Stresas darbe. Greitoji pagalba: ko griebtis?
Šį kartą pakalbėkime apie stresą, patiriamą darbe ir tvarkant dalykinius reikalus. Jei tikėsime statistika ir apklausomis, ES maždaug trečdalis įvairių sričių darbuotojų skundžiasi darbe patiriamu stresu. Ir, savaime aišku, laiko jį daugelio sveikatos problemų priežastimi.
Žodį „stresas“ dabar minime dažnai. Jei pažiūrėtume, ką reiškia šio termino pažodinis vertimas, rastume lietuvišką „įtampą“. Bet įtampa tai ir tėra tik įtampa, o štai stresas mums papratai asocijuojasi su kažkuo, kas būtinai kelia negatyvias emocijas, neigiamai veikia sveikatą ir apskritai – blogina gyvenimą
Vedant seminarus įvairių sričių darbuotojams ir dirbant su studentais, kai tik imame kalbėti streso tema, visada tenka išgirsti daugybę nusiskundimų ir „pasiguodimų“, koks pilnas stresų yra jų darbas, ir kaip sunku dėl to. Bet kai grupę padaliname į dvi dalis ir vienai grupelei duodame užduotį surašyti kiek įmanoma daugiau „minusų“, kuriuos mums teikia stresas, o kitai grupelei – analogiškai – kiek „pliusų“, ilgus sąrašus sukuria abi. Aptarimas paprastai baigiasi tuo, kad į stresą imame žiūrėti draugiškiau, net pasidžiaugiame, kad turime tokį pagalbininką, padedantį paspartinti veiklą, sutelkti dėmesį, įžvelgti originalius sprendimus, o kartais net atrasti savyje tiek jėgų ir tokius gebėjimus, kokių nė neįtarėme esant. Taigi, stresas nėra vien tik blogis . Blogiu jis tampa tik tuomet, jei jo jaučiame per daug ar per ilgai – tuomet jau nebe mes pasinaudojame streso suteikta energija, o jis naudoja mūsų energiją ir neša mus tarsi kokia nevaldoma srovė.
Neretai žmogus sako „man viskas gerai“ ir ilgai nepripažįsta net pats sau, kad nuolat yra įsitempęs, kad situacija (darbas, žmonės, klientai) jį erzina ar net siutina. Todėl pirmas žingsnelis tvarkantis su stresu – tiesiog mokytis pastebėti ir atpažinti įtampą savyje.
Ką daryti stresą atpažinus? Pripažinti jį esant. Nemeluoti sau: „nieko man nėra, viskas gerai…“ Geriau pasakykime: „Taip, aš įsitempęs. Stresuoju“. Dažnai ne pati baimė, o baimės baimė kelia problemų. Taip pat ir su stresu – jis bus kur kas pavojingesnis, jei liks nepripažintas. Valdyti galime tik tai, ką jaučiame, matome, pažįstame.
Žinoma, darbe nėra labai patogu ilgai užsiimti savistaba. Juk reikia veikti, iš mūsų tikimasi rezultato. Tad kyla klausimas, kaip greitai ir efektyviai suvaldyti šią būseną kai jau aiškiai žinome ją esant? Tinka visi būdai, kurie padeda. Tad viena iš užduočių, kurias darome streso valdymo seminarų metu – tiesiog dalinamės patirtimi, kas ir kaip tvarkosi su įtampa ir stresais. O taip pasidalinę savais metodais, jau galime ir kitų būdus sau „prisimatuoti“. Rašydama šį straipsnį įvairių skirtingų profesijų ir amžiaus žmonėms uždaviau tokį klausimą: „Kaip tvarkotės savo darbe su stresu? Ne tuomet, kai jau grįžtate namo ir galite „relaksuotis“, bet tiesiog darbe, kai visa ta situacija ištinka. Tiesa, nei vienas nepasakė: „nejaučiu tokio dalyko kaip stresas“, bet buvo tokių, kurie sakė: „neturiu dėl to problemų – tvarkausi ir tiek“.
Giedrė, 39 m. pedagogė:
Kai jaučiu, kad jau viskas kyla ir verda, einu pasikalbėti su kolege. Ne su bet kokia – yra mokykloje viena kolegė, kuria labai pasitikiu. Mes visada tariamės svarbiais klausimais. Būna, kad jau vien kalbėdama jai apie tai, kas man nesiseka, susivokiu, kad jau turiu atsakymą. Gerai jau vien ir tai, kad kažkas patikimas išklauso – net jei ir nežino, ką patarti. Dar geriau, jei supranta tavo būseną. Aišku, puiku, jei duoda protingą patarimą ar klausimų pagalba užveda ant kelio.
