Slaugytojams - ne tik baltas chalatas, bet ir moksliukų akiniai(8)

Kelis šimtmečius buvo įprasta manyti, kad slaugytojai yra švelnūs globėjai, gydytojo paskyrimu pacientams nešiojantys vaistus, švirkštus ir tvarsliavas. Ilgainiui ir pačių slaugytojų, ir visuomenės požiūris į šią specialybę kito. Dabar slaugytojai Lietuvoje vis aktyviau įeina į naują – mokslo – sferą ir tampa magistrais ar net daktarais. O netrukus jų gali ir patrigubėti, nes Lietuvos sveikatos mokslų universitetas itin padidino nemokamų neakivaizdinių magistro studijų vietų slaugytojams. Bet ar jiems patiems tai nėra tik papildomas vargas?

Reklama

Skaičiuoja tik dešimtmetį

 Tarptautinė slaugytojų taryba šiuos metus paskelbė skirtais mažinti atskirtį tarp mokslo ir praktikos ir paragino diegti moksliniais tyrimais pagrįstą slaugos praktiką. Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Danutė Margelienė sakė, kad Lietuvoje ši atskirtis yra aktualesnė nei kitose Vakarų valstybėse, kuriose slauga, kaip mokslas, skaičiuoja šimtmetį. Lietuvoje apie tai prabilta tik 1992-1993 m., kai buvo įkurta Lietuvos slaugos specialistų organizacija. Tuo metu daugiausiai mokytasi iš danų.

 Buvusiame Kauno medicinos universitete, dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), buvo įsteigtos slaugos bakalauro studijos. Šios iniciatyvos autorius buvo profesorius Arvydas Šeškevičius, kurio pirmosios studentės dabar ryžtingai eina slaugos mokslo keliu ir skatina darną tarp praktikos ir mokslo.

 Vilniaus kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto dekanė Žymantė Jankauskienė pasakojo, kad slaugos aukštasis mokslas įsigalėjo tik vos daugiau nei prieš dešimtmetį, kai suskubta slaugos specialistų parengimą derinti prie ES direktyvų.

Kokios slaugos mokslo problemos?

 Anot A. Šeškevičiaus, kuris buvo pirmasis KMU Slaugos fakulteto dekanas, per šį laikotarpį kasmet slaugos magistro diplomus Lietuvoje gaudavo apie trisdešimt žmonių, vienuolika iš jų jau yra apsigynusių daktaro disertacijas.

Anot A. Šeškevičiaus ir Ž. Jankauskienės, norėdami gauti aukštųjų mokyklų diplomus slaugos specialistai turi apginti mokslinius darbus, kuriuose gvildena su slauga susijusias mokslines problemas. Jų moksliniai tyrimai koncentruojami ties slaugos paslaugų kokybės gerinimu, pacientų slauga. Nagrinėjamos etinės, tarpdisciplininės slaugos ir kitų mokslų problemos.

Tarp magistrantų populiaru tyrinėti, kokie yra slaugytojų mokslų metodai, kokie yra efektyvūs pacientų mokymo metodai sergant konkrečiomis ligomis arba tiesiog gerinant gyvenimo kokybę. Kita mokslinių darbų kryptis – vadyba. Aukštųjų mokyklų absolventai tyrinėja, kokie gali būti slaugos proceso ir administravimo gerinimo metodai.

Didins studentų skaičių

Renginyje, skirtame paminėti Tarptautinei slaugytojų dienai, A. Šeškevičius paskelbė žinią, kuri privertė slaugytojus ploti – nuo šių metų LSMU bus priimama 80 slaugos studentų studijuoti neakivaizdžiai. Šios studijos bus nemokamos.

 Paklaustas, kam reikia tiek slaugytojų mokslininkų, A. Šeškevičius pabrėžė, kad iš to, kiek slaugytojų baigia universitetines arba neuniversitetines bakalauro studijas, šimtas magistrų nėra tiek jau daug. Slaugytojai, anot jo, dažniausiai mokslo siekia dėl karjeros profesinėje veikloje ir dėl alternatyvos dirbti pedagoginį darbą.

„Į neakivaizdines studijas kviečiami stoti tie slaugytojai, kurie baigė mokslus tiek trijose Lietuvos universitetinėse, tiek šešiose neuniversitetinėse mokyklose. Pastariesiems dar reikės išlyginamųjų studijų. Baigus magistrantūros studijas, galima pretenduoti tapti gydymo įstaigos direktoriaus pavaduotoju slaugai, didesnėse ligoninėse koordinatoriumi slaugai, praktikantų mentorium, dirbti dėstytoju. Dabar slaugytojams dažnai dėsto gydytojai, o mes siekiame, kad teorinių žinių jie įgytų iš kvalifikuotų, išsimokslinusių slaugytojų. Taip pat siekiama, kad taip kiltų slaugos paslaugų kokybė provincijoje“, – kam slaugytojams reikia magistro diplomų, grindė LSMU mokslininkas.

Mokslo įrodymais grįsta praktika?

