Šokiai gali pakeisti vaistus, vaistai šokių – ne

Sėdimas gyvenimo būdas, spoksojimas į kompiuterį, stresas darbe, sumuštinis ar mėsainis alkiui numaldyti – tokia dažno žmogaus kasdienybė nuo pirmadienio ryto iki penktadienio vakaro. O ką veikiame po darbų?

Reklama

Sakoma, laisvalaikiu reikia veikti ką nors visiškai priešingo savo darbui. Todėl vakarais galbūt verta pradėti šokti?

Flamenko banga Lietuvoje

Flamenko menas, kilęs iš Andalūzijos (Ispanija), tačiau paplitęs visame pasaulyje nuo JAV iki Japonijos, 2010 metais įrašytas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, pastaraisiais metais tampa vis populiaresnis ir Lietuvoje. Juokaujama, kad moterys eina šokti flamenko, nes nereikia įkalbinėti savo vyrų ar draugų tapti šokio partneriais.

Vienos iš keleto Vilniuje esančių flamenko studijų – „Flamenko LT“ – vadovė, 28 metų Sandra Muningytė pradėjo šokti prieš 10 metų, kai susižavėjo būtent tuo, kad šiai šokio rūšiai nereikia ilgų partnerio paieškų.

„Pamačiusi, kad flamenkas užima vis daugiau laiko ir visi kiti darbai tam trukdo, apsisprendžiau klausyti širdies ir viską metusi išvykau į Madridą gilinti žinių. Ten šokio institute „Alicia Alonso“ baigiau scenos menų magistro studijas, taip pat flamenko žinias gilinau garsiausioje flamenko meno mokykloje „Amor de dios“. Kasdien džiaugiausi ir vis dar džiaugiuosi gavusi galimybių mokytis iš geriausių flamenko meistrų pasaulyje ir dabar tuo dalintis čia, Lietuvoje,“ – pasakoja Sandra.

Taigi Sandros darbu tapo tai, kas kitiems yra laisvalaikis: į jos vadovaujamą šokių studiją kas vakarą susirenka šokti daugiau nei 30 įvairaus amžiaus moterų. Kai kurios šoka pirmus, antrus, kitos – aštuntus ar daugiau metų. Jos pačios kartais stebisi, kad šokti flamenką ne tik nenusibosta, bet jis kuo toliau, tuo labiau įtraukia ir vis norisi išmokti ko nors naujo, įdomesnio, sudėtingesnio.

Šokis – ne tik fizinei, bet ir emocinei iškrovai

Pati Sandra sako, kad flamenkas yra tai, ką būtų galima pavadinti „individualumu“ ar „galimybe būti savimi“. Nors flamenką Lietuvoje daugiausia šoka moterys, jos manymu, šis šokis ne tik moterims leidžia atskleisti savo jausmingąją moteriškąją (beje, ir vyriškąją) prigimties pusę, bet ir vyrams, jeigu jie pradėtų šokti, padėtų atskleisti jų vyriškumą. Flamenko šokio emocinė išraiška – itin turtinga. Ten yra visko – nuo džiaugsmo ir žaismingumo iki skausmo, nusivylimo ir ilgesio. Šokėjas judesiais, kūno kalba, veido mimikomis tarsi pasakoja kažkokią istoriją, taigi flamenkas gali būti puiki šokio psichologinė terapija saviraiškai ir saviesiems jausmams atskleisti. Kartais žodžiais negalima pasakyti taip tiksliai ir tiek daug, kiek gali pasakyti šokdamas flamenką, tvirtina ji.

„Flamenkas mane pirmiausia ir „papirko“ tuo, kad šokdama galiu būti savimi. Su savo istorija ar šiandienos nuotaika. Pats žanras tiek platus, kad kiekvienas flamenko šokėjas turi savo stilistiką priklausomai nuo asmenybės. Net vizualiai matyti didelis skirtumas, kada šoka uždaras ar itin ekspresyvus žmogus. Čia negalioja jokie rėmai ir nėra jokios vienos taisyklės. Neretai sakoma, kad flamenko šokį sudaro pusė šokėjo ir pusė aktoriaus, – sako S. Muningytė.

Flamenkas nuo kitų šokio rūšių išsiskiria aktyviu pėdų darbu – ritmingais trepsėjimais, jam būdingi besisukančių ir vingiuojančių rankų, klubų judesiai, bendras kūno pasitempimas. Jau nuo seno žinoma, kiek svarbių funkcinių taškų yra pėdose, tad trepsėjimai skirtingomis pėdos dalimis – pirštais, kulnais, visa pėda – puikiai tuos taškus išjudina ir skatina aktyvų organizmo darbą. Besisukantys riešų ir rankų judesiai išjudina viršutinę kūno dalį, kuri šiais kompiuterių laikais pradėjo akivaizdžiai stabarėti. Pirmose pamokose tai iškart matyti, kai reikia bent keletą sekundžių pabūti iškeltomis rankomis stovint taisyklingoje pozoje. Vėliau pasirodo akivaizdūs atkaklaus darbo rezultatai: graži laikysena, plastiškumas, lankstumas, sustiprėję nugaros raumenys, tad neretai flamenko pamokų ieško žmonės, jaučiantys nugaros skausmus.

