Slaugytojos: „Prie mirčių priprasti neįmanoma“ (4)

Klaipėdos miesto savivaldybė 2015 metus paskelbė Senjorų metais - visuomenė kviečiama atsigręžti į garbaus amžiaus žmonių problemas bei padėti jas spręsti. „O pas mus senjorų metai yra kasmet, kiekvieną dieną“, - šypsojosi Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės slaugytojos, kurių pareiga - gydyti, slaugyti, rūpintis daugiau kaip pusantro šimto sunkiai sergančių žmonių. Ne vienam senjorui ši ligoninė jau yra tapusi lyg antraisiais namais, kuriuose skausmus apramina ne tik vaistai, bet ir geras žodis ar šiltas apkabinimas.

Reklama

Dirba dešimtmečiais

„Prie mirčių priprasti neįmanoma. Ypač gaila nuo onkologinių ir kitų ligų mirštančių jaunų žmonių. Užtat ir sakome, jog mūsų darbas yra sunkus ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Šiais laikais žmonės yra labiau ligoti, ilgėja amžius, daugėja senatvinių demencijų, kitų sunkių ligų. Skauda širdį, kai matai, kaip artimieji atstumia ligotus senukus, jais nesirūpina, atveža mums ir pasako: darykite ką norite. Ir apsisukę išvažiuoja atgal į užsienį. Arba vaikai atveža iš namų žaizdotus, seniai nepraustus, išsekusius senus savo tėvus. Tokie atvejai sukrečia. Nors darbas šioje ligoninėje tikrai ne iš lengvųjų, daugelis slaugytojų čia dirba ne po vieną dešimtį metų, nes mėgsta savo darbą. O ir kolektyvas geras, dirbame ranka rankon, kaip viena komanda, į kurią įsilieja ir ką tik mokslus baigusios jaunos slaugytojos. Pas mus jos įgyja neįkainojamos patirties, paskui gali dirbti bet kurioje ligoninėje, net reanimacijoje, nes yra susipažinusios su visomis pagrindinėmis ligomis, pažįsta žmogų nuo galvos iki kojų“, - pasakojo Klaipėdos medicininės slaugos ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Tatjana Litoš, baltą medikės chalatą vilkinti jau 40 metų. Iš jų 30 metų Tatjana atidavė vienintelei darbovietei – slaugos ligoninei.

Didžiosios jos pagalbininkės – trijų ligoninės skyrių vyresniosios slaugos administratorės Vera Klimenkova, Laima Petniūnienė, Laima Cvetkova ir Svetlana Kuliešė. Visos jos – aukštos kvalifikacijos slaugytojos profesionalės, čia dirbančios po 20-30 metų.

Palengvina paskutines dienas

„Anądien namiškiai atlydėjo pacientę, kurios diagnozė – paskutinės stadijos vėžys. Prižiūrėti patys namie negali, ligonei reikia specialistų pagalbos suvaldyti skausmą, specialios priežiūros - paliatyviosios slaugos. Paguldėme ligonę į palatą, ir staiga artimieji sako: bijome palikti ją, žmonės kalba, kad į jūsų ligoninę atveža žmones ir jie čia numiršta. Taip, sakau, miršta, nes tokia mūsų ligoninės paskirtis – palengvinti mirštančiojo dalią, kad žmogus nepatirtų kančių. Vis vien jis mirs, namie ar ligoninėje. O gal geriau ligoninėje, kur gydytojai, slaugytojos šalia dieną naktį. Tą žmonės jau supranta, todėl mūsų paliatyviosios slaugos palatos nestovi tuščios, pacientams kartais tenka ir palaukti, kol vieta atsilaisvins“, - sakė L. Cvetkova.

Anot šios slaugytojos, pasitaiko ir visai priešingų kurioziškų situacijų, kai artimieji ne baiminasi, kad jų šeimos narys numirs, o kaip tik laukia jo mirties.

„Pasitaiko žmonių, kurie mano, kad jų artimasis per tuos keturis mėnesius, ilgiausią terminą, kuris skiriamas jam gydytis šioje ligoninėje, būtinai turi numirti. Bet ligonis nemiršta, ir gana. Tada seno tėvo ar motinos vaikai mus užverčia neramiais klausimais: kodėl jis nemiršta? Kada numirs? Arba atlekia su popieriais į ligoninę, pasirašo ant jų senukai, kad turtas atitenka atžaloms, ir palieka juos likimo valiai. Labai daug paliktų, vienišų, ligotų. Artimųjų palikti jie nebenori kabintis į gyvenimą, nebenori nei judėti, nei mankštintis, niekas jų nebedomina. Tiesiog guli ir laukia mirties. Daug tenka vargo įdėti, kol tuos žmogiukus vėl priverti nusišypsoti“, - pasakojo slaugytoja iš pašaukimo save vadinanti ilgametė šios ligoninės darbuotoja.

Dar vienas mitas, keliantis liūdnas šypsenas slaugytojoms, esą ligoninėje pacientams duodama daug raminamųjų, kad jie gulėtų ramūs.

„Jau prileidote vaistų, nes po pietų visi miega“, - būna, mesteli paciento aplankyti atėję artimieji. O mes kantriai aiškiname, kad natūralu pacientams po sočių pietų pamiegoti, juk taip daro ir namuose. O kiekvienas ligonis vartoja tuos pačius vaistus, kokius ir namuose, arba naujus, kuriuos išrašė konsultavęs gydytojas“, - kalbėjo L. Cvetkova.

