Stemplės vėžio rizika sergant refliuksezofagitu mažesnė nei manyta(2)

Vienas pagrindinių stemplės vėžio atsiradimo rizikos faktorių yra vadinamoji Bareto stemplė - apatinės stemplės dalies uždegimas ir gleivinės pakitimai dėl nuolatinio skrandžio sulčių poveikio. Vis dėlto duomenys apie padidėjusią vėžio riziką pacientams, kenčiantiems nuo gastroezofaginio  refliukso, literatūroje pateikiami labai skirtingi.

 Aišku, kad vėžio rizika didėja priklausomai nuo gleivinės pažeidimo laipsnio. Atsižvelgiant į tai gastroezofaginiu refliuksu sergantiems pacientams rekomenduojamos dažnos endoskopinių tyrimų kontrolės. Pagal įvairių šalių ir specialistų draugijų rekomendacijas, stemplės ir skrandžio endoskopiniai tyrimai šiems pacientams turėtų būti atliekami kas 3-5 metai. Pacientams, kuriems jau nustatyti tam tikri pakitimai stemplės apatinės dalies gleivinėje, vadinamoji displazija, endoskopinis tyrimas rekomenduojamas kasmet.

Neseniai paskelbti didelio tyrimo duomenys verčia suabejoti šių rekomendacijų pagrįstumu. Danų atliktas tyrimas rėmėsi keliais svarbiais faktais. Pirma, net 95 proc. pacientų, kuriems naujai diagnozuotas stemplės vėžys, nebūna nustatyta Bareto stemplė. Antra, nėra nė vieno tyrimo, kuris rodytų, jog dažnesni endoskopiniai tyrimai pagerina pacientų išgyvenamumą. Anksčiau atlikti tyrimai parodė, jog vidutinė vėžio išsivystymo rizika sergant Bareto stemple yra 0,5 proc. Danų mokslininkai analizavo 11 028 pacientų, kuriems 1992-2009 metais buvo diagnozuota Bareto stemplė, duomenis. Tirti pacientai stebėti daugiau nei penkerius metus, vidutinis tiriamųjų amžius buvo 68 metai, 67 proc. tiriamųjų buvo vyrai.

Stebėjimo metu 197 pacientams nustatytas stemplės vėžys, iš jų net 131 - pirmaisiais metais. Labai tikėtina, kad ši pacientų dalis jau sirgo vėžiu, kuris nebuvo nustatytas Bareto stemplės diagnozės metu dėl normalios paklaidos endoskopinio tyrimo metu atliekant biopsijas. Atskyrus šiuos pacientus, likusiųjų rizika susirgti vėžiu sudarė apie 0,12 proc. per metus. Taigi  bendra stemplės vėžio išsivystymo rizika pacientams buvo labai maža ir nepateisinanti dažnų endoskopinių tyrimų būtinybės. Išimtį sudarė tik nedidelė pacientų grupė, kuriems jau nustatyti specifiniai mikroskopiniai stemplės gleivinės pakitimai, vadinamosios displazijos. Tyrimo autoriai siūlo keisti dabartines rekomendacijas ir pagrindinį dėmesį skirti pacientams, kuriems jau nustatyta gleivinės displazija, likusiems pacientams nerekomenduojant dažnų endoskopinių tyrimų.

 Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytojas endoskopuotojas Vidmantas Žindžius portalui VLMEDICINA.LT sakė pritariąs, kad dažnesni paciento stebėjimai reikalingi tik jau išsivysčius displazijai.

