Skurdas: jo sukeliamos sveikatos apsaugos problemos ir įtaka sveikatai(1)

Jeigu nori išgirsti gražių žodžių – klausyk Briuselio. Daug gerų ir net simbolinių dokumentų ten paruošta. Pradedu nuo oficialių planų: „Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi planas. Europos socialinės ir teritorinės sanglaudos bendroji programa“.  Jame nurodoma, kad 2008 m. Europos Sąjungoje už skurdo ribos gyveno per 80 mln. žmonių, t. y. daugiau nei gyventojų didžiausioje valstybėje narėje, arba 16,5 proc. visų ES gyventojų. Gerokai daugiau nei pusę jų sudaro moterys, o 20 mln. yra vaikai.

Reklama

Krizės pasekmės

Suprantama, kad ištikus ekonomikos krizei padėtis pablogėjo. Neseniai prasidėjusi paskutinė krizė nesibaigia iki šiol. Tame pačiame plane pabrėžiama: krizės poveikį ypač pajuto mūsų visuomenės pažeidžiamiausieji. Mažiausiai uždirbančiųjų padėtis toliau blogėjo, pavojus įsiskolinti ar tapti nemokiems šiandien didesnis. Darbo neteko daugiausia jaunimas, migrantai ir žemos kvalifikacijos asmenys, dažniausiai dirbantys laikinus ir menkai mokamus darbus, todėl jų gyvenimo sąlygos blogėja. Pavyzdžiui, vienas iš penkių jaunuolių darbo rinkoje yra bedarbis. Ne Europos Sąjungos piliečių nedarbo lygis yra daugiau kaip 11 procentinių punktų didesnis už ES piliečių nedarbo lygį, o žemos kvalifikacijos darbuotojų nedarbas padidėjo du kartus, palyginti su kvalifikuotų darbuotojų.

2008 m. skurstantys dirbantieji sudarė 8 proc. visų dirbančiųjų, o bedarbiams gerokai padidėjo pavojus nuskursti: nuo 2005 m. – nuo 39  iki 44 proc. Be to, 8 proc. Europos Sąjungos gyventojų gyvena didelio materialinio nepritekliaus sąlygomis ir negali turėti dalykų, laikomų būtinais normaliam gyvenimui Europoje, pavyzdžiui, telefono ar pakankamo šildymo. Skurdžiausiose šalyse tokiomis sąlygomis gyvena per 30 proc. žmonių.

O kaip yra Lietuvoje?

Lietuvoje krizės lyg ir nėra, netgi šioks toks ekonomikos augimas, tačiau emigracija nesiliauja. Nedarbo lygis 2012 m. I ketvirtį, gyventojų užimtumo statistinio tyrimo vertinimais, 14,5 proc. Bedarbių skaičius 2012 m. I ketvirtį -  230,9 tūkst. Pensininkų metų pradžioje buvo 601,6 tūkst., o jų vidutinė pensija 814,23 Lt.

Jaunimo padėtis tikrai ne geresnė. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. 15–24 metų amžiaus asmenų nedarbo lygis  sudarė 32,9 proc. (bendras 15 metų ir vyresnių šalies gyventojų nedarbo lygis – 15,4 proc.). Šios amžiaus grupės vaikinų nedarbo lygis sudarė 34,6, merginų – 30,4 proc. Kaime 15–24 metų gyventojų nedarbo lygis buvo aukštesnis nei mieste ir sudarė 40,9 (mieste – 27,6 proc.).

2010 metais Lietuvoje skurdas ar socialinė atskirtis grėsė per 33 proc. gyventojų. Santykinai daugiau tokių žmonių buvo tik Bulgarijoje (beveik 42 proc.), Rumunijoje (per 41 proc.) ir Latvijoje (per 38 proc.). Skurdo rizikai priskiriami žmonės, kurių pajamos nesiekia 60 proc. šalies vidurkio. Lietuvoje tokių žmonių 2010 metais priskaičiuota 20,2 proc. Gyvenimo sąlygas apibūdina tokie požymiai kaip išgalėjimas laiku sumokėti už komunalines paslaugas ar nuomą, lėšos tinkamai šildyti namus ar padengti netikėtas išlaidas, taip pat išgalėjimas nors kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar kito baltymų turtingo maisto bei automobilio, skalbimo mašinos, spalvoto televizoriaus ir telefono turėjimas, galimybė savaitę atostogauti ne namie. Rizikos grupei priskiriami tie, kurie neišgali bent keturių iš minėtų dalykų. Lietuvoje prie tokių priskirta 19,5 proc. gyventojų.