Aukštuosius slaugos mokslus kartu su psichologija krimtusi slaugytoja Svetlana Kuliešė – irgi medikė iš pašaukimo.

„Vieną dieną aš labai mėgstu savo darbą, o kitą – jau nelabai, ir tai ne dėl medicininės mano darbo pusės. Tiesiog be galo sunku, kai iš namų atveža seną močiutę su jau pūti pradėjusiom žaizdom ant kūno arba su giliomis pragulų žaizdomis ant kulnų, nugaros“, - sako S. Kuliešė.

Anot medikės, apsaugoti nuo pragulų gulintį ligonį ar išgydyti jau atsiradusias pragulas yra labai sunkus darbas, kurį gali atlikti tik profesionalūs slaugytojai.

„Mes pacientus vartome ne rečiau kaip kas dvi valandas, tačiau to nepakanka: naudojame specialias slaugos priemones, vaistus. Ar nesusidarys pragulos, labai priklauso nuo to, kokio tipo žmogaus oda, kokia kraujotaka, kokios ligos. Todėl sunkių ligonių slauga turi būti tik profesionalų darbas“, - pabrėžė medikė, ligoninėje vadinama chirurge, nes prižiūri pacientų žaizdas po operacijų bei traumų.

Ligoninė – lyg socialinių paslaugų biuras?

„Patiems pacientams dažniausiai viskas būna gerai, bet artimieji kartais prisigalvoja visko. Būna, kad ir supyksta, kai mes nesutinkame smulkiau paaiškinti apie paciento sveikatos būklę, gydymo eigą, nes pagal teisės aktus tokią informaciją gali teikti tik gydantis gydytojas.

Kartais sulaukiame nepelnytų priekaištų, dažniausiai iš tų žmonių, kurie patys prastai prižiūri savo mamą, tėtį ar sutuoktinį. Anot psichologų, tai reiškia, kad taip bandoma išpirkti savo kaltę prieš artimąjį: aš juo nesirūpinau, bet dabar pasirūpinsiu, „pašokdinsiu“ medikus ligoninėje. O patys bijo net prisiliesti prie ligonio. Bet kaip tokie konfliktai išbalansuoja kolektyvą! Neteisybė labai skaudina, žeidžia, trikdo darbą. Vėliau ligonio artimieji atsiprašo, kad buvo neteisūs, bet patirto streso juk nebeištrinsi. Turėtume visi kartu bendradarbiauti dėl ligonio geresnės savijautos, o ne vien tik iš savo pusės kelti reikalavimus, dažnai ir nepagrįstus“, - slaugytojų darbo skauduliais dalijosi T. Litoš.

Anot medikės, atvirai įžūliai elgiasi žmonės, neturintys nuolatinės gyvenamosios vietos, kurie iš gatvės žaizdoti ir murzini patenka į ligoninę.

„Gyvenime nedirbę, mokesčių nemokėję, jie mums sako: jūsų pareiga mumis rūpintis, mes savo teises žinome, mums priklauso tas ir anas. Ir einame, gydome, slaugome… Požiūris į mediko profesiją yra, deja, pasikeitęs ne į gerąją pusę. Daugelis žmonių yra nusiteikę tik reikalauti paslaugų. Pavyzdžiui, anksčiau slaugytojos padėjėjos paciento artimieji mandagiai prašydavo: gal galite nukirpti kojų pirštų nagus? O dabar įprasta sakyti: ar dar nagai nenukirpti?!“ - pasakojo T. Litoš.

Istorijos – lyg iš romanų

„Sunkus tas mūsų darbas, bet pasitaiko tokių laimingų akimirkų. Ypač gera tada, kai pavyksta ant kojų pastatyti sunkius ligonius. Nors kančių, išgyvenamos skaudžios vienatvės atvejų matome daug, tačiau gražių istorijų apie tai, kas yra tikroji artimo meilė, irgi galime nemažai papasakoti“, - sakė I palaikomojo gydymo ir paliatyvios pagalbos bei II ligoninės slaugos ir palaikomojo skyrių slaugos administratorės Vera Klimenkova ir Laima Petniūnienė.

Medikės sakė ilgai prisiminsiančios dukrą, kuri dėl mamos, ištiktos insulto, aukojo savo gyvenimą. Ji metė darbą, nes mamai buvo reikalinga itin kruopšti priežiūra, maitinimas pro zondą. Dukra kasdien būdavo pas mamą ligoninėje, o po to dar metus ją slaugė savo namuose iki pat mirties. Ji dėl slaugos nuolat konsultuodavosi su ligoninės slaugytojomis, o šios niekad neatsisakydavo padėti.

Arba štai į paliatyviosios pagalbos palatą, kurioje po insulto ištikta komos slaugoma garbaus amžiaus moteris, kasdien ateina jos sutuoktinis. Ateina po du kartus per dieną. Jis ją maitina, dainuoja dainas, glosto rankas, meldžiasi ir dėkoja Dievui, kad jo mylima žmona bent yra gyva, nors į aplinką nereaguoja. Į vieną palatą irgi kasdien po du kartus atžingsniuoja žilas vyriškis – jis lanko savo mamą, perkopusią 90 metų. Atneša jai įvairių skanumynų, išveda į lauką, nors pats silpnas, po ką tik persirgtos sunkios ligos. O mama sūnumi, kuris jau pats senjoras, vis tiek motiniškai rūpinasi, ne pati valgo, o bando jį primaitinti tais paties atneštais skanumynais.

„Kaip norėtųsi, kad tokie šilti tarpusavio santykiai šeimose būtų norma“, - kalbėjo L. Petniūnienė.