Sūnus, kurio nespėjau pažinti(1)

Rugsėjo 30 d. praradau kūdikį. Nuo šio skausmingo įvykio praėjo daugiau nei du mėnesiai, ir man vis labiau norisi apie tai kalbėti. Gal mano pasidalijimas padėtų kitoms moterims, kurios išgyveno kūdikio netektį. Žinia, kad mūsų yra daugiau, gali tapti postūmiu išjudėti iš sustingimo.

Reklama

Iš pradžių užsidariau, atsiribojau nuo aplinkinių, pradėjau skirstyti „Aš ir kiti“, „mano skausmas“, vengiau bendravimo. Pasaulis susiaurėjo. Jaučiausi palikta viena, liūdesys vis aštrėjo. Tik laikas, artimų žmonių palaikymas, išsikalbėjimas, skaitymas po truputį padeda atsitiesti.

Mintimis vis grįžtu į praeitį. Atsimenu visas detales, žodžius, tarsi viskas vyko tik vakar. Iš pradžių vis kildavo klausimų, kokie mano veiksmai galėjo sukelti priešlaikinį placentos atsiskyrimą. Jeigu anksčiau būčiau atvažiavusi į gimdymo namus, gal sūnus gyventų?! Šis žmogiškas noras kontroliuoti, valdyti situaciją nepalieka ramybėje ir nuolat klausiu savęs to paties ir kaltinu, kad nesugebėjau įžvelgti, numatyti ir užbėgti šiam įvykiui už akių.

Einu gatve, jaučiuosi puikiai. Staiga pradeda skaudėti pilvas, atsisėdu. Po 15 minučių paskambinu vyrui, jis mane nuveža į gimdymo namus. Važiuojant skausmai vis stiprėja.

Priėmimo skyriuje man pasiseka - iš karto patenku į nuoširdžios gydytojos glėbį... Ji diagnozuoja, kad placenta atsiskyrė. Galvoju, kad gimdysiu ir garsiai pasidalinu mintimis. Išgirstu atsakymą: “Vaikas mirė, vidinis kraujavimas, reikia tave gelbėti“. Ta pati gydytoja mane ir operuoja. Visa operacijos komanda yra mano netekties, skausmo liudytojai. Ištraukdami mirusį kūdikį gedi kartu su manimi.

Girdžiu moterišką balsą: „Ar pykina?“, girdžiu vyrą: „Ar tau viskas gerai?“ Suprantu, kad jau esu po operacijos. Kelis kartus, tikėdamasi išgirsti paneigimą, klausiu vyro: „Ar jis mirė?“. „Mirė“. Negaliu patikėti. Gimdymo namai, operacija, palata - atrodo, kad sapnuoju, tai negali būti realybė, tai negali vykti su manimi. Realybėje vaikas turi būti gyvas! Tą dieną esu kaip migloje. Tik vaistai ir psichikos gynybos mechanizmai mane apsaugo nuo šoko.

Kai mirė vaikas, pajutau beprasmybę. Turėjau susiformavusį vaiko įvaizdį, su juo susijusius lūkesčius, kasdien bendravau su dar negimusiu mažyliu, turėjau planų... Viskas akimirksniu dingo. Susidūrė du vaizdiniai: vaizduotėje - susikurtas laimingas ir sveikas sūnus ir de facto - nelaimingas ir miręs. Reikėjo laiko atsisveikinti.

Radau tokią sentenciją: „Kai miršta vaikai - miršta žmogaus ateitis, kai miršta tėvai - miršta žmogaus praeitis“. Žmogus toks trapus. Mes visi pasmerkti fizinei mirčiai, bet gynybos mechanizmai dirba taip, kad mes atsistatome, adaptuojamės, gyvename toliau.

Keista buvo nejusti vaiko judesių. Jis būdavo aktyvus, daug spurdėdavo.

Dar vienas emocinis pliūpsnis - pradėjo bėgti priešpienis. Rankose turėčiau laikyti vaikelį, o jo nėra. Perskaičiau amerikietės, netekusios kelių kūdikių, knygą „Tuščios rankos“. Lauki vaikelio gimimo, namie viskas jau paruošta jo atėjimui, o jo nėra. Ne tik rankos tuščios - atsiranda tuštuma širdy.

Guliu ginekologiniame skyriuje, aukštu žemiau - gimdykla. Kelis kartus vakare išgirstu naujagimių verkimą. Širdį suspaudžia nuo sielvarto. Verkiu.

Į palatą ateina budintis gydytojas. Noriu sužinoti, kas bus su kūdikio kūneliu. Išgirstu, kad dalis moterų palieka kūdikį ligoninėje, kitos laidoja, o didžioji dauguma kremuoja.

