Skubiosios medicinos gydytoja: „Sunkiausi mirties atvejai – ilgai galvoji, ką galėjai padaryti geriau“

„Akys buvo didelės nuo pacientų gausos, skirtingų problemų ir nuo mūsų, skubiosios medicinos pagalbos specialistų, galimybių visa tai įveikti“, – tokias emocijas apie savo pirmąjį budėjimą prisimena Respublikinės Šiaulių ligoninės Skubiosios medicinos pagalbos skyriaus gydytoja Rolanda Kazlauskaitė. Trejus  metus, su trumpa pertrauka, čia dirbanti medikė sako, kad nesvarbu, kiek laiko šiame profesiniame lauke sukiesi – žmonėms nutinkančios nelaimės, sveikatos problemos, netekties atvejai palieka pėdsaką.

Reklama

Kas šioje profesinėje srityje jus sužavėjo? Kokie pagrindiniai motyvai paskatino pasukti kiek kitu nei šeimos gydytojos keliu ir tapti skubiosios medicinos gydytoja?

Labiausiai žavintis dalykas yra galimybė per trumpą laiką padėti daugybei žmonių įvairiose situacijose – nuo ką tik gimusio iki senučiuko, nuo įbrėžimo iki gaivinimo. Motyvuoja superinis kolektyvas, su kuriuo dirbu – čia susirinkusius specialistus vienija panašus mąstymas. Traukia nuolatinis veiksmas, kasdien nauji iššūkiai. Jauti, kad esi ne vienas šioje, kaip aš vadinu, „karo lauko ligoninėje“. Visada kažkas išties pagalbos ranką, neretai net nepaprašius. Prasmės suteikia nuoširdžios žmonių padėkos, nuolatinė galimybė augti ir tobulėti – kaip gydytojui ir kaip žmogui.

Ar per savo darbo metus pastebėjote, kokios savybės yra būtinos šios srities specialistams?

Greita reakcija, gebėjimas multitaskinti, dirbti komandoje, nuolatinis noras mokytis. Svarbiausia – gebėjimas net kritinėse situacijose išlikti ramiu ir racionalaus proto, nepasiduoti emocijai, baimei, nerimui. Dar vienas praverčiantis elementas – geras humoro jausmas, nes be jo sunkią dieną nelabai pavyksta išgyventi (šypsosi – red. past.). Žinoma, tai be ko, manau, neįsivaizduojamas jokio mediko darbas – meilė žmogui, jaunam, senam, švariam ir nešvariam, draugiškam ir piktam.

Minite kritines situacijas ir gebėjimą ramiai jas priimti, ieškoti sprendimo būdų. Ar galėtumėte prisiminti labiausiai įsiminusį atvejį ir trumpai papasakoti?

Tokios situacijos – skubiosios medicinos specialistų kasdienybė. Tačiau dabar šmėsteli prisiminimas, kai vienu metu turėjome keturis reanimacinius pacientus su skirtingomis patologijomis. Tuokart buvau vienintelė gydytoja, tačiau su manimi dirbo labai geros slaugytojos ir pagalbiniai darbuotojai. Pamenu, kad tąkart dirbome labai sklandžiai, tikslingai ir kuo puikiausiai padėjome visiems pacientams. Tai pavyko šaunios komandos dėka. Visuomet sunkiausi ir labai įsimenantys yra mirties atvejai, kai nepavyksta išgelbėti žmogaus gyvybės – nešiojiesi tą patirtį ilgą laiką ir vis galvoji, ką galėjai padaryti geriau.

Jūsų patirtis, kuria pasidalijate, tik patvirtina, kokių ribinių situacijų akivaizdoje atsiskleidžia medikų darbo esmė. Ar turite savo ritualus, būdus, kaip nusiraminate ir po darbo valandų tas patirtis

Bent jau man atsiriboti padeda suvokimas, kad mes pacientus matome iš esmės vieną kartą – nematome jų dvi, tris dienas, arba kaip šeimos gydytojai, nematome jų penkis metus. Tai įvardinčiau, kaip savotišką šio darbo specifikos pliusą – suteikiame maksimalią pagalbą žmogui čia ir dabar, vėliau darbą tęsia kiti kolegos medikai.

Visgi visi sunkūs uždarius ligoninės duris nelieka už durų. Jie lieka mintyse ir širdyje. Neretai dar ilgai nešiojiesi tą patirtį ir suki galvoje scenarijų vis galvodamas, ką galėjai padaryti geriau. Labai padeda bendravimas su kitais, dirbančiais tą patį darbą, nes jie žino, kaip jautiesi, su kokiais sunkumais susiduri, nuramina, pasidalina savo patirtimi– taip eini į priekį. Žinoma, nuostabus būdas pailsėti – miegasPrie viso to man padeda knygų skaitymas – taip pabėgi į kitą pasaulį.

O ką laisvalaikiu skaito medikai? Ką šiuo metu skaitote jūs? Galbūt yra knyga, kurią rekomenduotumėte kiekvienam?

