Slaugytoja: "Kiekvienam sava liga ir bėda yra svarbiausia"(2)

Rū­ta Tverkienė Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja dir­ba me­tus ir ke­tu­ris mė­ne­sius. Ji ne­abe­jo­ja: „Pa­cien­tai ne­klys­da­mi jau­čia, ar se­su­tė, ku­ri pri­ėjo prie jų lo­vos, mėgs­ta sa­vo dar­bą, ar lau­kia, kol baig­sis jos bu­dė­ji­mo va­lan­dos.“

Reklama

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kią ne­leng­vą spe­cia­ly­bę – ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jo?

– Rin­kau­si to­dėl, kad vi­sų pir­ma man ji yra įdo­mi, o įgy­tas ži­nias ir prak­ti­nius įgū­džius ga­liu pri­tai­ky­ti ne tik dar­be, bet ir sa­vo ap­lin­ko­je, šei­mo­je. Tai per­spek­ty­vi ir ga­na po­pu­lia­ri spe­cia­ly­bė, nes me­di­ci­nos se­su­čių – kaip anks­čiau va­di­no­me, o da­bar ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų – rei­kės vi­sa­da ir vi­sur.

Ko­kią pro­fe­si­ją pa­si­rink­siu, ži­no­jau dar mo­ky­da­ma­si mo­kyk­lo­je. Nu­ė­ju­si į po­li­kli­ni­ką vis žiū­rė­da­vau į se­su­tes bal­tais cha­la­tais, man tai at­ro­dė la­bai gra­žu, jų dar­bas šva­rus ir įdo­mus. 2007 me­tais įsto­jau į Vil­niaus ko­le­gi­ją, po pus­ket­vir­tų me­tų bai­giau ba­ka­lau­ro stu­di­jas. Tu­rė­jo­me la­bai daug prak­ti­kos San­ta­riš­kių uni­ver­si­te­ti­nė­je li­go­ni­nė­je, Laz­dy­nų ir Cen­tro po­li­kli­ni­ko­se, gim­dy­mo ir se­ne­lių na­muo­se.

– Ar prak­ti­kos me­tu ne­iš­ti­ko at­ra­di­mas, kad gal­būt pa­si­rin­ko­te pro­fe­si­ją pa­gal jos gra­žią ir bal­tą pu­sę, ta­čiau iš tik­rų­jų gy­ve­ni­me at­si­tin­ka la­bai sun­kių si­tu­a­ci­jų, ne vi­siems li­go­niams įma­no­ma pa­dė­ti ir vi­sa tai bus ne­iš­ven­gia­ma Jū­sų dar­bo da­lis?

– Prak­ti­kos me­tu su­pra­tau, kad tei­sin­gai pa­si­rin­kau ke­lią. Ne vi­siems taip pa­si­se­kė – pu­sė kar­tu įsto­ju­sių ben­dra­moks­lių stu­di­jų ne­bai­gė. Ypač kai pra­si­dė­jo ge­riat­ri­jos prak­ti­ka slau­gos, se­ne­lių na­muo­se. Ten bu­vo sun­kiau­sia, bet ma­nęs ne­iš­gąs­di­no nė vie­na sri­tis. Vi­sa­da no­rė­jau dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę, bet su­si­klos­tė taip, kad gi­mė du vai­kai, au­gi­nau juos. Pas­kui Va­rė­no­je ne­ra­dau dar­bo, nes ten me­di­ci­nos įstai­gos tik trau­kia­si. Tre­jus me­tus dir­bau vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­te Va­rė­nos svei­ka­tos biu­re. Pas­kui ra­dau dar­bo bir­žos skel­bi­mą, kad S.Ku­dir­kos li­go­ni­nė ieš­ko ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jų. At­va­žia­vau į Aly­tų ir nuo 2016 me­tų sau­sio 1 die­nos pra­dė­jau dirb­ti Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je.

– Ko­dėl bū­tent šia­me sky­riu­je?