Skurdo pasekmės

Skurdas trumpina žmogui gyvenimą, daro jį ligotą. Vaikas, gimęs neturtingoje šeimoje, turi daugiau šansų sirgti, mažiau galimybių gauti geresnį išsilavinimą, susirasti darbo vietą. Senolis, gyvenantis už skurdo ribos, ne visuomet sugebės  maitintis sveikai ar įsigyti jam reikiamų vaistų.

Skurdas - daugiaaspektis reiškinys, kuris integruotai apima skirtingus gyvenimo etapus ir daugialypius asmenų poreikius, jis veda prie to, jog visuomenės narys neturi užtikrintų galimybių naudotis teisėmis, ištekliais ir paslaugomis ir išvengti socialinės atskirties.

Yra žinoma, kad dažniausiai skurdi šeima yra arba „nepilna“, arba daugiavaikė. Savaime suprantama, kad vieno mažo atlyginimo dviem žmonėms yra mažai. O vaikui augant – vis labiau trūksta. Panaši padėtis daugiavaikėse šeimose. Vieno ar dviejų tėvų, turinčių tris ar daugiau vaikų, pajamos santykinai labai mažos. Tokie vaikai gauna blogesnį maistą, turi prastesnes gyvenimo ir darbo sąlygas. Jiems nepavyksta gauti tų sveikatos priežiūros paslaugų, kurios prieinamos didesnes pajamas gaunantiesiems. Gydymo išlaidos irgi nesutampa. Geresni ir brangesni vaistai jiems mažai prieinami. Prireikus iš socialinio draudimo neapmokamos paslaugos – užkertama galimybė išsigydyti ar pasveikti. Apibendrinant galima tvirtinti, jog vaikai, kilę iš skurdžių šeimų, turi mažai galimybių ilgai ir sveikai gyventi. Jie greičiausiai bus nuolatiniai gydytojų ir ligoninių pacientai ir neturės didesnės vilties tapti sveikais.

Kita dažna skurdo priežastis yra nedarbas. Realus bedarbis negali ilgai gyventi iš pašalpų, nes jos labai mažos. Jų skurdo pasekmės: bloga mityba, blogesnės ar neįmanomos gyvenimo sąlygos, ribotas prieinamumas prie sveikatos paslaugų, blogesni ar nepakankami medikamentai.  Ką bekalbėti apie nesveiką gyvenseną ir nuolatinį stresą.

Darbo neturėjimas neigiamai veikia darbingą žmogų, palikdamas jį nuolatinio psichinio spaudimo, streso  situacijoje. Ilgalaikės psichinės ligos ir savižudybės, alkoholizmas ir priklausomybės – natūralios šio nedarbo padarinio pasekmės.

Skurdas riboja ir fizinį aktyvumą, specializuotų medicinos paslaugų prieinamumą, blogą būsto kokybę,  per ribotą priėjimą prie kultūros paslaugų veda prie robotų poreikių ir nesveikos gyvensenos.

Skurdas pagimdo atskirą žmonių grupę – benamius. Būsto netekimas sudaro sąlygas gauti labai ribotas socialines ir sveikatos sistemos paslaugas. Tai automatiškai riboja gyvenimo trukmę ir blogina gyvenimo kokybę. Oro sąlygos šią žmonių grupę gali pastatyti ant išgyvenimo ribos.

Net oficialiais teritorinių ligonių kasų duomenimis, medicinos paslaugos tapo mokamos. Ligoninės reikalauja „priemokų“. Tik maža dalis pacientų gali šito išvengti. Todėl neturtingi klientai poliklinikose, ambulatorijose bei ligoninėse greitai tampa nepageidaujami, nes naudos iš jų nėra.