Viena svarbiausių ir sunkiausių flamenko aspektų yra bendra kūno koordinacija. Šokis padeda lavinti ne tik visiškai skirtingus smegenų centrus, bet ir padeda įgyti vadinamąją raumenų atmintį, kad būtų galima atlikti judesius, kai kojos, tarkim, dirba pagal vieną „ritminį piešinį“, o rankos tuo pat metu atlieka dvigubai lėtesnius sukimus. Smagu stebėti rezultatus, kai po intensyvių pamokų žmonės šypsosi, kad štai jau „išeina judesys“ ir gali juo pasimėgauti bei išvystyti greitį.

Taigi flamenkas išjudina absoliučiai viską ir neleidžia sustabarėti ne tik kūnui, bet ir protui. Tai meno rūšis, kuri neturi amžiaus ribų, ir judėjimo virusas, kuriuo užsikrečiama visam gyvenimui. Ir svarbiausia, ko dar nepaminėjau, kad flamenko neįmanoma išmokti nesuprakaitavus, nebent žiūrint vaizdo įrašą“, – šypsosi Sandra.

Šokėjams nereikia antidepresantų

Klaipėdietė šeimos gydytoja Birutė Jankuvienė taip pat yra didelė šokių mėgėja ir savo pacientams visada primena – šokis gali pakeisti visus vaistus, tačiau jokie vaistai negali pakeisti šokio. Šiais laikais egzistuoja didžiulė šokių įvairovė ir galima rinktis lėtesnius, greitesnius, porinius ar šokamus po vieną.

B. Jankuvienė sako, kad šokis – tai ne tik raumenų lavinimo būdas: „Šokis lavina smegenis geriau negu kalbų mokymasis ar rebusų sprendimas, nes reikia įsiminti daug judesių, juos jungti tarpusavyje. Tai puiki Alzheimerio ligos profilaktika. Be to, šokant išsiskiria džiaugsmo hormonas, tad jeigu visi žmonės šoktų, nebereiktų antidepresantų“.

Pati B. Jankuvienė laisvalaikiu šoka pramoginius standartinius šokius (lėtą valsą, tango, fokstrotą, kvikstepą) ir dalyvauja varžybose. „Man 56-eri, bet jaučiuosi tarsi paauglė, nes dar tiek daug yra ko siekti šioje srityje, be to, yra ir šokančių 70-mečių ir dar vyresnių žmonių“, – sako ji.

Paklausta, kokį sportą reikėtų rinktis tiems, kurie negali ar nenori šokti, B. Jankuvienė sako, kad šokti nepatinka tiems, kurie to nebandė arba neatrado šokio pagal savo charakterį.

„Šiais laikais šoka net žmonės, sėdintys neįgaliojo vežimėlyje, – sako gydytoja. – Kaip tik gali netikti, pavyzdžiui, baseinas – ar plaukti nemoki, ar alergija nuo chlorkalkių užpuola. Ir mokyklose galėtų būti šokių pamokos vietoj tos žalojančios kūno kultūros, kai be jokios sistemos tai bėgiojama, tai bet kaip mankštinamasi. Juk šokis galėtų būti ir žmogaus intelektualinės kultūros dalis“.

Šokis – galimybė dalintis rezultatu

37 metų valstybės tarnautojas, teisininkas Rolandas Juknevičius savaitgaliais šoka Zarasų kultūros centro tautinių šokių ansamblyje „Ežerūnas“. Jis lietuviškus sceninius šokius šoka jau 30 metų, kitaip tariant, nuo pirmos klasės. Portalo paklaustas, kodėl renkasi šokius, o ne, pavyzdžiui, sporto klubą, kaip svarbiausią dalyką jis pažymėjo, kad šokis – tai kolektyvinio, o ne asmeninio darbo rezultatas, ir vien todėl teikia daugiau dvasinio pasitenkinimo: „Sporto klube tu vienas tampai treniruoklį ir augini raumenis, o šoki kartu su dar penkiolika žmonių ir rezultatą – geresnę fizinę bei dvasinę būseną – ne tik gauni pats, bet ir atiduodi kitiems, pavyzdžiui, koncertuodamas įvairiuose šventiniuose renginiuose“.

R. Juknevičius sako labiau mėgstąs ne lietuviškus folklorinius šokius, nors šie ir autentiškesni, bet būtent pritaikytus scenai, nes juose yra daugiau kompozicijos, tematikos, fizinio krūvio. „Pagal savo kūno sudėjimą, vidinę sampratą ir lietuvišką charakterį negalėčiau šokti nei ispaniškų, nei afrikietiškų šokių“, – sako jis. Beje, jis su ansambliu dalyvauja kiekvienoje Dainų šventėje, taigi ruošiasi jai, repetuoja, dalyvauja atrankose, kitaip tariant, be visų kitų šokio pranašumų, turi dar ir ilgalaikį tikslą.

Kadangi į pasaulinio kultūros paveldo sąrašą įrašytas ne tik flamenkas, bet ir lietuviškosios dainų šventės, vadinasi, savo kasdieniu sportu galime paversti išliekamąją vertę turinčias meno sritis ir ne tik gerinti savo fizinę sveikatą, bet ir dvasiškai bei emociškai tobulėti.