Skurdo medicina. Kaip spręsti problemas?(2)

Pinigai, pinigai, pinigai... Tačiau už juos yra svarbesnių dalykų. Vienas jų - sveikata. Kai turi – nepastebi, tačiau kai trūksta – jokių pinigų nebegailima.

Reklama

Turtingi ir vargšai

Sveikata nėra prigimtinė, nors gimimo vieta, laikas ir kitos ypatybės yra ganėtinai svarbios. Jeigu gimei Japonijoje ar Švedijoje, gali tikėtis sulaukti 80 metų, jei Brazilijoje – 72, o kokioje nors Afrikos šalyje - vargu ar sulauksi ir 50-ies. Didžiausi skirtumai yra tarp  vadinamųjų turtingų ir skurdžių šalių. Pirmosios turi išvystytas sveikatos priežiūros sistemas, paskutinėse trūksta net elementarių higienos priemonių. Aišku, kad skurdžiose šalyse  žmonės miršta kaip musės. O tai ir sudaro vidutinės gyvenimo trukmės pagrindą.

Net tarp tos pačios valstybės gyventojų egzistuoja susisluoksniavimas pagal pajamas ar turtą. Turtingesnis turi daugiau galimybių pabendrauti su gydytoju nei tas, kuriam reikia dirbti didesnę dalį dienos vien pragyvenimui. Turtingesnis turi galimybių nusipirkti geresnių vaistų nei tas, kuriam vos varškei užtenka. Turtingesnis turi laiko rūpintis sveikesne gyvensena nei tas, kuriam  televizorius - vienintelė poilsio priemonė.

Net gimimo sąlygos nėra vienodai palankios skirtingiems gyventojams. Yra “geresnės“ palatos, „geresni“ specialistai, geresnės sąlygos. Kai kas gali sau leisti gimdyti ir namuose, kitoms tenka lėkti į prirašytą gimdymo įstaigą.

Vaikų likimai skiriasi jau tuomet, kai tik pradeda judėti savarankiškai. Vieni į lopšelį-darželį, kitus auklės prižiūri namuose, vieni maitinami geriausiais produktais, „šeriami“ vitaminais, kitiems ir bandelė  - šventė. Dar toliau – dar didesni skirtumai.

Sveikatai lemiamą įtaką daro ir socialinė ekonominė aplinka. Turtinė nelygybė visuomenės viduje mažina sveikatos paslaugų prieinamumą neturtingiesiems. Priežasčių yra daug.

Kaip kovoti su skurdu?

 Vieni - socialistai, komunistai ir kitokie pasaulio lygintojai -  siekia, kad nebūtų turtingų žmonių. Kiti - liberalai ar libertalai - siekia, kad nebūtų neturtingų. Bet gerais norais pragaras grįstas. O skurdas žemėje ne tik nemažėja, bet dar ir auga. Vadinasi, reikia padaryti geriau - čia ir dabar, o ne ateityje ir visame pasaulyje. Ar daug reikia, ar daug galime?..

Kas labiausiai šiuo metu trukdo? Perkrauti ligoninių priimamieji dėl girtų nukentėjusių, perkrauti gydytojai dėl „mėgėjų“ pasigydyti, nepakankama medicinos paslaugų vadyba, sveikos gyvensenos stoka, lėšų trūkumas vaistams ir medikų paslaugoms kompensuoti.

Blaivykla – ne vien socializmo prasimanymas. Tai bandymas nukrauti vienas įstaigas, perkeliant jų krūvį kitoms. Dažniausiai pasaulyje tokio darbo imasi religinės bendruomenės ar institucijos. Tik tariamos gerovės šalyse tai bandė daryti valstybė. Aišku tik viena – girtus reikia vežti ne į ligoninę, o kur kitur. Tuomet ir medikai galės suteikti pagalbą žmonėms, kuriems labiau reikia, ir sveikatos sistemos lėšos bus naudojamos pagal paskirtį. Bet tam reikalingas bendras  miestiečių, susivienijimų ir savivaldos struktūrų sprendimas. Jo kol kas nėra.

Kaip mažinti eiles?

Poliklinikose didelės eilės, negali gauti „talonėlių“ pas gydytoją ar reikiamą specialistą. Šauksmai „ant viso  pasaulio“: „Anksčiau taip nebuvo, pas mus pasaulio pabaiga“. Tai neišmanėlių ar smulkių niekšelių paburnojimai. Kitur – dar blogiau.

Tiesa, tai visai nereiškia, kad turime palikti viską taip, kaip yra. Eilės yra visur, kur yra sistema. Tik pas privatų, t. y. asmeninį gydytoją eilių nebūna. Bet tai jau labai brangu. Latviai pabandė įsteigti „lankymo“ mokestį poliklinikose, norėdami sumažinti sėdinčių pensininkų skaičių,  tačiau tai sukėlė didžiausius protestus.

Iš esmės šį skaičių reikia mažinti per tam tikrų nevyriausybinių organizacijų veiklą, gydytojų bendras paskaitas ir konsultacijas. Bet tam reikia politinio pritarimo.

Kita kryptis dar aiškesnė. Jeigu tinkamai veiks šeimos gydytojo institucija – mažės poreikis laukti eilėse. Palaikomojo gydymo praktika dar vis nepopuliari Lietuvoje, o ji turi iš esmės pakeisti ilgą laukimą eilėje pas gydytoją vyresnio amžiaus ar specialios pagalbos reikalaujantiems pacientams. Tiesa, palaipsniui teks vienyti socialinę rūpybą ir slaugą į vieną paslaugą gyventojui.

Apie medicinos paslaugų vadybą ir sveiką gyvenseną

Vienas didžiausių Lietuvoje ir Klaipėdoje blogai naudojamų resursų yra medicinos paslaugų vadyba. Senojoje TSRS sistemoje vyriausiasis gydytojas buvo ir ūkio vedėjas, ir kadrų viršininkas, ir...  kas tik nori.  Išėjus iš senosios sistemos taip ir neįvyko visiškas medicinos ir valdymo funkcijų atskyrimas. Tiesa, turime ir neigiamų pavyzdžių. Jungtinėje Karalystėje bandoma mažinti vadybininkų skaičių sveikatos apsaugos sistemoje, nes ji tampa brangi ir sustabarėjusi. Pas mus reikėtų pertvarkyti  vadinamąją ligonių kasų sistemą į medicinos paslaugų vadybą Anglijos pavyzdžiu. Jai tektų tiesioginė pacientų skirstymo veikla, kas leistų išspręsti Klaipėdos miesto trijų ligoninių problemą. Principas paprastas, bet efektyvus: skirstant ligonių srautus galima nesunkiai pasiekti, jog visos trys šios įstaigos dirbtų vienu ritmu ir vienu tikslu.

Kalbos apie sveiką gyvenseną yra daug kam ausis praūžusios. Bet jai dėmesio skiriama tik šimtoji dalis to, ko ji nusipelno. Paskutiniame žurnalo “Lancet“ numeryje rašoma, kad Anglijos Vyriausybė nutarė medikus įpareigoti dirbti sveikatinimo darbą. Pas mus, aišku, reikia dirbti kiek kitaip. Reikia skirti pagrindinį dėmesį ir lėšų prevencinėms ir sveikatos programoms. Tiesa, kol kas visi skaičiai ir sprendimai valstybės ar savivaldos lygyje rodo priešingą tendenciją. Gydymui viskas, sveikatai – niekas.

Dr. Vytautas Valevičius