Blogesnės gyvenimo sąlygos, prastesnė mityba, blogesni vaistai, drabužiai, blogesnis butas ar kambarys – tai daro tiesioginę įtaką vaiko, bedarbio ar senolio sveikatai. Mokamos sveikatos paslaugos mažas pajamas gaunančiam žmogui tampa tiesiog neprieinamos. Jie nustumiami į pakraštį prie mirties ribos.

Tabletės nuo sąžinės skausmo

Bandymas keisti situaciją dažnai suvedamas į „kovą“ su skurdu: pašalpos, maisto krepšeliai, savaitinės vasaros stovyklos vaikams, vienos nakvynės namai ir panašiai. Vadinčiau tai tabletėmis nuo sąžinės skausmo. Žvilgtelėkime į problemą atidžiau. Europos Sąjunga labai dažnai kovoja su skurdu Afrikoje, Pietų Amerikoje, kartais užsimenama apie romų teises. Aišku, vargas Graikijos pensininkui, nes jo pajamos nuo 943 eurų per mėnesį sumažėjo iki 712. Kitais pinigais skaičiuojant, nuo trijų su viršum tūkstančių litų iki kelių tūkstančių. Skurdas!!! O dabar žvilgtelėkime į Lietuvą, į mūsų tėvynę.

Skurdo rizikos gylis. Požymiai: amžius ir metai

Nenoriu daryti išvadų, bet manau, kad valstybės biudžeto neužteks bent iš dalies padėčiai išlyginti. O čia dar nauji valstybiniai įsipareigojimai įvairiausioms statyboms. Todėl nukreipkime žvilgsnį į sveikatą. Čia aiškiai matyti valstybės negalia. Centralizuotai užtikrinti, jog neturtingieji laiku gaus reikiamas sveikatos paslaugas – neįmanoma (arba bent neefektyvu).

Vadinasi, pirmas žingsnis - decentralizuoti paramą ir pagalbą mažas pajamas gaunantiems piliečiams. Sveikatos sistema taip pat privalo remtis vietos bendruomene. Jai geriau žinoti, ko kam reikia, jai geriau žinoti, kiek kas kainuoja. Miestas ar kaimas – principas bendras: seniūnaitija, kiemo ar gatvės komitetas ir panašūs savivaldos dariniai gali užtikrinti savo narių palaikymą ir paramą. Kam reikia gydytojo, kam maisto davinio, kam pašalpos, kam sanatorijos, kam vaistų, kam siuntimo į aukštąją mokyklą – visa tai gali ir turi tapti bendru rūpesčiu. Tuomet atkris klausimas, kur ir kokios ambulatorijos ar punkto reikia, uždaryti mokyklą, vaikų darželį ar ligoninę. Dabartinės  lėšos gali užtikrinti tik labai ribotų poreikių patenkinimą. Vadinasi, sveikatos pinigais turi disponuoti ne ministerijos, o gyventojai per savo savivaldos priemones. Maksimalus jų įtraukimas į šių klausimų sprendimą sumažins valstybės pinigų švaistymą ir užtikrins sveikatos paslaugų kokybės priežiūrą.

Kita ypatybė, leidžianti mažinti skurdo įtaką sveikatai, yra visų priemokų panaikinimas. Suprantama, turtingesnis gali duoti kyšį, tačiau kai tai pereina į sistemą, nukenčia visuomenė. Gal todėl vakarų šalyse taip kovojama su „padėkomis“. Gal nukenčia ir sveikatos paslaugų kokybė, tačiau bendruomenė – laimi.

Ar kovoti su skurdu?

Apibendrinant galima sakyti, kad su skurdu nereikia kovoti. Nes tai kova prieš sistemą, kurioje gyveni. Čia kaip su priklausomybėmis: galima bandyti išnaikinti, pavyzdžiui, įvedant „sausą“ įstatymą, galima mažinti alkoholio populiarumą ir prieinamumą. Pirmasis būdas pagimdė mafiją, antrasis sumažino vartojimą ir toliau jį mažina. Vadinasi, skurdo nereikia drausti, bendruomenė turi padėti tiems, kurie nori iš jo išeiti.

O sveikatos sistemoje neturi būti ryškių prielaidų žymios visuomenės dalies atstūmimui, ji turi būti maksimaliai prieinama visiems. Gyvenimas pats nubrėžia ribas.