Slaugytojos patirtis: ir privatūs koncertai palatoje, ir bučiuojama ranka už kavą (7)

Daujėniškė (Pasvalio r.) Irena Karoblytė 15 metų gyveno JAV, maždaug pusę iš jų paskyrė Ilinojaus valstijos gimdyvėms. Dabar jau keleri metai jos rūpesčiu ir pagalba džiaugiasi Australijos senelių namų gyventojai. Ji neslepia savo simpatijų Amerikai ir negaili kritikos Australijai. Sako kada nors parašysianti knygą – tiek susikaupė įdomios patirties, dirbant slaugytojos darbą.

Reklama

Papasakokite apie darbą Ilinojuje.

Septynerius metus dirbau geriausios Ilinojaus ligoninės gimdymo skyriuje. Man, slaugytojos padėjėjai, tekdavo išmaudyti naujagimį, paimti kraujo, patarnauti gydytojui po apipjaustymų ir pan.

Reikia pasakyti, kad klinika buvo prestižinė, viena para po gimdymo čia kainavo nuo 10-15 tūkst. JAV dolerių ir daugiau. Didelė kaina, tačiau ir teikiamų paslaugų kokybė buvo tikrai aukšta. Žinoma, personalui tekdavo tenkinti visus gimdyvių norus. Tarkim, pasitaikydavo ir privačių smuikininko koncertų palatoje ir pan.

Dirbdama gimdymo skyriuje pastebėjau, kad europietės nori ilgiau pabūti ligoninėje, joms daugiau reikia laiko priprasti prie kūdikio. O amerikietės yra labiau nepriklausomos, jos greičiau susidoroja su situacija ir jau kitą dieną po gimdymo veržiasi namo.

Be to, 2004 metais baigiau kursus, kuriuose mokiausi širdies ultragarso paslapčių. Praktiką atlikau Ilinojaus universitetinėje suaugusiųjų ligoninėje, tačiau taip jau atsitiko, kad persikraustėme su šeima į Australiją. Bet ketinu ir čia toliau studijuoti sonografiją.

O ką dirbate Australijoje?

Dirbu privačiuose senelių namuose slaugytojos asistente. Mano darbas - išmaudyti, aprengti, pavalgydinti, paduoti vaistus, nuvesti į tualetą. Per keturias valandas privalau suspėti padėti aštuoniems senukams. Tai – nemažas krūvis. Be abejo, asistentai – taip pat žmonės, tad daugelis skundžiasi nuovargiu, yra nepatenkinti, pikti, todėl kenčia ir aptarnavimas.

Apskritai Australijoje senelių namuose dažniausiai dirba studentai iš įvairių šalių, daugiausia – Indijos. Pastarieji labai geri vadovams, tačiau bjaurūs seneliams. Ir dėl to man labai skauda širdį.

Na, mes linkę sakyti, kad čia, Lietuvoje, esame pikti ir nemandagiai aptarnaujame…

Čia – gana skaudi man tema. Dirbau keliuose senelių namuose. Ir galiu patikinti, kad juose tikrai labai trūksta ne tik malonaus, bet ir normalaus aptarnavimo. Įsivaizduokite, senukas prašo arbatos, o darbuotojas jam neduoda, nes neva nepatinka. O juk tų namų gyventojai ir sumoka jam atlyginimą!

Dirbau graikų senelių namuose, ten darbuotojams bučiuoja rankas, kad nuvestų iki tualeto ar paduotų puodelį kavos, nors patys susimoka didžiulius pinigus, kad galėtų ten gyventi. Mane tokios situacijos veda iš pusiausvyros, bandžiau kovoti už negalinčių apsiginti teises. Na, žinoma, buvo pagrasinta ir nurodyta išeiti iš darbo. O vienuose namuose pasitaikė, kad slaugytojai mušdavo senukus, tad vėl netylėjau. Tačiau patikėjo sena darbuotoja, o aš buvau priversta išeiti iš darbo.

Be jokios abejonės, negaliu sakyti, kad visoje šalyje tokia situacija. Žinoma, yra tokių senelių namų, kurių šeimininkai rūpinasi savo gyventojais, atsižvelgia į jų pastabas ir kontroliuoja slaugytojų asistentus.

O kokie kolegų santykiai?

Darbą Amerikoje prisimenu su nostalgija: tai buvo ne darbas, o atostogos. Ateini, visi šypsosi, bendrauja, kalba, pasakoja savo nuotykius ir pan. Su savo gydytoju, su kuriuo dirbi ar kuris prižiūri tavo šeimą, bet kur susitikęs gali pakalbėti, pasiguosti ar pasidžiaugti.

Australijoje – visai kitaip: čia labai slegianti atmosfera. Medicinos darbuotojai paniurę, pikti. Tarkim, jei daktaras bus susipykęs su kokiu darbuotoju, nesisveikins ir su asistente, nors ji niekuo dėta. Apie artimesnį pokalbį su kolega – tik pasvajoti galima. Čia žmonės laisvai ir betarpiškai nebendrauja, jie nemoka būti artimi klientui, ligoniui, darbuotojui.

