Muskato riešutas: prieštaringų savybių dermė
Muskato riešutas (sanskritu – jaiphal) – tai tropinio medžio Myristica fragrans vaisiaus branduolys. Prieskonis yra gaižaus ir aštraus skonio, ramina, stiprina lytinį potraukį. Jis populiarus tarp viso pasaulio virėjų.
Persų mokslininkas ir gydytojas Avicena siūlė vartoti muskatą kosėjant krauju, esant pleuritui, žarnyno opoms.
Romėnai retsykiais iki jų atkeliaudavusį muskatą naudojo smilkymui - patalpų orui taurinti ir valyti. Iš susmulkinto muskato ir ghi buvo daromas tepalas masažams nuo paralyžiaus, reumato ar niežų (kaip antiparazitinė priemonė).
Pirmąjame mūsų eros amžiuje Plinijus kalba apie muskatus, kaip dangiško kvapo medžio riešutus.
Senovėje muskato riešutas buvo be galo vertinamas. Iki 19 a. jis augo vienintelėje pasaulio vietoje - Molukų salyne Indonezijoje. Iš pirklių, atgabenusių šį egzotinį riešutą į Europą, jis būdavo išgraibstomas, ir nuo 12 a. tapo madingas visoje Europoje. Tuo laiku jis buvo be galo brangus. Svaras muskato riešuto kainavo kaip penkios šešios karvės.
Kad išsaugotų aukštą prieskonių kainą, Naujosios Gvinėjos, Molukų salų, kolonistai siųsdavo prievaizdus su lazdomis saugoti, kad kur nors netyčia neišaugtų koks nors „neplanuotas“ medis. Jei čiabuvis savavališkai pasodindavo muskato riešuto medį, jam grėsdavo mirties bausmė. Tačiau muskato medį daugindavo paukščiai, dėl to čiabuviai būdavo baudžiami nekalti.
1769 metais prancūzai nusprendė padaryti galą aukštoms muskato riešuto kainoms: jie surengė karinę jūrų ekspediciją. Jos dalyviams pavyko slapta išsivežti jaunų medelių ir sudaigintų sėklų iš olandų kolonizuotų vietovių. Ir nors olandai bandė pavyti prancūzus, laimei, nesėkmingai, ir muskato riešutas sėkmingai paplito visame pasaulyje.
Renesansinės epochos Žygimanto Augusto dvaras neatsiliko ir prieskonių srityje – 1545 metų sąskaitų knygose įrašyta, kad kas mėnesį jo virtuvėje būdavo sunaudojama po svarą muskatų.
Dabar muskatai auginami Vakarų Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje ir Šri Lankoje.
Vartojimo ypatumai
Muskato riešutas vartojamas tarkuotas saldiems, aštriems patiekalams: pyragams, pudingams, sūriams, sriuboms su pomidorais, žirniais, pupelėmis. Tinka su kopūstais, špinatais, brokoliais, baklažanais. Labai dera su keptomis ar virtomis bulvėmis, špinatais ir žieminiais moliūgais.
Riešutą geriausiai laikyti natūralų ir tarkuoti tiesiai į patiekalą. Šviežiai tarkuoto muskato skonis ir aromatas stipresnis nei smulkintų ir ilgai laikomų muskatų. Maltas muskatas turbūt greičiausiai iš visų prieskonių praranda savo aromatą.
Muskato riešuto skonis kaitinant tampa labai nemalonus, o aromatas visiškai išgaruoja, taigi muskato riešutą geriausiai dėti pačioje patiekalo ruošimo pabaigoje, tarkuojant jį tiesiai į patiekalą.
Visą muskatą laikykime atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių sandariuose induose.
Atsargiai – neperdozuokite
Muskatas yra nuodingas ir turi būti vartojamas saikingai: 1-2 žiupsnelius arba pusę arbatinio šaukštelio vienam kartui, ir tik suaugusiesiems. Vienu metu suvartojus 3-4 sumaltus riešutus, gali būti patiriamas narkotinis ir haliucinacijas sukeliantis poveikis, gali smarkiai išberti ir net sutrikti širdies veikla.
Besilaukiančioms moterims muskato riešutą taip pat reikėtų labai apriboti.
Muskato šalutinį poveikį sukelia Myristicin muskato eterinis aliejus. Perdozavimo poveikis pasireiškia maždaug po 36-48 valandų. Nemalonūs šalutiniai poveikiai - pagreitėjęs širdies ritmas, nuovargis, raudonis, burnos sausumas, vėmimas, karščiavimas, pykinimas, pilvo spazmai, traukuliai, svaigulys, kūno skausmai, dehidratacija, vidurių užkietėjimas, nemiga, motorinių įgūdžių ir energijos stoka, nerišli kalba, traukuliai, pažeistos kepenys - pasireiškia daug anksčiau nei haliucinogeninis poveikis.
Ištikus haliucinacijoms, žmogui atrodo, jog jo kūnas padidėja iki milžiniško ūgio, o galva remiasi į debesis ir jis gali bendrauti su dievais. Šitą būseną (nulemia kultūrinis faktorius) pasiekia Malaizijos archipelago ir Pietų Amerikos indėnai. Europiečiams, amerikiečiams sutrinka nervų sistema, ištinka nuomaris ir vemiama. Po to patiriama euforija arba mirtis.
Sveikatinančios savybės
Ajurveda rekomenduoja muskato riešutą vartoti kaip širdį stiprinančią priemonę. Jei kankina nemiga, prieš miegą išgerkite stiklinę šilto pieno su trečdaliu šaukštelio malto muskato. Maltas muskato riešutas, sumaišytas su medumi, padės nusiraminti vaikams, kurie verkia naktimis be jokios svarbios priežasties.
Šis prieskonis gerina kepenų veiklą, skystina kraują ir tirpdo riebalus. Muskato riešute yra vitaminų A, B1, B2, B3, kalcio, magnio, fosforo, geležies.
Muskatas yra kapha ir vata došas slopinanti medžio sėkla. Jis padeda sumažinti stresą ir išsekimą, nerimą ir depresiją, traukulius, skausmą ir uždegimą. Ajurveda nusako muskato riešutą kaip maisto pasisavinimo, ypač plonajame žarnyne, aktyvatorių.
Muskato riešutas savyje suderina dvi, atrodytų, nesuderinamas savybes: tonizuoja ir ramina. Ramindamas galvos ar skrandžio skausmą, muskato riešutas tonizuoja kūną.
Dėl šių savybių Ajurvedos medicinoje riešutas yra naudojamas kaip organizmą stiprinanti priemonė, taip pat skausmams malšinti bei nervams raminti. Riešutas vartojamas gydant virškinamojo trakto ligas, nemigą, impotenciją ir priešlaikinį sėklos išsiveržimą.
Jei nuo viduriavimo vartosite ąžuolo žievę arba avietės lapus – gaižaus skonio augalus – viduriavimą greičiausiai pakeis vidurių užkietėjimas. Muskato riešutas kitaip sustabdo viduriavimą, prie viso to pagerindamas virškinimą ir žarnyno darbą. Šiuo atveju geriausiai sumaišyti pusę stiklinės jogurto arba rūgpienio su puse stiklinės vandens, įdėti 1/3 šaukštelio malto imbiero ir tiek pat malto muskato riešuto ir išgerti.
Kitas būdas – suvalgyti sutrintą bananą, sumaišius jį su trečdaliu šaukštelio malto muskato riešuto.
Muskatui priskiriama ir afrodiziako šlovė.
Parengė Žilvinas Užkuraitis
Susiję straipsniai
