Slaugytojų rengimo ir reikalavimo įgyti išsilavinimą problema aktuali tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Europos šalys, pasirašiusios Bolonijos dokumentą ir dalyvaujančios procese, stengiasi maksimaliai sulyginti bei suvienodinti studijų programas įvairiose švietimo srityse siekiant studentų ir absolventų, dėstytojų ir darbuotojų mobilumo, geresnių galimybių mokslinių tyrimų plėtrai.
Istoriškai slaugytojų rengimą galima suskirstyti į etapus (būdinga beveik visoms šalims – ypač Skandinavijos): 1) praktinio mokymo procesas; 2) pereinamasis laikotarpis; 3) akademinis procesas. Daugelio Europos šalių slaugytojų išsilavinimas visiškai ar dalinai vyksta aukštojo mokslo sektoriuje ir yra organizuotas, atsižvelgiant į Bolonijos deklaracijos rekomendacijas. Sprendimai keisti slaugytojų edukacinę sistemą dažniausiai priimami siekiant sulyginti bakalauro, magistro ir daktaro studijas Europoje. Aukštojo mokslo principai reikalauja, kad slaugytojų rengimas būtų grindžiamas mokslinėmis ir praktinėmis žiniomis. Aukštojo mokslo atsiradimas paskatino didelę ekonominę, administracinę ir profesinę slaugos profesijos nepriklausomybę. Galimybė baigti doktorantūros studijas davė slaugos profesijai šansą vystytis kaip akademinei disciplinai ir turėti profesinę autonomiją. Europos šalys siūlo vieno (pvz., JK, Airija, Danija, Ispanija, Prancūzija) ar dviejų lygių (pvz., Belgija, Suomija, Vokietija, Olandija, Švedija) slaugytojų išsilavinimą.
Daugelis šalių slaugytojų išsilavinimą organizuoja aukštojoje mokykloje, o po baigimo suteikia profesinę kvalifikaciją ir/ar bakalauro, magistro, daktaro laipsnį ir/ar diplomą. Pagrindinių slaugos studijų trukmė svyruoja nuo 3 iki 4 metų. Bolonijos deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos rengiant slaugos programas. Direktyvoje 2005/36/EC nurodoma slaugos programų turinys ir pagrindiniai studijų aspektai. Pvz., bendrosios praktikos slaugytojų išsilavinimas privalo būti mažiausiai 3 metų trukmės ir 4600 valandų teorinio ir praktinio mokymo; teorinis mokymas turi sudaryti bent trečdalį visų studijų, praktinis mokymas turi sudaryti mažiausiai pusę viso studijų laiko. Slaugytojų kompetencija turėtų atsispindėti slaugos programose, tačiau tobulinti ją reikėtų nuolat.
Slaugytojų išsilavinimas ir kompetencija Lietuvoje turi būti tobulinami atliekant mokslinius tyrimus. Klinikinio mokymo tobulinimas yra slaugos programų privalumas ir prioritetas. Slaugos dėstytojų kompetencija turi būti multidimencinė, t.y. klinikinė, pedagoginė, pagrįsta mokslinėmis žiniomis ir įgūdžiais.
Natalja Istomina, Klaipėdos universiteto lektorė, slaugytoja