Gal atlyginimas kompensuoja bendravimo trūkumą?

Asistentės atlyginimas priskiriamas prie vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau dirbant visu etatu galima ir gyventi, ir dar pasitaupyti. Nereikia pamiršti, jog čia pragyvenimo lygis aukštesnis nei Jungtinėse Valstijose, tad ir atlyginimai didesni.

Ar brangu gydytis Australijoje?

Kiekvienas Australijos gyventojas gauna valstybinį sveikatos draudimą ir gali laisvai lankytis pas šeimos gydytoją. Šiek tiek reikia primokėti, einant pas specialistą. Bet nedidelės sumos, tad gydymas yra visiems prieinamas. Žinoma, galima įsigyti privatų draudimą, mokėsi daugiau, bet gausi geresnę ligoninę ir aukštesnio lygio aptarnavimą.

Kaip ir Lietuvoje, gydytojai dirba ir valstybinėje, ir privačioje ligoninėje ar kitoje gydymo įstaigoje.

O odontologų paslaugos tikrai brangios. Ne visi gali sau leisti taisytis dantis.

O Amerikoje?

Dantis tvarkyti JAV taip pat kainuoja brangiai. Bet emigrantai ir vietiniai dažnai naudojasi praktikantų paslaugomis: universiteto studentams reikia įgūdžių, o gyventojams – nebrangių paslaugų. Juolab kokybė – tikrai neprasta, nes juos prižiūri profesūra.

O gydymas priklauso nuo to, kokį draudimą turi. Yra valstybinis, juo dažniausiai naudojasi bedarbiai. Tiesa, turint tik tokį draudimą, gali tekti ilgokai palaukti eilėse, kartais net parą. Beje, atsitikus nelaimei, visos ligoninės privalo priimti ligonius. Todėl gana dažnai tik valstybinį draudimą turinčios šeimos vyksta į geriausią ligoninę.

Jei turi gerą darbą ir gali mokėti dideles draudimo įmokas, susirgus 70 proc. gydymo išlaidų apmoka kompanija, žmogus gali laisvai rinktis gydytoją, keisti jį, nereikia laukti siuntimo pas specialistą ir pan. Na, o mažesnės draudimo įmokos suteikia ribotas paslaugas: mažesnis gydytojų pasirinkimas, reikia laukti siuntimo pas specialistą, primokėti už apsilankymą ir pan.

Tiesa, dirbantys ligoninėje privalo turėti sveikatos draudimą, nebūtina drausti tik dantų ir akių.

Lietuvoje prieš mokslo metus kyla tėvų triukšmas, nes reikia patikrinti vaikų sveikatą ir pristatyti pažymą į mokyklą. Kaip šiuo klausimu yra Australijoje?

Vaikų sveikata turi rūpintis patys tėvai. Čia, kitaip nei Lietuvoje, nereikia pristatyti į mokyklą pažymų apie sveikatą. Nebent pereini į naują mokyklą, tada tenka atnešti gydytojo išvadas. Mokykloje visi paskiepijami. O visa kita, kaip minėjau, tėvų rūpestis.

Ar australai pamišę dėl sveiko gyvenimo būdo?

Galiu pasakyti, kad Australijoje žmonės gyvena labai sveikai. Maistą perka vietinį, labai daug turgaviečių, pilna sveiko maisto parduotuvių. Reikia pažymėti, kad čia mažai antsvorio turinčių žmonių.

Žinoma, dviratis – daugelio neatsiejama gyvenimo dalis, važiuoja ir į darbą, ir laisvalaikiu. Labai daug žmonių vaikšto vakarais, nes yra labai saugu ir svarbiausia – labai švarus bei gaivinantis šaltas vėjas.

O kaip dėl blogų įpročių?

Australijoje žmonės labai daug rūko: gatvėje, kavinėje, prie vaikų, viešose vietose. Atsimenu, Amerikoje, restoranuose ar ligoninės teritorijoje bei kitose viešose vietose neleidžiama rūkyti, rūkaliai net draudimo įmokas didesnes moka. O, tarkim, Kalifornijoje išmetus nuorūką pro automobilio langą galima susilaukti didelės baudos. Australijoje formaliai yra baudos už išmestą pro langą nuorūką, tačiau policijos nėra daug, tad jų skiriama mažai. O nuostoliai – begaliniai, nes nuolat kyla gaisrų.

Ar Amerikoje ir Australijoje populiaru atsilyginti už gydymą?

Amerikos klinikoje negalėjome priimti jokių dovanų. Tačiau jei kartais gimdyvės atnešdavo šokolado, visi darbuotojai pasidalindavome.

O Australijos senelių namuose leidžiama imti iki 100 dolerių vertės dovaną ir nereikia su niekuo dalintis. Jei kartais gaunu kokį šokoladą, niekada nesinešu namo, pasidalinu su kolegomis.