Streso išvengti neįmanoma. Reikia išmokti jį įveikti
Trumpalaikis stresas paprastai yra naudingas. Jis mobilizuoja organizmą veiklai, gali sutelkti imuninę sistemą įveikti ligą ar padėti gydyti žaizdas. Sportininkams, artistams, įvairių sričių lyderiams iššūkių sukeltas trumpalaikis stresas padeda atsiskleisti ir pasiekti geriausių rezultatų. Tačiau stiprus arba užsitęsęs stresas yra žalingas. Kokias pasekmes sukelia toks stresas ir kaip jį įveikti?
Trumpalaikis stresas – reikalingas
Šešiolikmetė plaukikė Rūta Meilutytė ruošiasi pasaulio čempionato startui 50 metrų krūtine rungtyje. Simpatinė nervų sistema, gavusi „komandą“ iš galvos smegenų takų, širdį priverčia plakti greičiau, didina prakaitavimą, suaktyvina raumenų kraujotaką. Išsiskiria adrenalinas, šiek tiek išsiplečia akių vyzdžiai, širdis ima plakti labai tankiai. Tai – dalelytė sudėtingo atsako į stresą mechanizmo, paruošiančio sportininkę po kelių sekundžių prasidėsiančiai rungčiai. Starto metu sportininkės kūnas atpalaiduoja sukauptą energiją, plaukikė visomis išgalėmis skuba finišo link. Jį ir naują pasaulio rekordą pasiekus, didžiulė fizinė ir psichinė įtampa pradeda atslūgti. Raumenys palaipsniui atsipalaiduoja, lėtėja kvėpavimas ir širdies veikla. Aprašytasis trumpalaikis stresas buvo naudingas ir būtinas geriausiam pasaulyje rezultatui pasiekti.
Medikai streso poveikį žinojo ir juo domėjosi nuo Hipokrato laikų, o gal ir dar anksčiau. Bet praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje fiziologas Walteris Cannonas tyrimais įrodė, kad atsakas į stresą yra vieninga visuma, apimanti ir kūną, ir psichiką. Cannono teiginius išplėtojo kanadietis Hansas Selye – jo 40 metų trukusio darbo dėka streso poveikis žmogui buvo plačiai pažintas ir pripažintas. Bene svarbiausias H. Selye teiginys, su kuriuo sutinka beveik visi medicinos ir psichologijos specialistai, yra toks: žmogaus kūnas yra puikiai paruoštas trumpalaikiam stresui, bet ilgalaikis stresas gali būti pražūtingas.
Ilgalaikio streso žala
Psichiatrė Rūta Mizerienė vardija tipiškiausias gyvenimo situacijas, galinčias sukelti žalingą ilgalaikį stresą – tai artimo žmogaus netekimas, skyrybos, darbo praradimas.
Taip pat ir nemalonūs kasdieniai įvykiai, jeigu jie tik sukelia susierzinimą: pavyzdžiui, transporto spūstys, darbų perteklius, nuolatinis skubėjimas. „Žinoma, – pabrėžia R. Mizerienė, - žmonės skirtingi, ir jų reakcijos skirtingos. – Štai vienas žmogus į „užstrigusią“ eilę „Maksimoje“ paprasčiausiai nekreips dėmesio, o kitas stipriai susierzins, pradės šaukti, piktintis. Kai tokių įvykių per daug ir į juos reaguojama, tos reakcijos susikaupia ir ilgainiui gali pakenkti sveikatai“.
Amerikiečių psichologas Davidas Myersas savo klasika tapusioje knygoje „Psichologija“ cituoja JAV nacionalinės mokslų akademijos tyrimų apžvalgą, atskleidžiančią, kad našliai, iš darbo atleisti ar skyrybas patyrę žmonės yra mažiau atsparūs ligoms. O štai Suomijoje atlikto 96 tūkst. našlių gyvenimo tyrimas parodė, kad savaitę po sutuoktinio netekties mirties rizika yra bent dvigubai didesnė, ji dar daugiau išauga, jeigu vienu metu patiriamos kelios krizės.
Gali nulemti vėžį, širdies ir kraujagyslių ligas
Lietuvos širdies asociacijos prezidentė gydytoja kardiologė prof. Žaneta Petrulionienė pasakoja, kad esama stipraus, gerai įrodyto ryšio tarp širdies ir kraujagyslių ligų bei ūmių arba užsitęsusių stresinių būsenų. „Tai atskleidžia daugybė įvairių studijų. Streso metu dažnam kyla kraujospūdis, išsiskiria streso hormonai, skatinantys aterosklerotinės plokštelės susidarymą, o sunkaus streso metu širdies ir kraujagyslių bėdos ištinka daug dažniau. Kardiologijos skyrius perpildytas pacientų, kurie čia pateko netekę darbo, po žlugusių verslų, neišsimokėję paskolų“, – sakė Ž. Petrulionienė.
Vilniaus universiteto Onkologijos instituto fitoterapeutas profesorius Juozas Ruolia tikina, kad nesuvaldytas ilgalaikis stresas ir jo metu išsiskiriančios agresyvios žalingos medžiagos gali būti onkologinių ligų priežastis. „Kai paklausiu savo pacientų, kodėl, jų manymu, susirgo vėžiu, jie sako: dėl nuolatinės įtampos – tas neužsidirbo milijono, anas dvarelio nepasistatė, tai to, tai ano... Įvairių elgesio stereotipų esame tiek užspausti, kad jų besivaikydami susergame. O juk liga kartais tėra mūsų kūno bandymas pasakyti mums patiems, kad gyvename ne taip, kaip turėtume“, – konstatavo prof. J. Ruolia.