 Ž. Jankauskienė Tarptautinei slaugytojų dienai paminėti skirtoje konferencijoje papasakojo, koks vis dėlto yra įrodymais grįstos praktikos taikymas slaugytojo profesinėje veikloje. Juk slaugytojų darbas pasižymi kompleksiškumu, daugiaaspektiškumu, profesionalumu, orientacija į paslaugą, klientą. Be to, slaugytojai turi būti savarankiški, gebėti kritiškai mąstyti spręsdami slaugos erdvėje kylančias problemas. Todėl dėl šių slaugytojų profesijos ypatybių jų kelias taikant mokslinius įrodymus kartais gali tapti keblus.

Ž. Jankauskienė išryškino ir tai, apie ką šiemet aktyviau diskutuoja pasaulio slaugytojai. Kas gi ta moksliniais tyrimais pagrįsta praktika? Ji apibrėžiama kaip geriausių įrodymų, gautų atlikus mokslinius tyrimus, sąmoningas, tikslus, teisėtas taikymas, priimant individualius sprendimus, susijusius su paciento slauga. Ir viso to reikia, kad būtų garantuota efektyvi paslauga pacientui.

Neturi laiko moksliniams įrodymams

Vis dėlto kad ir kaip slaugytojų akademinėje bendruomenėje diskutuojama apie mokslo ir praktikos dermę, tarp šių polių vis dar žioji praraja. Ž. Jankauskienė įvardijo pagrindinius trukdžius, kurie kiša koją mokslo ir praktikos darnai slaugytojų profesijoje.

„Nėra laiko skaityti mokslinių straipsnių, nėra laiko ir kompetencijos pačiam atlikti savo veiklos stebėseną, trūksta žinių apie įrodymais grįstą praktiką, stinga pasitikėjimo interpretuojant gautą informaciją, statistinius duomenis, dirbama izoliuotai. Taip pat nėra susiformavusi praktika dalintis gerąja patirtimi, o ja dalintis reikia, nes ne kiekvienas slaugytojas gali vykti į mokymus, studijuoti, – kalbėjo Ž. Jankauskienė. – Be to, slaugytojai nemato mokslo proceso pridėtinės vertės, naudos. Jų veiksmus kausto baimė. Visos naujovės nesukelia pasitikėjimo, nes prarandamas asmens stabilumas. Bet reikia išdrįsti, nes kitaip pokytis neįvyks. Juk jam įvykus ir jis nusistovės.“

Mokslų daktarė pridūrė, kad trukdžių sukelia ir valdžios institucijos, nes trūksta politinės valios pokyčiams įgyvendinti. Visoje Europoje pripažįstama, kad sveikatos sektorius imlus pinigams, tad nėra lengva su minimaliais resursais siekti maksimalių rezultatų. Bėdos slypi ir bendradarbiavimo stygiuje, kai neveikia multidisciplininės slaugytojų komandos.

Viliamasi, kad trukdžius įveikti galėtų lyderiai, kurie turi žinių, dalinasi gerąja patirtimi, paskui save kviečia likusiuosius. Ž. Jankauskienė įsitikinusi, kad akademinė parama, mokslinių tyrimų kompetencijos ugdymas, verslumo, lyderystės skatinimas, vadybinė pagalba padės sumažinti atskirtį tarp praktikos ir mokslo.

Perskaičiusi savo pranešimą Ž. Jankauskienė auditorijai parodė didelę nuotrauką su mažyliu, pasibalnojusiu nosį dideliais „moksliukų“ akiniais. Mokslininkė pasiūlė savo kolegoms praktikams kasdieniame darbe užsidėti simbolinius „akinius“ ir nepamiršti, kad slaugytojai turi kritiškai mąstyti, nuolat mokytis, bendrauti ir būti socialiai atsakingi – tai yra jų bendrosios kompetencijos.

„Šioje srityje vyksta didžiuliai pokyčiai, bet noriu akcentuoti, kad mokslas be praktikos negalėtų egzistuoti. Nenoriu pasakyti, kad praktikai slaugytojai turėtų būti dar ir mokslininkai. Užkrauti jiems mokslą būtų per daug sudėtinga ir to net nereikia. Tai dermė ir partnerystė. Slaugytojų vaidmuo pasireiškia per mokslinius tyrimus gautų įrodymų patikrinimą praktikoje“, – sakė Ž. Jankauskienė.

Įveiktas didžiausias trukdis

 Per slaugytojų profesinę šventę juos nudžiugino žinia iš Sveikatos apsaugos ministerijos. Pasirodo, jiems pavyko įveikti vieną institucinį trukdį, kuris stabdė mokslo ir praktikos dermę slaugytojų darbe.

Sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtinta slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarka. Naujasis teisės aktas leis pagerinti darbo sąlygas daugiau kaip 25 tūkstančiams slaugytojų.

Nors SAM dėl įsakymo tikisi sumažinti slaugytojų emigracijos mastus, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos direktorė įsitikinusi, kad geriau sureguliavus krūvį slaugytojai galės daugiau šviestis ir domėtis, kokie yra mokslo pasiekimai slaugos srityje ir kaip juos taikyti savo praktikoje.

 Zita Voitiulevičiūtė