Komentaras. Puikus įtampos mažinimo būdas – tiesiog išsikalbėjimas. Net jei kalbėsite, pasakosite įsivaizduojamam asmeniui. O bendravimas su patikimais (artimais) žmonėmis jau ne tik įtampą gali sumažinti, bet ir padėti rasti sprendimą. Beje, bendrauti galima taip pat ir vaizduotėje, su įsivaizduojamais svarbiais jums žmonėmis, kurie dabar yra nepasiekiami. Kaip tai padaryti? Na, pavyzdžiui, paklauskite savęs: „Ką tokiu atveju pasakytų man mano senelis, kuris visada rasdavo išeitį iš kebliausių situacijų?“
Sigita, 52 m. inžinierė:
Išsikeikiu (juokiasi – aut. past.). Kolegos jau žino tą mano įprotį, sako, kad tokiais momentais visą žvėryną išvardinu. Bet nepyksta, o man palengvėja. Tada įtampa atslūgsta, ir … toliau jau darau, ką reikia.
Komentaras. Žinoma, keiksmai problemos neišsprendžia, bet įtampą tokia „saviraiška“ tikrai padeda sumažinti. Nuleisti garą, taip sakant. Be abejo, ne kiekvienas darbe galite sau tą leisti. Kai kam užtenka tai padaryti mintyse.
Rūta, 29 m. projektų vadovė:
Pradžioj supanikuoju. Po to garsiai nusikeikiu. Dar kartais suverčiu kaltę ant kitų – jis toks anoks… Nebūtinai objektyviai, bet išsibambu. Jei reikalai spaudžia ir laiko nėra – juo geriau – tada pasakau sau: „nu viskas, darau!” – ir… darau…turiu daryt…Juk reikia rezultato ir, dažniausiai, greitai. Tada stengiuosi sutelkti dėmesį į savo veiklą ir atsiriboti nuo kolektyvo, neklausyti, kas ką sako, kas kuo užsiima. T tuomet ateina toks momentas, kai tarsi iš vidaus išlenda sprendimas, kurio man reikia.
Komentaras. Apie keiksmažodžius jau kalbėjom… O dabar atkreipkim dėmesį į tą „pasakau sau…“. Tokios, būtinai trumpos ir labai aiškiai suformuluotos, komandos sau, dažniausiai tarsi standartinės, besikartojančios panašiomis aplinkybėmis, gali būti puikia pagalba sau. Ypatingai tuomet, jei atsiranda ryšys tarp jų ir žinojimo, kuo tai baigsis. Šiuo atveju Rūta pasitiki savimi, kad kaip tik tada tikrai ateis atsakymas „iš vidaus“.
Tomas, 34 m. teisininkas:
Pajutęs augant įtampą, sustoju. Apgalvoju situaciją. Tada pasirenku geriausią tuo metu man žinomą variantą. Ir – viskas. Na, dar svarbi būsena „po to“ – stengiuosi atsipalaiduoti. Žinoma, kažkiek laiko dar mąstau, ar gerai buvo pasirinkta, bet tai jau tik dėl savęs, nusiraminimui, kad padariau teisingai. Juk mano darbe, jei jau parašas padėtas – viskas, jo nepakeisi. Emocijos? Negali jų išvengt. Bet jos neturi per aukštai sukilti. Aš tai sprendžiu paprastai – einu žvejoti. Ir kartu palieku anas problemas.
Komentaras. Streso metu, kai užvaldo emocijos, svarbu išmokti nepulti veikti spontaniškai. Sustoti ir apgalvoti – labai gera išeitis. Galime sujungti šiuos du dalykus – komandą sau ir tokį stabtelėjimą. Kaip? Pasakykime sau labai aiškiai ir tvirtai: „Sustok ir apgalvok. Dabar sek savo mintis. Apie emocijas – vėliau.“
Žinoma, tas mintis vėliau, kai jau sprendimas priimtas ir darbas padarytas, irgi reikia sustabdyti – tai ir darome besirūpindami būsena „po to“. Kita veikla, ypač hobis tam labai tinka, nes lengvai užvaldo mūsų dėmesį.
Rita, 47 m. gydytoja:
Tiesiog dirbu…Ir ta įtampa praeina… Tiesą sakant, man ji netrukdo – niekada dėl to neturėjau kažkokių problemų.
