kelionei. Tiesa, netolimoje ateityje viena kelionė gerokai skirsis nuo kitų. Juk net pačiame egzotiškiausiame pasaulio kampelyje nesvarumo būsenos nepatirsime.

Reklama

Kosminės misijos – ne pasivaikščiojimas parke

Nuo žmogaus pirmojo skrydžio į kosmosą praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje praėjo nemažai laiko. Patobulėjo įranga, technologijos, ryšio priemonės. Pagerėjo ir astronautų pasirengimas, buitis kosminiame laive (tuo galime įsitikinti pažiūrėję populiarius Kanados astronauto Chris Hadfield vaizdo reportažus). Tačiau išskridusiaisiais į kosmoso platybes žmonėmis iki šiol žavimasi, jiems pavydima – juk šie išrinktieji regi vaizdų, kurių mes galbūt niekada nepamatysime, ir patiria pojūčių, kurių mes niekada nepatirsime.

Visgi kosminės misijos – ne pasivaikščiojimas parke. Per tuos 50 metų nuo minėto žmonijos pasiekimo pažengta ir dar vienoje susijusioje srityje – išsiaiškinta nesvarumo būsenos bei ilgalaikių kosmoso misijų įtaka žmogaus sveikatai. Juk žmogus fiziškai ir psichologiškai prisitaikęs gyventi tik gimtojoje planetoje Žemėje. Čia gravitacija priverčia mūsų kūnus kovoti su ja, o kaulų, raumenų, kraujo ląstelės išlieka stiprios ir pajėgios tinkamai atlikti savo funkcijas. Gyvenant ir dirbant kosmose, net neilgam nuvykus ten „apsižvalgyti“, sutrinka bemaž visų žmogaus organų veikla, silpnėja imunitetas, paveikiama psichika.

Ne per seniausiai NASA patvirtino net 442 medicinines būkles, į kurias astronautai turi atkreipti dėmesį ir laikytis visų įmanomų atsargumo priemonių. Verta aptarti bent pagrindines šių būklių.

Mažėja kaulų tankis ir raumenų masė

Pirmoji susijusi su kaulų tankio ir raumenų masės mažėjimu. Nesvarumo būsena skatina organizmą išskirti kalcį iš kaulų ir pašalinti jį su šlapimu ar išmatomis. Vyksta kaulų demineralizacija, greitai nyksta kaulinis audinys, kaulai silpnėja. Vidutiniškai kas mėnesį prarandama net du procentus kaulų masės. Palyginkime: per vieną misiją astronautų kaulų tankis sumažėja tiek, kiek normaliomis sąlygomis nugyvenant visą gyvenimą Žemėje. „Kosmoso osteoporozė“, kaip ir osteoporozė Žemėje, gali sukelti kaulų lūžius ar akmenų šlapimo pūslėje susidarymą. Labiausiai nukenčia keliai, šlaunų, dubens kaulai. Stuburas dėl padidėjusių tarpų tarp slankstelių išsitempia apie du centrimetrus. Atsipalaiduoja stuburo raumenys, raiščiai, dažnai vargina nugaros skausmai.

Kasdienės 2–4 valandų treniruotės, naudojant specialiai nesvarumo būklei pritaikytus treniruoklius, padeda sulėtinti kaulų masės ir tankio mažėjimą, įveikti skausmus. Grįžus Žemėn, prireikia paskirti apie dvejus metus įvairiems pratimams ar mitybos režimui, kad būtų atkurtos kaulinės struktūros.

Panašūs procesai vyksta ir raumenyse. Be gravitacijos nėra jokio poreikio vaikščioti, bėgioti, stovėti, kopti.  Raumenys, ypač kojų, aptingsta, nyksta ir atrofuojasi. Nenaudojami ir suglebę, jie sukelia sausgyslių uždegimus, riebalų susitelkimą vienoje vietoje. Čia vėlgi gelbsti kasdieninės treniruotės, o po misijos - specialios fizinio atstatymo programos.

Apskritai, jei astronautai nesportuotų, jų buvimą kosmose galėtume prilyginti tokiam pačiam buvimui Žemėje visą laiką gulint lovoje. Po šešių mėnesių atsikėlę iš jos būtume ne ką stipresni už savo garbingo amžiaus močiutes.

Sutrinka orientacija, skysčių persiskirstymas

Sutrinka ir pusiausvyra, orientacija erdvėje, krypčių suvokimas. Smegenims prireikia laiko suvokti ir apsiprasti visiškai kitokioje aplinkoje, o į centrinę nervų sistemą įvairių judėjimo organų receptorių siunčiami signalai pradeda skirtis vienas nuo kito, tampa chaotiški ir viską apsunkina. Kinta vidinėje ausyje esančio vestibuliarinio aparato veikla, pradeda svaigti galva, neretai kamuoja šleikštulys. Pagrindiniu organu, padedančiu susiorientuoti aplinkoje, tampa akys. Laimei, visi šie nemalonūs pojūčiai dažniausiai yra trumpalaikiai ir trunka apie savaitę.

