Slaugytoja emigrantė: “Slauga - sunkus darbas, teikiantis begalę išminties” (4)

“Slaugytojos profesija man buvo parinkta paties Dievo. Slauga - sunkus darbas, teikiantis begalę išminties”, - taip savo pasirinkimą vertina Norvegijoje dirbanti slaugytoja Rasa Budrikaitė, bendrosios praktikos slaugytojos profesiją su intensyviosios terapinės slaugos specializacija įgijusi  Klaipėdos kolegijoje, vėliau  slaugą studijavusi ir  Klaipėdos universitete. Kokia Lietuvos gyvenimo realybė savo profesiją mėgstančią slaugytoją privertė išvykti svetur? Kuo ypatingas slaugytojo darbas Norvegijoje?..

Reklama

Darbas Lietuvoje. Nuo 2003 m. pradėjusi dirbti Klaipėdos universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje savo uždirbtus pinigėlius leidau ne tik pragyvenimui, bet ir mokslams. Ir šiandien širdis alpsta teikti įgytą išmintį kitiems. Magistras buvo mano svajonė, bet 2009 m. suvokus, jog netgi sveikata pradėjo šlyti, teko pamiršti visas svajones. O Priėmimo skyriuje buvai viskuo - daktaro asistente, paciento advokate, valytoja ir padėjėja ir galų gale slaugytoja. Laiko valdymas ir jo kontroliavimas visada žavėjo ir teikė malonumą, nepaisant to, kokia sunki diena bebūdavo. O jos būdavo gan sunkios. Dažnai tik po 12 val. darbo prisėdęs suvokdavai, jog gelia kojas, prisimindavai, jog šiandien esi nevalgęs, negėręs ir nebuvęs tualete.

Chalatas – ne visada baltas.  Mano akimis, reanimacija ir priėmimo skyriai - tai vietos, kur vyksta veiksmas ir kur gali save patikrinti. Konkrečios užduotys, trumpalaikiai tikslai ir rezultatai. Tobulai sustyguotas laikas. Iš chaoso - 5 greitųjų su skirtingais pacientais ir dar poliklinikų siuntimus turinčių pacientų sudėlioti adekvačiai logišką eilę, kad sunkiausi būtų pirmi, o lengvesni palauktų. Visi tyrimai, specialistai, procedūros guldavo ant pečių. Ir gydytojui spėdavai tik rodyti pacientus pagal eilę…. ir pagal prabūtą laiką.

Nepatikdavo girti, agresyvūs, benamiai. Bet juk tai mediko duona. Niekas neaiškina, jog tavo chalatas permirks visais įmanomais kūno skysčiais, nes toks darbas. Visi jį įsivaizduoja labai švarų. Skaudu girdėt iš žmonių priekaištus, jog nedirbam, o kavą geriam, nors per tuos 8 metus nesu to darbe dariusi. Skaudu, nes neleisdavai sau prisėsti, kol nebūdavo baigti tavo darbai, kol bent vienas pacientas laukdavo ir tas laukimas buvo susijęs su tavo nespėtu atlikti darbu.

Santykiai su gydytojais. Aš visada jaučiaus vertinama. Tiesa, tekdavo ne kartą atlaikyt ne tik pacientų, jų artimųjų pyktį, bet ir gydytojų pasikarščiavimą. Bet mokėjimas tinkamai įvertinti situaciją ir galbūt kažką iškęsti  leido išlaviruoti gan gausiame kolektyve. Kiekvienas gydytojas, kuris sutinka profesionalią slaugytoją, jaučiasi ir saugus, ir užtikrintas, jog darbai bus nudirbti ir pacientai patenkinti. Nes gydymas be slaugos - nulinis. Pacientai dažnai ant rankų išnešiojami, tai išties išskirtinis šios profesijos bruožas. Per savo 8 m. darbo ligoninėje tik vieną kartą mačiau jauną gydytoją, savo operuotai pacientei paduodantį stiklinę vandens.  Dažnai gydytojas laikomas aukštesnio rango nei slaugą baigęs žmogus, dešimtmečius besirūpinantis sergančio žmogaus poreikiais.

Posūkis emigracijos link. 2007 m. buvo paimta paskola. Nedidukė, tik 25 tūkst. litų. 2008 m. - krizė. Neneigsiu, skaudžiai parklupdė, bet tik tada suvokiau neteisingų sprendimų pasekmes, išmokau valdyti pinigus. 2009 m. gale pradėjau ieškoti sprendimų ir galvoti apie išvykimą dirbti kitur.

 2009-2011-ieji buvo tylaus rengimosi metas. Dvejus metus neėmiau atostogų, nes žinojau, jog tik iš tų pinigų galėsiu mokėti bankui bei pragyventi 4 mėnesius mokydamasi kalbos firmos organizuojamuose kursuose. Tam teko keltis iš Klaipėdos į Kauną.

Buvo labai daug įtampos. Žinojimas, jog išėjus iš Klaipėdos universitetinės ligoninės tau nebebus ten leista grįžti, o kartu ir suvokimas, jog tik išlaikęs du privalomus egzaminus įgyji teisę važiuot į Norvegiją dirbti.  Atkaklus sėdėjimas su knygomis davė savo ir 2011 gegužės 16 d. atsidūriau Bergene, Orange Helse namų slaugoje.

Kursus apmokėjo firma, tačiau mes įsipareigojom 1,5 metų atidirbti jai, nesilaikant sutarties grėsė 12 tūkst. litų bauda. Bergene buvo 1 mėn apmokymai. Darbas 4 savaites Bergene - 2 savaites Lietuvoje. 1,5 metų gyvenimas ant lagaminų.