– Ma­no spe­cia­li­za­ci­ja – ben­dro­ji prak­ti­ka, ji yra pa­ti pla­čiau­sia, ga­lė­čiau dirb­ti bet ku­ria­me sky­riu­je, iš­sky­rus aku­še­ri­jos. Pra­dė­da­ma dirb­ti Aly­taus li­go­ni­nė­je ga­lė­jau rink­tis iš ke­lių sky­rių, ta­čiau ap­si­spręs­ti ne­bu­vo sun­ku, nes la­bai no­rė­jau kuo in­ten­sy­ves­nio dar­bo, ku­ria­me ga­lė­čiau to­bu­lė­ti. Bū­tent to­kios ga­li­my­bės yra Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je. Ne­trūks­ta, aiš­ku, ir ad­re­na­li­no, ypač kai pra­ne­ša, kad at­ve­ža pa­cien­tą be są­mo­nės ar­ba su­tri­ku­siu kvė­pa­vi­mu. Nie­ka­da ne­ži­nai, ko bu­dė­ji­mo me­tu ti­kė­tis, ne­bū­na an­tro pa­cien­to su to­kia pa­čia li­ga ar pro­ble­ma. Die­ną nak­tį va­žiuo­ja grei­to­sios. Man ši­tas dar­bas pa­tin­ka, nes ja­me daug ju­de­sio, ta­čiau tur­būt ga­lė­čiau dirb­ti bet ku­ria­me sky­riu­je. Kur tik­rai ne­ičiau – į vai­kų sky­rių. Ko­dėl? Dėl tė­vų. Duk­ra gu­lė­jo li­go­ni­nė­je, ma­čiau, kaip tė­vams nie­kas ne­įtin­ka, jie šau­kia ant se­se­lių, skun­džia­si. Pa­ti au­gi­nu du vai­kus, ži­nau, kaip tai jaut­ru, bet su­pran­tu ir tai, kad rei­ka­la­vi­mai daž­nai ne­pa­ma­tuo­ti. Ką da­ry­ti, jei vai­ku­čiui sun­ku ras­ti ve­ną, jam skau­da, kad ir ko­kia pro­fe­sio­na­li bū­tų se­su­tė?

– Ko­kie at­ve­jai la­biau­siai įsi­me­na Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je?

– Tur­būt eis­mo įvy­kiai, kai žmo­nės pa­ti­ria tik­rai di­de­les trau­mas. La­bai grei­tai re­a­guo­jam į gau­tus skam­bu­čius iš grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos, tar­kim, kad at­ve­ža pa­cien­tą po in­sul­to, tu­ri­me suk­tis itin grei­tai, nes Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je spe­cia­li­zuo­tas me­di­ci­nos ko­man­dos dar­bas yra pats svar­biau­sias, o va­lan­dos bė­ga grei­tai.

– Ta­čiau ki­ta da­lis pa­cien­tų, ku­riems gal­būt sku­bi pa­gal­ba nė­ra bū­ti­na, ne­re­tai skun­džia­si dėl Pri­ėmi­mo sky­riaus dar­bo. Kaip tie skun­dai Jums at­ro­do žiū­rint iš ki­tos ba­ri­ka­dų pu­sės?

– De­ja, pa­cien­tai kar­tais tie­siog ne­įver­ti­na mū­sų dar­bo spe­ci­fi­kos. Jei ku­rią mi­nu­tę nė vie­no me­di­ko nė­ra pos­te, ti­kė­ti­na, kad tu­ri­me sku­bų iš­kvie­ti­mą į re­a­ni­ma­ci­ją, o ne ge­ria­me ka­vą. Tar­ki­me, li­go­nį at­ve­žus iš na­mų po in­sul­to prie jo dir­ba vi­sas pri­ėmi­mo per­so­na­las, nes lai­kas yra la­bai svar­bus, o ty­ri­mų tik­rai daug. Bet kiek­vie­nam sa­va li­ga ir bė­da yra svar­biau­sia. Pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie ne­pa­ten­kin­ti net dėl to, kad pri­va­lo už­pil­dy­ti su­ti­ki­mą teik­ti pa­gal­bą. Sten­gia­mės gra­žiai pa­aiš­kin­ti, bet ne vi­si su­pran­ta. Daug kar­tų te­ko gir­dė­ti, kad skam­bi­na sa­vo ar­ti­mie­siems ir skun­džia­si, kad „nie­ko man sku­bios pa­gal­bos jo­kios ne­su­tei­kė, tik krau­ją pa­ė­mė, kar­diog­ra­mą ir spau­di­mą už­ra­šė“. Bet juk iš šių pa­ra­met­rų ir ma­ty­ti svei­ka­tos būk­lė.