Pakinta ilgalaikis skysčių persiskirstymas organizme. Vanduo sudaro du trečdalius mūsų kūno. Žemėje didžioji jo dalis pasiskirsto apatinėje kūno dalyje, ypač kojose. Kosmose – priešingai, skysčiai iš apatinės kūno dalies ir kraujo plazmos keliauja į viršų – galvos sritį, veidą. Padidėja intrakranialinis slėgis, spaudimas akių srityje, todėl šiek tiek pakinta akių obuolių forma, užspaudžiamas regos nervas, sutrinka rega. Astronautų veidas atrodo paburkęs, išsipūtęs, paraudęs. Gali būti blokuojami sinusai, atsirasti simptomai, panašūs į peršalimo. Kojos, netekusios maždaug dviejų litrų skysčio, atrodo plonos ir yra vadinamos „paukščiuko kojelėmis“. Iš kraujo plazmos pasišalinus maždaug ketvirtadaliui skysčio, širdis kraujo perpumpuoja mažiau, jos raumenys atrofuojasi, silpsta, mažėja širdies susitraukimų dažnis, padidėja kraujospūdis. Ribojamos kūno galimybės siųsti pakankamą kiekį deguonies smegenims, dėl to dažnai jaučiamas silpnumas, svaigulys. Manoma, jog pasikeičia ir raudonųjų kraujo kūnelių, eritrocitų, forma. Visi šie fiziologiniai kūno pakitimai grįžta į savo vietas tik nusileidus į žemę ir dažniausiai atsikuria per kelias savaites.

Kenčia psichika

Nors astronautai itin atsparūs stresui, nėra jokios abejonės, kad ilgesnės nei vienerių metų misijos kosmose - per daug sudėtinga užduotis žmogaus psichikai. Ilgalaikė izoliacija nuo šeimos ir draugų, monotonija, ribotos galimybės judėti, nedidelės erdvės dalijimasis su tais pačiais kolegomis diena iš dienos gali išsivystyti į depresiją, patologinį nerimą, nemigą, net psichozę ar baigtis tarpasmeniniais konfliktais.

Pastovus ūžesys, dažnai mirkčiojančios šviesos, dingęs dienos ir nakties ritmas trikdo miego režimą – miegama tik po kelias valandas, miegas tampa ne toks gilus, ne toks kokybiškas. Natūralu, kad nuovargis, įtampa vėl išauga.

Kinta ir skonio pojūtis – daugelis astronautų skundžiasi, jog maistas tampa prėskas. Kai kurie pastebi, kad jų mėgstamiausi produktai tampa nebeskanūs, o tie produktai, kurių anksčiau vengdavo, pasidaro itin malonaus skonio.

Iššūkis – higienos trūkumas

Dar vienu nemenku iššūkiu tampa švara ir higiena. Juk vandens atsargos kosminiame laive itin saugomos ir tausojamos, o visos šiukšlės neišmetamos kažkur į kosmoso platybes, bet lieka laive (dažniausiai būna perdirbamos). Prausiamasi ne taip dažnai, kaip įprasta Žemėje, dažniausia – tik apsišluostoma drėgnomis servetėlėmis.

Prie sąlyginės nešvaros, nesvarumo būsenos, izoliacijos sunkiai prisitaiko ir imuninė sistema. Silpnėja imuninių ląstelių T limfocitų veikla. Organizmas pasidaro imlesnis bakterijoms, virusams, grybeliams. Išauga alergijų tikimybė, todėl privalu su savim turėti pakankamą kiekį antiinfekcinių, antivirusinių, priešalerginių vaistų.

Veikia kosminė radiacija

Ir galiausiai – radiacija. Nuo jos Žemėje mus apsaugo Žemės magnetinis laukas. Žinoma, nedidelį kiekį radiacijos gauname rentgeno aparatu atliekant medicinines procedūras, skrendant lėktuvu iš vieno žemyno į kitą ar tiesiog per inertines dujas ore. Tačiau kosminio laivo įgula, pakilusi į Žemės orbitą, įvairių radioaktyvių dalelių gauna dešimt kartų daugiau. Pakilusi dar aukščiau, per saulės audras - ir šimtą kartų daugiau. Todėl svarbi kosminio laivo konstrukcija, apsauginiai skydai. Tiesa, nuo tam tikros formos kosminės radiacijos apsisaugoti kol kas neįmanoma.

Padidėjusi radiacija kelia pavojų susirgti vėžiu ar įvykti specifiniams pakitimams smegenyse (pvz.: Alzheimerio liga). Gali būti pažeidžiama ir širdies bei kraujagyslių sistema, vaisingumas.

Tad prieš pasvajodami apie kosmoso platybes susimąstykite, kaip tai veikia mūsų kūną. Jei visgi nepabūgtumėte visų pavojų sveikatai, galite pradėti taupyti pinigus. Žinia, vienas toks skrydis turistiniu kosminiu laivu kainuoja ne mažiau kaip 250 tūkstančių JAV dolerių.

Šaltiniai

https://www.bbc.co.uk/sn/tvradio/programmes/spaceodyssey/healtheffects.shtml

https://www.racetomars.ca/mars/article_effects.jsp

https://curiosity.discovery.com/question/health-risks-astronauts