 „Bareto stemple vadinami stemplės gleivinės pasikeitimai, metaplazija, t. y. organizmo savybė vienus audinius pakeisti kitais. Kai skrandžio sultys pradeda skalauti stemplės apačią, atsiranda  uždegiminė reakcija, net gleivinės pažeidimas, erozija. Gydymo esmė – kad erozija ne tik užgytų, bet užgytų taisyklingai. Paprastai be metaplazijos užgyja tada, kai skiriamas gydymas. O jei gydymas neskiriamas arba jis yra nepakankamas, pacientas nesilaiko nurodymų, tada erozija užgyja savarankiškai kitokiais audiniais - skrandžio arba net žarnos gleivinės. Tas pasikeitimas rodo, kad toje vietoje audiniai pradeda  „keliauti ne savo keliu“. Nepalankioms aplinkybėms esant gali prasidėti displazija, o esant aukšto laipsnio displazijai, padidėja rizika susirgti vėžiu. Tad  reikia imtis priemonių nelaukiant, kol jis išsivystys “,  - vaizdžiai paaiškino V. Žindžius.

 Anot gydytojo, Bareto stemplė turi būti stebima, kad ateityje, nors taip atsitinka labai retai, neišsivystytų vėžys. Stebėjimo dažnis turi būti susijęs su paciento savijauta, jo gyvenimo stiliumi.

 „Jei pacientas, turįs Bareto stemplę, vartoja gazuotus gėrimus, dažnai geria alų, mėgsta aštrius produktus, rūko nepavalgęs, retai valgo, persivalgo, dirba sunkų fizinį darbą, dažnai būna pasilenkęs, turi kilnoti sunkius daiktus  ir pan., galbūt nesilaiko gydymo instrukcijos, jį reikia tirti kartą per du mėnesius. Kitais atvejais užtenka retesnio stebėjimo.

 Kas tai sukelia?

 V. Žindžius pasakoja, kad paplitusi samprata, esą stemplės problemas sukelia padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas – neteisinga.

 „Kiekviename skrandyje yra  sulčių, biologiškai aktyvių medžiagų kokteilis. Tame kokteilyje labai svarbią vietą turi druskos rūgštis, kurią pasigamina pats skrandis. Jos gana daug, ji stipri, todėl  skrandžio sultys labai rūgščios, jų pH apie 1-1,5.  Ta rūgštis būtina, nes tik tokioje aplinkoje veikia skrandyje esantys du labai svarbūs baltymus virškinantys fermentai.  Va jie ir žaloja stemplės gleivinę. Jei žmogus jaučia rūgštį,  vadinasi, skrandžio sultys pakyla į stemplę, nes sutrikusi stemplės apatinės dalies funkcija, ji tampa nesandari. Todėl gydyti reikėtų ne rūgštį ir sultis, o stemplės apatinę dalį. Bet šios dalies fiziologija tokia sudėtinga, kad moksliniu požiūriu iki šios dienos nėra visiškai išnagrinėta. Todėl ir tinkamas vaistas dar nėra  sukurtas. Todėl stemplės apatinės dalies veiklos sutrikimui vaistų nėra. Gydoma tik pagalbiniais vaistais. Kartais vožtuvų veikla pagerėja, bet įvilkti į kokius mokslinius apibendrinimus ar praktines rekomendacijas nėra jokios galimybės. Manoma, kad pagrindinė vožtuvo darbo sutrikimo priežastis yra vidinė nervinė įtampa“, - pasakojo gydytojas endoskopuotojas.   

  Bareto stemplė, teigė V. Žindžius, diagnozuojama gana dažnai, tačiau jos gydymą stabdo menkos Lietuvos finansinės galimybės. Pacientai negali pasinaudoti efektyvesniais rūgštingumą mažinančiais vaistais, nes jų  neįperka. Kita vertus, esant displazijai, Lietuvoje nėra galimybės jų operuoti, pašalinti pakenktą sritį, nes gydymo įstaigos neturi tam tinkamos medicinos įrangos.

Šaltinis

Incidence of Adenocarcinoma Among Patients With Barrett`s Esophagus. N Engl J Med. 2011 Oct 13;3651375-1383, F Hvid-Jensen, L Pedersen, AM Drewes, HT Sorensen, P Funch-Jensen