Kaip įveikti stresą?
Visi šia tema kalbinti medikai sutiko su G. Myerso teiginiu – civilizacijos amžiuje streso išvengti neįmanoma, todėl reikia išmokti jį įveikti. O jį daug dažniau įveikia tie, kurie užsiima nors viena arba keletu iš šių veiklų: moka juoktis ir daug juokiasi; reguliariai sportuoja arba mankštinasi; medituoja, praktikuoja jogą arba daug meldžiasi; laiko naminių gyvūnų ir turi su jais „ryšį“.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kai kurios iš šių veiklų yra gana įprastos, ir kilti klausimas – ar tikrai jie efektyvūs įveikiant stresą, tačiau kiekvieno iš jų naudą patvirtina daugybė mokslinių studijų. Pavyzdžiui, psichologas Richardas Davidas ir kiti tyrėjai pastebi, kad į meditacijos mokymus nukreipti pacientai, lyginant su kitų grupių nariais, per 19 metų 30 proc. rečiau mirdavo nuo širdies ir kraujagyslių ligų. O mankšta ar sportas sukuria ne tik gerą nuotaiką, bet ir stiprina širdį, gerina kraujo apytaką bei kraujagyslių laidumą, mažina kraujospūdį ir jo reakciją į stresą. Būdami fiziškai tvirtesni, kur kas geriau susidorojame su stresu.
Vaistai – ne geriausias, bet kartais būtinas sprendimas
Psichiatrė R. Mizerienė dar kartą pabrėžia – į stresą sukeliančius įvykius, pavyzdžiui, artimojo mirtį, kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai, todėl ir universalaus recepto, kaip įveikti stresą, nėra. „Būtų klaida sakyti, kad stresą visada galima įveikti tik natūraliais būdais. Niekada didelio streso nepatyręs žmogus vargu ar galės suprasti, kokia tai gili ir sudėtinga būsena. Gali reikėti ir vaistų. Bet yra žmonių, kuriems vaistus skirti nėra reikalo arba jie netinka, pavyzdžiui, dėl polinkio į priklausomybę. Tai labai individualu ir sudėtinga. Todėl šeimos gydytojams, žinant jų darbo krūvius, darbas su tokiais pacientais yra fantastiškai atsakingas ir sunkus. Didelė problema yra tai, kad kiekvienas šeimos gydytojas neturi galimybių siųsti savo pacientus pas psichoterapeutus. Jeigu būtų tokia galimybė, daugeliu atvejų gydymo vaistais, kurie savo esme yra narkotikai, pavyktų išvengti“, – teigia R. Mizerienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad pasaulinėje praktikoje pastaraisiais metais aiški tendencija – medikamentinio gydymo mažėja, tais atvejais, kai jo įmanoma išvengti, plačiau naudojama psichoterapija. „Man atrodo, toks poslinkis yra teisingas. Ankstesniais laikais įvairiose kultūrose tokias problemas padėdavo spręsti dvasininkai, kunigai, vienuoliai. Juk netektis iš esmės žmogui yra natūrali būsena, o pokalbis su kitu žmogumi, vidinių išeičių atradimas su gero specialisto pagalba yra geresnis, nors ir sudėtingesnis sprendimas, lyginant su streso slopinimu vaistais. Bet vėlgi, jokiu būdu negalima sakyti, kad gydymas vaistais yra blogas, kartais jis yra būtinas, o dėl to turi nuspręsti specialistas“, – pasakojo gydytoja.
Įspėja nepiktnaudžiauti
Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad šeimos gydytojai psichotropinius vaistus, dažniausiai benzodiazepinus, kartais rašo lengva ranka, o tai sukelia priklausomybės riziką. „Priklausomybė nuo benzodiazepinų – rimta problema. Pagėrei mėnesį, o toliau geri ne todėl, kad tau stresas, o todėl, kad be jo nebegali. Ta problema yra aktualiausia senyvo amžiaus moterims“, – pasakojo G. Petronienė.
Jos teigimu, psichoterapija daugeliu atveju būtų geresnis sprendimas, bet raminamieji vaistai, vartojami tinkamą laikotarpį, gali būti labai naudingi. „Kai užklumpa stiprus stresas, vargu ar staiga pradėsi medituoti, sportuoti. Ir psichoterapija nėra tokia greita. Laikinai tokie vaistai yra gerai. Gali būti reikalinga išsimiegoti. Bet yra viena būtina sąlyga – raminamųjų vartojimas turi turėti labai aiškią pradžią ir labai aiškią pabaigą. Tipiškas laikotarpis – dvi savaitės. Kitu atveju gresia narkomanija. Savo praktikoje susidūriau su daugybe pacientų, kurie to nežinojo, – pasakojo G. Petronienė. – Tik reikia nesupainioti benzodiazepinų grupės vaistų ar barbitūratų su antidepresantais. Nuo jų narkomanu netapsi, ir juos galima, ir būtina gerti ilgą laiką“.
Kaip atsikratyti priklausomybės?
Žmonėms, pajutusiems priklausomybės nuo raminamųjų vaistų požymius, G. Petronienė siūlo nedelsti. Sunkesniu atveju geriau nenustoti vaistų vartoti iš karto, o palaipsniui mažinti dozę - kurį laiką vartoti nebe visą, o tik pusę tabletės. Jeigu vartojama pusė tabletės, pradėti vartoti ketvirtį. Po kelių dienų reiktų atsisakyti ir to ketvirčio.
Mindaugas Savickas
Susiję straipsniai