– Ar pa­vyks­ta at­si­ri­bo­ti nuo sun­kaus bu­dė­ji­mo par­ėjus na­mo?

– Ypač sun­kių trau­mų vaiz­dai iš­lie­ka aky­se ir grį­žus na­mo. Bet ma­nęs ten lau­kia sū­nus ir duk­ra, tai­gi tie­siog ne­be­lie­ka ka­da gal­vo­ti apie dar­bą.

– Ką Jū­sų ma­žie­ji ži­no apie ma­mos dar­bą?

– Ži­no, kad dir­bu li­go­ni­nė­je. Kai bu­džiu sa­vait­ga­lį, jie su mo­čiu­te at­ne­ša karš­tus pie­tus. Jiems čia taip at­ro­do vis­kas įdo­mu. Vy­res­nė­lė Bri­gi­ta už­au­gu­si iš pra­džių no­rė­jo bū­ti mo­ky­to­ja, o da­bar tei­gia, jog no­ri bū­ti tik chi­rur­ge, bet jos sva­jo­nės kol kas la­bai grei­tai kei­čia­si.

– Ko­kių as­me­ni­nių sa­vy­bių rei­kia ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­jai?

– Tur­būt svar­biau­sia yra mėg­ti sa­vo dar­bą ir ei­ti į jį su no­ru. Taip pat rei­kia są­ži­nin­gu­mo, at­sa­ko­my­bės, ati­du­mo, kad nie­ko ne­pra­leis­tum. Aiš­ku, vik­ru­mo, nes kar­tais rei­kia tik­rai bė­gio­ti. Ir su­pra­ti­mo rei­kia, ir psi­cho­lo­gu tu­ri pa­bū­ti. Se­su­tė juk nuo­lat ša­lia li­go­nio. Mus kvie­čia, pra­šo pa­aiš­kin­ti, klau­sia. Ki­tą kar­tą pa­si­kal­bė­ti, nu­ra­min­ti rei­kia. Pa­ky­la spau­di­mas – jau žmo­nės ne­ri­mau­ja. Gal čia in­sul­tas, gal in­fark­tas? Žo­dis taip pat gy­do, ne tik la­ši­nės. Ypač jei se­nu­kus at­ve­ža iš na­mų, kai ša­lia nė­ra ar­ti­mų­jų. Rei­kia nu­ra­min­ti. Pa­si­tai­ko vie­ni­šų. Jei jie per nak­tį pa­lie­ka­mi ste­bė­ji­mo pa­la­to­se, bu­vo ne vie­nas kar­tas, kaip su ko­le­gė­mis iš­ver­da­me ar­ba­tos, su­te­pa­me su­muš­ti­nį. Gai­la, kad to­kių at­ve­jų, kai pa­gy­ve­nę žmo­nės lie­ka vie­ni, dau­gė­ja. Sa­ko, vai­kai iš­va­žia­vę, iš­si­bė­gio­ję.

– Kaip Jus pri­ėmė Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riaus ko­lek­ty­vas?

– La­bai pui­kiai. Kol au­gi­nau vai­ku­čius, ne­dir­bau maž­daug še­še­rius me­tus. Tai jau ne­ma­ža per­trau­ka. Esu la­bai dė­kin­ga ko­le­goms, ku­rie pa­dė­jo, kiek kas ga­lė­jo, pa­ro­dė, pa­lai­kė, pa­ta­rė. Kar­to­jo: „Ne­bi­jok ir klausk drą­siai.“

– Ar pri­si­me­na­te sa­vo pir­mą dar­bo die­ną?

– Taip, nes te­ko gai­vin­ti vy­rą, ku­ris sun­kiai nu­ken­tė­jo – bu­vo už­pil­tas že­mė­mis tvar­kant ke­lią. To­kia bu­vo dar­bo pra­džia, bet ap­skri­tai sun­kių at­ve­jų pa­si­tai­ko daug, o įpras­ti prie to ne­leng­va.

– Nuo ko pri­klau­so, ra­mus ar su­dė­tin­gas bus bu­dė­ji­mas Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je, ypač nak­ti­nis?