Komentaras. Kartais užtenka priimti įtampą kaip natūralią savo darbo dalį, leisti jai būti – ir ji nebetrukdo. Svarbu tik netapti „aklam“ savo būsenai, nemeluoti sau.
Algis, 42 m. policijos pareigūnas:
Viskas susideda iš trijų dalių: laukimas, pati situacija ir postresinė situacija. Tiesą sakant, laukimas yra pats bjauriausias dalykas. Tas galvojimas…Užduodi sau klausimus: kas bus, kaip galėtum pasielgti? Tada uždavinėji klausimus kitiems, bandai tartis, aiškintis. Ir kuo daugiau galvoji, tuo daugiau klausimų kyla. O klausimų kyla tuo daugiau, kuo didesnė tavo kompetencija, nes tada geriau suvoki grėsmę… Na, sakoma, antras šuolis parašiutu yra pats baisiausias, nes jau žinai, kas bus, bet dar neturi susiformavęs reikiamų įgūdžių ir tuo pačiu atsparumo prieš tokį stresą. Šiaip tai, manau, gerai įvertinti situacijos grėsmę, tada geriau jai pasiruoši. Nusiteiki blogiausiam, o būna vidutiniškai… Tada nesunku. Įtampa – įvertinta ir suvokta – ji turi būti, jos neišvengsi. O stresą nuima pati situacija. Kai jau viskas vyksta, bijoti ir stresuoti nėra kada, tada reikia veikti. Visas dėmesys būna nukreiptas į tai, ką darau, į komandos veiksmų suderinamumą ir problemos sprendimą. Aišku, ir treniruotės duoda savo – daug ką darai automatiškai, belieka tik stebėti, ką darai.
O trečioj daly – jau po visko – vėl prasideda kalbos. Apie tai, kaip buvo, kas gerai, ką kitąkart kitaip reikėtų daryti.
Komentaras. Jei jaučiame įtampą, ko nors bijome, nerimaujame, dažniausiai tai būna belaukiant kokio nors momento ar besiruošiant jam. Vos tik imame veikti, įtampa atslūgsta. Taigi – kuo greičiau imsime veikti, tuo greičiau stresas praeis. Kartais padeda jau vien žinojimas apie tokį dėsningumą. Veikimu galime užpildyti ir tą laukimo laiką, kai įtampa labiausiai jaučiama – tiesiog išnaudokime jį pasiruošimui.
Na, o vėlesnis aptarimas ir susikaupusių emocijų „iššnekėjimas“ – neabejotinai viena geriausių psichoterapinių priemonių.
Mantas, 22 m. programuotojas:
Jeigu jau susinervinu – metu darbą ir einu pasivažinėti dviračiu. Jei negaliu sau leisti tokios pertraukos – tada bent pagniaužau kamuoliuką „PowerBall“. Kai važiuoju dviračiu, galiu važiuoti dvejopai – arba agresyviai, kad „iškratyčiau“ visą stresą, arba ramiai, galvodamas ir ieškodamas sprendimų. Būna – pirmiau vienaip, po to – kitaip. O sprendimus dažniausiai randu po to, kai kurį laiką visą dėmesį sutelkiu į patį važiavimą ar gamtos stebėjimą. Po tokio pasivažinėjimo mintys pačios susidėlioja.
Komentaras. Pertrauka, žinoma, yra gerai! Ypač tokia pertrauka, kai visą savo dėmesį galime sutelkti į visai kitą veiklą. Tuo metu reikiamos smegenų dalys pailsi ir, atsigavusios, jau visai kitaip elgiasi.
Aišku, šiuose pasisakymuose visi streso valdymo būdai neišvardinti. Į pagalbą galima dar pasitekti ir relaksacijos pratimus, kvėpavimo treniruotes, meditacijos ar pozityvaus mąstymo pratybas. Viso to galima išmokti, bet visų pirma – pamėginkime pritaikyti vieną ar kitą iš šių paprastų ir kitų išbandytų būdų.
Ką darau pati? Naudojuosi iš vienų kognityvinės elgesio terapijos mokymų parsinešta fraze: kai gerai jautiesi – jausk, kai blogai jautiesi – galvok. Kai sutelki dėmesį į mintis, emocijos tarsi pasislenka į šoną. O jei tam savo mąstyme dar rasi netikslumų, juos pakoreguosi, pakeisi, imsi galvoti kitaip – nuotaika irgi pakis.
Susiję straipsniai