Dabar dirbu Betanien slaugos namuose (privatūs), o papildomai dar Bergeno komunai (savivaldybei) priklausančiuose slaugos namuose kaip ringevikaras, tai yra žmogus, kuris iškviečiamas padirbti, kai tą budėjimą dirbantis personalas stokoja darbuotojų. 

Ko teko išmokti. Didelės akys. Daug nežinojimo, kur gyvena pacientas, kur rasti kokį daiktą, ką daryti ir pan.

Mašinos, GPS, pacientų lapai su adresais, nurodytu laiku ir užduotimis. Pvz., Helene - 15.00-15.15 - pašildyti pietus. Ole - 15.05-15.15 - paduoti vaistus. Dažnai keli pacientai tuo pačiu laiku. Turbūt rekordas, kurį sau užfiksavau, buvo 24 apsilankymai nuo 15.00 iki 22.30 val. Sukdavomės kaip bitės.

 Po 1,5 m. perėjau dirbti į norvegų vikarų firmą. Geresnis atlyginimas. O ir akiratis prasiplėtė. Skirtingos namų slaugos kontoros su skirtingais pacientais. Per tą laiką teko išmokti to, ko nereikėjo Priėmimo skyriuje: dirbti su diabetu sergančiais - insulino leidimas. Vėžiu sergančiais - skausmo pompų pildymas, zondinis maitinimas į veną. Įvairiausios stomos - jų priežiūra. Išmokti naudotis visų tipų keltuvais, valdyti vežimėlį, skirtą stovėjimo treniruotėms, slaugant išsėtine skleroze sergančius pacientus. Savaime suprantama, kateterizavimas, kateterių keitimas, kompresinių kojinių movimas, veninių žaizdų, pragulų perrišimas ir kt. gydymo būdai. Pleistrai, skirti demencijai gydyti, narkotiniai pleistrai.

Kaskart dirbdamas peržiūrėdavai užduočių sąrašą, jog viską susirinktum į tau skirtą dėžutę - raktus, vaistus, telefoną, mašinos raktus, priemones spec. procedūroms… Išsiaiškindavai, kas atsakingas už budėjimą, su kuo eisi pas pacientą, pas kurį turi važiuoti du žmonės ir kokiu laiku.

Kas palaikė. Geras kolektyvas, pasikalbėjimai ir savitarpio pagalba buvo tai, kas gelbėjo, net ir papuolus į reikliausio paciento namus (kada ateiti 5 min. anksčiau yra per anksti, o 5 min. vėliau - per vėlai, tave koneveikdavo, lyg būtumei valandą pavėlavęs). Bet didesnioji dalis mūsų slaugomų norvegų, kuriems 70-90 m., labai geri, supratingi, dėkingi, savaip rūpestingi. Jų kantrybė ir geranoriškumas labai padėjo mokinantis kalbą. Jie toleravo ir taisė, mokino naujų dalykų.

Budėjimai. Kai esi atsakingas už budėjimą, turi  telefoną, į kurį skambina iš Bergeno legevakto (Priėmimo sk.) pranešdami, jog pacientas paspaudė aliarmą, bet pats neatsiliepia, arba sakosi nukritęs - tokiu atveju tenka skambinti kolegai, kuris turi tą pacientą,  jog važiuotų pažiūrėti, kas nutiko. Rimtų ligų (insultas, infarktas, hipoglikemija, hiperglikemija, kraujavimas) ar kritimų atveju, kai pacientą lankantis kolega jo gerai nepažįsta, važiuoji pats, vertini situaciją - skambini į Bergeno legevaktą ir kalbi su budinčiu gydytoju arba 113 greitajai, priklausomai nuo situacijos.

Sunkiausias laikotarpis turbūt buvo dirbant 1,5 m. vienoj namų slaugos kontoroje, kuomet be norvegų kalbos teko bendrauti su kolegom iš Švedijos, Danijos, kurie net nesistengė su tavim kalbėti norvegiškai, kalbėjo savo gimtąja kalba, nes norvegai tiek tuos, tiek tuos supranta. Tai buvo antra adaptacija, kuri tikrai mažų mažiausiai rovė stogą. Daug vikarų (t.y. darbuotojų, kurie dirba kartais, tik juos iškvietus), didelė jų kaita. Čia didžiausia bet kurios organizacijos spraga.

Piktnaudžiavimai. Lietuvoje gydymo įstaigose dirba kvalifikuoti specialistai, tiek slaugytojai, tiek padėjėjai turi turėti patvirtintą išsilavinimą. Vienam susirgus, jo budėjimai išdalinami kitiems. Taip nenukenčia paslaugų kokybė. Norvegijoje kiekvienas dirbantis turi teisę į tris ligos dienas be nedarbingumo lapelio nuo gydytojo. Šia privilegija galima pasinaudoti 4 kartus per metus. Vis dėlto šia taisykle gan piktnaudžiaujama - “sergama”. Vietoj pastovių ir savo darbą išmanančių žmonių paimami žmonės, kurie tik atlieka užduotis. Todėl vyresnio amžiaus slaugomi norvegai labiau linkę gauti pagalbą iš pastoviai juos lankančio personalo nei naujų darbuotojų. Blogiausia situacija vasarą, kai atostogų metas.

Neneigsiu, kai kolektyve daug ne savo etatu dirbančių kolegų, neretai rasdavai pusiau nudirbtus darbus ar nepadarytus, kuriuos tekdavo pabaigti tau pačiam. Nelabai kam pasiskųsi, nes svetimšalis ir liks svetimšaliu.

Daugiau apie slaugytojo darbo Norvegijoje ypatumus – kitame straipsnyje