Labai rekomenduočiau paskaityti Prano Sasnausko knygas „Savanoriai“, „Kovotojai“ – apie meilę ir ištikimybę Lietuvai ir jos istoriją. Patiko Delia Owens knyga „Ten, kur gieda vėžiai“ – itin gražiai aprašyta pelkės augalija, gyvūnija ir ypatingos mergaitės gyvenimo istorija. Šiuo metu skaitau Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“.

Už kiekvieno sudėtingo atvejo – žmogus. Neabejotinai tenka susidurti su pačiais įvairiausiais pacientais, jų nelaimėmis, nerimu. Kaip apibūdintumėte darbą su žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba?

Man sunkiausia bendrauti ir spręsti situacijas su piktais pacientais, kurių sveikatos negalavimai nėra tokie sudėtingi. Dažnai žmonės nesigilina ir stokoja supratingumo, kad yra kiti pacientai, kuriems daug blogiau, ir specialistai privalo dėmesį skirti ne tam, kuris garsiau apie save primena. Nesusikalbėjimo atvejų pasitaiko su iš užsienio grįžusiais lietuviais – jie dažnai pabrėžia tam tikras teises, dėl kurių mes nesiginčijame, bet tikimės supratingumo kitų pacientų atžvilgiu. Sunku būna ir tais atvejais, kai sulaukiame priekaištų iš žmonių, kurie vis kartoja, kad moka mokesčius, o gydytojai ir visas personalas „privalo“ išskirtinai rūpintis tik vienu tam tikru pacientu. Iš tiesų tokiais atvejais tik įsitikinu, kad svarbu edukuoti visuomenę, kad žmonėms būtų kuo aiškiau, kaip veikia Skubiosios medicinos pagalbos skyrius, kam teikiama pirmenybė esant sudėtingiems atvejams.

Dažnai pacientą į gydymo įstaigą lydi artimieji arba jį atveža. Ar artimųjų buvimas palengvina stresines situacijas, bendravimą su pacientu?

Artimųjų buvimas, kiek tai yra galima, dažnu atveju mums pagelbsti suteikiant pacientui bendrą nusiraminimą, mes gauname papildomų nuorodų apie esamą paciento būklę. Tačiau būna sunku su tais pacientų artimaisiais, kurie yra išsigandę ir sutrikę dėl ištikusios nelaimės. Reakcijų puokštė gausi emocijų – būna, kad kalba su mumis gerokai pakeltu tonu, būna, kad žemina, siūlo pinigus, grasina žurnalistais.

Prisimenu atvejį, kai į pakartotinai atvyko moteris, kuriai buvo atvertas abscesas ir iš pjūvio vietos stipriai kraujavo. Mūsų uždavinys – skubus kraujavimo sustabdymas. Turime nuimti tvarstį ir uždėti spaudžiamąjį tvarstį – procedūros atlikimo metu pacientui skauda, nes spustelime stirpiau. Artimam žmogui dėl to neramu. Jis ėmė piktintis, nes keliame pacientui skausmą, nenuskausminame. Situacija suprantama, bet kita vertus liūdna, kad mes stengiamės maksimaliai padaryti, ką galime, o sulaukiame piktų pasisakymų.

Regis, kad nesusikalbėjimas, tam tikros pacientų ir jų artimųjų, neigiamos reakcijos atsiranda ne tik dėl sudėtingų emocinių aplinkybių, bet ir dėl nežinojimo, kaip veikia Skubiosios medicinos pagalbos skyrius. Ką pastebite – kokių žinių žmonės stokoja?

Žmonės ne iki galo suvokia, kas yra skubi pagalba, kaip čia viskas vyksta. Yra tam tikros kategorijas, pagal kurias skirstoma, per kiek laiko pacientas pagal savo būklę turi būti apžiūrėtas, gauti pagalbą. Ne visi atvejai įeina į kategorijas, kai mes privalome suteikti pagalbą ir yra tam tikri atvejai, kai paslaugos yra mokamos. Skubiosios pagalbos skyrius nėra visą parą dirbantis šeimos gydytojų kabinetas ir ištyrimo ar gydymo galimybės yra ribotos. Mes negalime atlikti visų įmanomų medicininių tyrimų.

Papunkčiui galima vardyti, ką svarbu žinoti apie šio skyriaus darbą: sunkesni pacientai visuomet turi pirmumą; suskirstytas į zonas – reanimacinė salė, stebėjimo salė ir ambulatorija – todėl kartais žmonės klaidingai sprendžia apie bendrą skyriaus situaciją, nes nemato, kas vyksta kitose zonose ir kur sutelkti personalo resursai; konsultuojantys gydytojai į ateina iš kitų skyrių, operacinės, todėl kartais tenka luktelti.

Būna atvejų, kai įvyksta nesusikalbėjimas dėl paciento grįžimo namo – jei greitosios medicinos pagalbos automobilis atveža žmogų į ligoninę, nereiškia, kad parveš ir namo. Žmonės atvyksta be telefono, pinigų, kartais net be batų. Taigi situacijų ir įtampų yra tikrai pačių įvairiausių – medikų, pacientų ir artimųjų tarpusavio supratimas yra labai svarbus.