Socialinis reiškinys: savižudybė

Oficialiai: daugiau nei milijonas žmonių kasmet pasaulyje nusižudo; pasaulio savižudybių statistinis lygis yra 10 skaičiuojant 100 000 gyventojų; 1,8 proc. pasaulio mirčių yra dėl savižudybių; pasaulinis savižudybių lygis per paskutinius 45 metusišaugo 60 proc.

Reklama

Čia turėtų būti pasaulio šalių lentelė, kurioje Lietuva užimtų labai aukštą vietą. Bet nerodysiu. Negarbinga. Galiu tik parodyti, kad tai ne vien mūsų krašto problema. Ji paplitusi visame pasaulyje, vienuose kraštuose daugiau, kituose mažiau. Kinta ir istoriškai: auga mirusiųjų skaičius įvairių krizių metais ir mažėja, kai situacija pagerėja.

Štai žinomas medicinos žurnalas „Lancet“ skelbia, kad dėl nedarbo gyvybės netenka per 45 000 žmonių kasmet. Nedarbas buvo susijęs su 41148 savižudybėmis 2007 metais ir 46131 – 2009 metais, o tai rodo, kad 4983 perteklinės savižudybės buvo susijusios su ekonomine 2008 m. krize. Tai dar vienas paliudijimas, kad socialinė aplinka gali nulemti reiškinio augimą ar mažėjimą.

Ne tik nedarbas, bet ir pats darbo pobūdis daro ryškią įtaką žmonių savivokai. Mokslininkai iš JAV Nacionalinio darbuotojų saugos ir sveikatos instituto analizavo surašymo duomenis ir palygino savižudybes tarp skirtingų profesijų žmonių. Jie nustatė, kad tarp 2003 ir 2010 metų 1719 žmonių nusižudė darbo vietoje. Savižudybių dėl darbo sumažėjo nuo 1,5 skaičiuojant vienam milijonui darbuotojų 2003 metais iki 1,2 proc. 2007 metais vienam milijonui.

Ši studija buvo paskelbta American Journal of Preventive Medicine.

Pirmajai grupei priklauso apsaugos darbuotojai, gaisrininkai ir teisėsaugos pareigūnai, įskaitant privačius detektyvus. Net 84 proc. pasinaudojo šaunamuoju ginklu. Stresas darbe ir lengvas būdas pasiekti mirtį vienija šią grupę.

Kitą sudaro tokios profesijos kaip žemės ūkio, miškininkystės ar žuvininkystės specialistai. Statistiškai ji sudarė II pagal lygį grupę. Nemažą grupę sudarė žmonės, darbininkai iš įvairių remonto dirbtuvių. Manoma, kad juos per ilgą laiką veikia cheminių medžiagų ir tirpiklių toksiškumas, sukeldami atminties sutrikimus, dirglumą, depresiją, emocinį nestabilumą ir t.t.

Ryškesnę grupelę sudaro ir gydytojai. Jiems yra lengvai pasiekiami vaistai. Stresas darbe, nuolatinis pavojus ir galimybė neskausmingai pasiekti mirtį – šios grupės žmones vienijantys bruožai. Vyrai gydytojai pasižymi 70 proc. didesne savižudybių rizika negu kitų profesijų vyrai. Kasmet apie 400 JAV gydytojų miršta nuo savo pačių rankų.

Kas gi leidžia vienoms specialybėms pakilti suicidinių specialybių lentynose į viršūnes? Manau, kad šios priežastys:

prieinamumas prie savižudybės įrankio;

didelė vidinė specialybės konkurencija;

pavienių specialybių pavojingos aplinkos įtaka sveikatai;

nestabilumas;

persidirbimas;

perfekcionizmas (t.y. per didelių reikalavimų sau kėlimas);

pamaininis darbas;

specialybės, kurios sukelia socialinę izoliaciją;

stresas.

Teoriniai pamąstymai geri tuo, kad gali daugiau pamatyti. Tačiau po to reikia eiti toliau – numatyti, ką daryti. Elgtis taip, kad būtų sumažintas savižudybių skaičius. Per paskutinius dešimtmečius mūsų vadinamieji „specialistai“ su neišmanėliais politikais svarsto, kartais net padiskutuoja, bet nieko rimta nedaro.

Tiesa, vėl su rimta veido išraiška pripažįstama: „Viena iš pagrindinių ankstesnių Lietuvos sveikatos programų įgyvendinimo nesėkmių buvo stoka darnaus bendradarbiavimo sprendžiant visuomenės sveikatos klausimus. Lig šiol net tarp specialistų neretai vyrauja požiūris, kad savižudybės yra medicininė (psichiatrijos) problema, bet jeigu labiau įsigilinsime į savižudybės rizikos veiksnius, pamatysime, kad psichikos liga nėra pats didžiausias rizikos veiksnys. Dažnai medikai susiduria jau su pasekmėmis, kai pagalbą reikia teikti bandžiusiam nusižudyti arba jo šeimos, artimos aplinkos nariams.

Todėl įvairių sričių šalies institucijos, sveikatos priežiūros įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, mokslo įstaigos turi matyti aiškų vaizdą, koks platus yra savižudybių rizikos veiksnių spektras, kokios paslaugos šiuo metu yra teikiamos, ar jos nedubliuoja viena kitos, kur yra spragos ar savižudybių prevencijos nesėkmių priežastys.

Savižudybių prevencija bus veiksminga, jeigu bus vykdoma sistemingai ne vienerius metus, pakankamai finansuojama ir koordinuojama tarp institucijų ir organizacijų.

Valstybinio psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos biure dirba 5 specialistai: psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai, turintys aukštą kvalifikaciją ir didelę patirtį dirbant su aukštos suicidinės rizikos asmenimis“ (Savižudybių prevencijos biuro informacija).

Lyg ir vėl kalbama teisingai, tačiau tai žurnalistų darbas. O kur veiksmai?

Šaltiniai:

 https://www.thelancet.com/journals/lanpsy/article/PIIS2215-0366(14)00118-7/fulltext).

https://emedicine.medscape.com/article/806779-overview)