– Tur­būt nuo dau­ge­lio da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, nuo… mė­nu­lio – pil­na­ties. Ta­da daž­niau­siai vi­siems svaigs­ta gal­va, su šir­di­mi ne­ge­ru­mai pra­si­de­da. Ko­vo pa­bai­go­je, kai mė­nu­lio fa­zė su­ta­po su lai­ko pa­kei­ti­mu, pa­si­ju­to ant­plū­dis pa­cien­tų, tu­rin­čių krau­ja­gys­lių pro­ble­mų. Jei per nak­tį į Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­rių at­vy­ko še­ši li­go­niai – tai bu­vo ra­mus bu­dė­ji­mas. Bet pa­si­tai­ko ir dvy­li­ka, ir dar dau­giau.

Te­ko bu­dė­ti Nau­jų­jų me­tų nak­tį pa­si­tin­kant 2017-uo­sius. Bu­dė­ji­mas pra­si­dė­jo ra­miai. Ta­da vi­dur­nak­tį pa­vy­ko vi­siems kar­tu iš­ei­ti į kie­mą pa­sig­ro­žė­ti fe­jer­ver­kais. Dar po 10 mi­nu­čių ga­vo­me grei­to­sios pra­ne­ši­mą, kad at­ve­ža­mas li­go­nis, ku­rį sun­kiai su­ža­lo­jo pe­tar­da. Ir ta­da dar­bai pra­si­dė­jo: jau­ni­mas, muš­ty­nės, klu­bai… Pir­mo­ji me­tų nak­tis bu­vo la­bai įtemp­ta.

La­bai jau­čia­si, ka­da Aly­tu­je sek­ma­die­niais yra au­ko­ja­mos šv. mi­šios.

– Ko­dėl?

– Nes grei­to­ji at­ve­ža baž­ny­čio­je su­ne­ga­la­vu­sius ar nu­al­pu­sius žmo­nes. Tur­būt dar ne­bu­vo to­kio sek­ma­die­nio, kad ne­at­vež­tų pa­cien­to iš baž­ny­čios.

– Ar ka­da žiū­ri­te po­pu­lia­rius TV se­ria­lus apie me­di­kų dar­bą ir kiek jie tu­ri ben­dra su re­a­ly­be?

– Pa­si­žiū­riu „Re­zi­den­tus“. Jis su hu­mo­ru pa­sa­ko­ja apie me­di­kų kas­die­ny­bę. Iš tik­rų­jų vis­ko bū­na ir gy­ve­ni­me. La­bai daug pri­klau­so nuo ko­lek­ty­vo. Nors mes dir­ba­me la­bai in­ten­sy­viai, ta­čiau ir pa­juo­kau­ja­me.

– Ar daž­nai su­lau­kia­te pa­dė­kų?

– Tik­rai taip. La­bai nuo­šir­džių žo­džių pa­sa­ko, nu­si­šyp­so, bū­na, kad gau­na­me ir gė­lių, ku­rios pri­ėmi­mo sky­riu­je ne tik mus džiu­gi­na sa­vo žie­dais, bet ir pa­čius pa­cien­tus. Daž­nai pa­dė­ko­ja vie­ni­šų pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių ar­ti­mie­ji, vai­kai pa­sa­ko „ačiū“, kad rū­pi­no­mės jų tė­vais, ku­rie bu­vo at­vež­ti į sky­rių.

– Tur­būt vi­si me­di­kai, tiek gy­dy­to­jai, tiek slau­gy­to­jos, jų pa­dė­jė­jai, tu­rė­tų sa­vo dar­bą dirb­ti jei ne iš pa­šau­ki­mo, tai bent iš vi­di­nio su­pra­ti­mo, kad jie tai ga­li da­ry­ti. Kaip ma­no­te, koks pro­cen­tas me­di­ci­no­je yra at­si­tik­ti­nių žmo­nių?

– Ma­nau, kad dau­gu­ma vis dėl­to yra dir­ban­čių iš pa­šau­ki­mo. Bet tai ir pui­kiai ma­ty­ti tiek ko­le­goms, tiek pa­cien­tams. Ne­su­kly­si ver­tin­da­mas, ku­ris do­mi­si sa­vo dar­bu, o ku­ris tik ran­ka nu­mo­ja – ai, čia ne ma­no li­go­nis. Kiek­vie­nas pa­cien­tas jau­čia, ar se­su­tė, ku­ri prie jo lo­vos pri­ėjo, mėgs­ta sa­vo dar­bą, ar lau­kia, kol baig­sis bu­dė­ji­mo va­lan­dos.