Stebuklo besitikint: kodėl jo nesulaukiame
Dažnai sakoma, kad Kalėdos – stebuklų metas. Apie tai, kas slepiasi po stebuklo šydu, ko prieš šventes laukiame ir kodėl ne visada sulaukiame, kalbėjomės su psichologe Ieva Jasaityte.
I. Jasaitytės nuomone, stebuklo suvokimas visada priklauso nuo tam tikrų aplinkybių ir žmogaus asmeninių savybių. „Viena trejų metų mergytė tvirtino, kad jai stebuklą reikštų, jeigu nesirgtų brolis. Paauglys stebuklą apibūdino, kaip be skolų išlaikytus egzaminus. Chirurgas teigė, kad jo praktikoje būna stebuklų – situacijų, kurios baigiasi sėkmingai ir neturi aiškaus mokslinio paaiškinimo. Mano draugė, gyvenanti užsienyje, stebuklą paaiškino kaip situaciją, kai labai tikiesi, sieki gauti ką nors ir iš pradžių negauni, o vėliau gauni daug daugiau, negu tikėjaisi. Jaunai porai stebuklas – susilaukti vaikelio. Močiutei – jei visi vaikai, anūkai ir proanūkiai būtų sveiki bei laimingi“, – skirtingą stebuklo suvokimą iliustravo psichologė.
Anot jos, tai, kas vienam yra įprasta, kitam prilygs stebuklui: duonos kąsnis badaujantiems, taika karo zonose, vaistai ligoms gydyti, pastogė ir mokykla vaikams, o tokiose situacijose aukojantys žmonės, savanoriai taps „stebukladariais“.
Stebuklas pasiklysta rūpesčiuose
Ypatingą reikšmę stebuklo laukimas įgyja prieš didžiąsias metų šventes. Jam taip ir neįvykus, pakili laukimo nuotaika subliūkšta. Anot I. Jasaitytės, taip atsitinka ir dėl to, kad ne visada sąžiningai sau įsivardijame, kas tas stebuklas, ką jis mums reiškia ir ko iš tikrųjų mes laukiame.
„Paradoksalu, tačiau Kalėdos ir Naujieji metai neretam žmogui sukelia priešingus jausmus – liūdesį ir įtampą. Kalėdas ir Naujuosius metus siejame su naujų planų ir svajonių kūrimu, bet pakilią nuotaiką gali sutrikdyti gana paprasti dalykai: skirtingi šeimos narių norai, atsirandantys papildomi rūpesčiai, nuovargis“, – paaiškino I. Jasaitytė.
Šventiniu periodu sustiprėja liūdesio jausmas vienišiems žmonėms, neturintiems antrosios pusės. Šiuo laikotarpiu žmonės linkę dažniau prisiminti tuos, kurių neteko, ir lengviau įsileidžia liūdesį dėl jų nebuvimo šalia.
„Šventinį džiaugsmą gali apkartinti ir skirtingas šeimos narių suvokimas, kaip praleisti šventes – vieniems norisi džiaugtis aktyviai, kitiems – ramiai, artimiausių žmonių rate. Per šventines dienas visi šeimoje praleidžia daug daugiau laiko, negu įprastai, tad padidėja ir kivirčų tikimybė, o tie, kurie šventėms ruošiasi daugiausia, jaučiasi pavargę ir pikti“, – sakė psichologė.
Švenčių maratonas, skatinamas vis labiau vartotojiškos visuomenės, verčia pakratyti pinigines, tad nuotaiką gali sugadinti ir finansiniai rūpesčiai.
Anot I. Jasaitytės, šventinį stresą ir jį lydančias slogias mintis, nesulaukus „stebuklo“, padeda suvaldyti dvasinė ir fizinė pusiausvyra, kurią turėtų stengtis išlaikyti kiekvienas žmogus. „Planavimas – dovanų sąrašo sudarymas, pirkimas ar dovanų gaminimas, namų ruošos darbai, šventinių dienų veiklos numatymas – padeda nusiraminti. Skyrę laiko sau, pabendravę su mielais žmonėmis, pasivaikščioję gryname ore, apsilankę kine ar nuveikę kitą mėgstamą ir atpalaiduojančią veiklą, jausimės linksmesni, žvalesni, labiau pasitikėsime savimi“, – patarė I. Jasaitytė.
Laukimas gali gydyti
Prieš šventes psichologė kvietė prisiminti Alberto Einšteino pamokymą: „Jeigu gyvensi manydamas, kad viskas šiame pasaulyje yra stebuklas, galėsi mėgautis net mažiausiomis gėrio ir grožio apraiškomis“.
Anot jos, tikėdami stebuklu – kažkuo neapibrėžtu, neįmanomu, neįtikėtinu – žmonės išeina iš probleminių situacijų, savo baimių, pasineria į neįtikėtiną momentą, pajunta laisvę ir tikėjimą.
„Galvodami apie savąjį stebuklą ieškome kelių ir būdų, kaip prie jo priartėti, kaip jį nors šiek tiek įgyvendinti. Tikėjimo varomoji jėga padeda mums žengti į priekį, siekti tikslų, svajoti, tikėti neįmanomu, – sakė I. Jasaitytė. – Sustoję mūsų lekiančiame pasaulyje, pabuvę gamtoje, tyloje, jautriau pajusime pasaulio grožį. Atkreipsime dėmesį į kasdienius stebuklus, kurie mus supa: artimus, gyvūnus, medžius, gamtą, tyrą orą, jūrą. Stebuklus suvokiame ne protu, o juntame širdimi.“
Pasak psichologės, įprasta manyti, kad vaikams didžiausias Kalėdų stebuklas – dovanos. Tačiau pasikapstę savo prisiminimuose, nustebtume, jog viskas – kiek sudėtingiau.
„Didžiausias stebuklas iki šiol man išlikęs vaikystės prisiminimuose – visa šeima kartu. Per Kūčias puošiame eglę, vakare einame į bažnyčią. Kalėdų rytą keliamės, laukiame, trypčiojame kikendami ir nekantraudami, kol mama sukvies visus prie šventinės eglės. Sėdame prie stalo, džiaugiamės, dalijamės. Tarsi šiltas ir saldus sapnas šis Kalėdų prisiminimas aplanko artėjant gražiausioms metų šventėms ir skatina patiems kurti stebuklą“, – linkėjo I. Jasaitytė.
Susiję straipsniai
