Slaugytoja dirbanti Vilė: su komanda pavyksta sukurti stebuklus

„Apie mediciną svajojau dar vaikystėje“, – prisiminė senjorų namuose Vievyje nuo pat jų atidarymo dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja Vilė Milkevičienė. Nors ne sykį sulaukė kvietimo dirbti ligoninėje ar poliklinikoje, ji pasirinko darbą globos namuose, kur kartu su kitais specialistais kasdien rūpinasi senjorais. Kaip teigia moteris, savęs kitame darbe neįsivaizduoja, o esamas – jos pašaukimas.

Reklama

Darbas kitoks nei medicinos įstaigose

Nors, pašnekovės žodžiais, slaugytojos darbas sunkus, atsakingas, reikalaujantis daug kantrybės, kompetencijos, tiek medicinos, tiek psichologijos žinių, labiausiai jame žavi bendravimas su senjorais, rūpestis ir pagalba jiems. „Atrodo, jiems atiduodu dalį savęs, o mainais sulaukiu padėkos, gera žinoti, kad jie manęs laukia, kad galiu iš jų pasisemti išminties. Išgirstos jų gyvenimo istorijos, klaidos ir pamokos, išgyvenimai, tikrai suteikia mano darbui prasmės“, – pranešime žiniasklaidai pasakoja V. Milkevičienė.

Senjorų namuose slaugytojos darbas nėra tik paduoti paskirtus vaistus ir pasirūpinti fiziniais gyventojų poreikiais. Kitaip nei mums įprastose medicinos įstaigose, daug laiko skiriama buvimui kartu: senjorai kasdien palydimi į restoraną, laisvalaikio veiklas, kineziterapijos užsiėmimus, pas gydytoją ar į kirpyklą. „Mes čia gyvename panašiai, kaip senjorai gyveno savo namuose. Rutina mažai skiriasi, o leidžiant tiek laiko kartu, jaučiamės tarsi šeima“, – kalbėjo slaugytoja.

Tiesa, pačios slaugytojos darbo dienos senjorų namuose būna skirtingos – jų eigą gali koreguoti senjorų sveikatos pokyčiai, kartais – net prasta jų nuotaika, ypač slaugant sergančius demencija.

Kokios savybės svarbiausios slaugytojos darbe? „Šis darbas – reikalaujantis empatijos, kantrybės, emocinio stabilumo ir aukštos profesinės kvalifikacijos. Tokie specialistai labai laukiami ir vertinami mūsų globos namuose. Ypač svarbi – tolerancija ir atjauta. Dirbdama senjorų namuose suvokiu, kad ateis ir ta sunki akimirka, kuomet teks atsisveikinti su žmogumi, šalia kurio buvau ilgą laiką. Turiu su tuo susitaikyti, priimti gyvenimo realybę, pati išlikti stipri ir palaikyti artimuosius“, – dalijosi senjorų globos namuose dirbanti slaugytoja.

Prioritetas – aktyviai veiklai

„Gemma“ Vievio namuose ypač daug dėmesio skiriama fiziniam senjorų aktyvumui – visa komanda stengiasi, kad gyventojai kuo ilgiau judėtų. „Slaugytojų, kineziterapeutų, socialinių darbuotojų paraginimai, motyvavimas stotis ir eiti tikrai daro stebuklus. Neretai senjorui atrodo, jog viskas prarasta, niekas nepasikeis, jis jaučiasi silpnas, bet komandos ir paties senjoro pastangų dėka jų gyvenimo kokybė keičiasi. Įprastai į senjorų namus gyventojai atvyksta tada, kai kasdienėje veikloje jiems reikalinga pagalba arba nuolatinė medicininė priežiūra, pavyzdžiui, patyrę insultą, negalintys laisvai judėti, sunkiai kalbantys, tačiau matau, kaip, padedant specialistams, jie stiprėja, tampa savarankiškesni ar net pakyla iš patalo“, – pasidžiaugė V. Milkevičienė.

Slaugytoja dalijosi istorijomis, kuomet į senjorų namus atvykęs gyventojas po ilgo laiko, praleisto tik lovoje, čia buvo pasodintas į vežimėlį, kad galėtų bent kažkiek įsitraukti į socialinį gyvenimą: dalyvauti užsiėmimuose, kartu su darbuotojais ir kitais gyventojais pietauti restorane. Kitos Vievyje apsigyvenusios senjorės artimieji jau buvo susitaikę su mintimi, kad likusį gyvenimą ji praleis lovoje, tačiau padedant reabilitacijos komandai sustiprėjo, pradėjo vaikščioti su vaikštyne, o tęsiant kineziterapijos užsiėmimus dabar laisvai vaikšto ir be jos. „Tokios istorijos įkvepia ir suteikia darbui prasmės“, – pabrėžia „Vievio namų“ slaugytoja.

Pašnekovės žodžiais, slaugytojos darbas šiuose namuose įdomus ir tuo, jog kartu dirba visa specialistų komanda. Daugumą sprendimų slaugytojos priima pačios, tačiau, prireikus, visada gali pasikonsultuoti su čia pat dirbančia gydytoja, reabilitacijos specialistais ar medikais, dirbančiais slaugos centre Vilniuje.

Pasak pašnekovės, priešingai nei daugelis mano, slaugytojos darbe svarbiausios – ne medicininės procedūros, bet bendravimas. Į senjorų namus atvyksta žmonės, išlydėję antrąsias puses, jie jaučiasi vieniši, išsiilgę bendravimo. „Kol esam jauni retas susimąstome apie savo senatvę, galbūt, tuomet mums taip pat trūks nuoširdaus pokalbio, prisilietimo, apkabinimo – tą senjorai vertina labiausiai. Dirbdama globos namuose tampi daugiau nei slaugytoja, esi jų draugė, pašnekovė, žmogus, prisidedantis prie geresnės jų gyvenimo kokybės. Kitame darbe savęs neįsivaizduoju“, – kalbėjo pašnekovė.