Visa ta informacija, susieta su socialiniais klausimais (laidotuvių organizavimas, vaiko kūnelio atsiėmimas, nedarbingumo lapelis, pašalpa,) taip pat yra svarbi, nors emociškai ir psichologiškai nesu pajėgi visų tų reikalų spręsti.

Ateina kita gydytoja ir paprašo pasirašyti leidimą skrosti. Vaiko byloje perskaitau, kad sūnus svėrė 1,820 kg. Vėl suspaudžia širdį. Toks didelis! Jis galėjo gyventi!

Vėliau teks gailėtis, kad daviau sutikimą skrosti vaiką. Ir taip buvo aišku - asfiksija. Vien nuo to žodžio mane supurto. Ką mano mažylis jautė, išgyveno tuo metu?! Juk jam skaudėjo. Jis nesuprato, kas vyksta, kodėl mama jam nepadeda... Tokios mintys sklando mano galvoje ir nuo jų darosi vis sunkiau.

Ateina mane operavusi gydytoja: „Gaila. Toks gražus berniukas“. Nenusakomai skaudu dėl sūnaus.

Ligoninėje mane nuraminti vis stengiasi slaugytojos, atlikdamos ne vien tiesiogines savo pareigas. Stengiasi pralinksminti ne tik mane - visas širdgėlos kamuojamas moteris. Slaugytoja Genutė kiekvieną kartą užsukdama į palatą nusišypso, akimis klausdama „Ar viskas gerai?“ ir išeina. Gerbia mano tylą. Kitos pasidalina patirtimi. Tai padeda galutinai neužsisklęsti. Sužinau, kad šią savaitę skyriuje aš trečia tokia moteris: prieš tai atvežė gimdyvę su mirusiu 40 savaičių vaikučiu, kita neteko 39 savaičių kūdikio. Slaugytojų pasiteirauju, kaip jos jaučiasi. „Kaukia,“ – atsako. Noriu jas aplankyti, bet pati esu per silpna, nerandu jėgų to padaryti.

Peržiūrėjau Lietuvos statistiką. 2015 metais mirė 132 kūdikių nuo 22 nėštumo savaičių iki 1 metų (Kūdikių mirtingumas 2015 m. ir kūdikių mirtingumo statistikos problemos. Higienos instituto sveikatos informavimo centras. Vilnius, 2016). Kasmet mūsų daugėja.

Nuolat galvoju apie tas moteris. Mums visoms reikalinga pagalba! Gydytojo paklausiu, ar čia yra psichologas. Atsako: „Yra pagrindiniame pastate. Kai reikia, jis ateina“. Man jo reikia dabar. Pas mane ateina daug gydytojų. Jiems pasakau: „Aš noriu, kad su manimi kas nors iš gydytojų pakalbėtų, paaiškintų apie tai, kas vyko“. Turiu pati prašyti, niekas neatsiunčia psichologo. Kai verkia ir liūdi siela, žmogui būtinas bendravimas, svarbu dalintis išgyvenimais. Kalbėdamas daug ką suvoki pats, ieškai dvasinės atramos ir ją randi, nes kitaip žmonija, laidodama savo tėvus, vaikus, brolius, seseris, paskęstų sielvarte.

Psichologo vaidmenį kažkiek atlieka mane operavusi gydytoja, kuri po 3 dienų vėl užeina į palatą ir kalbasi su manimi. Du kartus aplanko mano ginekologas. Šie gydytojai padeda iš medicininės pusės suprasti, kas įvyko. Kiekviena netektis turi savo medicinines priežastis.

Klausiu jų: Kas įvyko? Kodėl tai nutiko? Kas buvo blogai? Ką aš ne taip padariau? Kur mano kaltė? Keldama šiuos klausimus stengiuosi ne tiek suprasti, kas įvyko, kiek mintimis pripažinti netektį. Nes dar šeštą vaikelio mirimo dieną, rinkdama drabužius laidotuvėms, renku šiltesnius, kad nesušaltų...

Kai verkia ir liūdi siela, žmogui būtinas bendravimas, svarbu dalintis išgyvenimais. Kalbėdamas daug ką suvoki pats, ieškai dvasinės atramos ir ją randi

Gailiuosi, kad taip ir nepamačiau sūnaus. Iš pradžių tiesiog išsigandau. Paskui gailėjausi. Tačiau, pavyzdžiui, Amerikoje patys medikai visuomet kūdikį atneša atsisveikinti. O čia apie tai nebuvo kalbama, tarsi pati turi suprasti, suvokti, kas vyksta, ir žinoti, ko tu nori. Lietuvoje tėvams lieka atsisveikinimas su vaiku per laidotuves.

Vėliau prašiau vyro papasakoti, kaip sūnus atrodė.

Po laidotuvių visi grįžtame, visi tylime. Įsidrąsinusieji kalbėti šneka apie įvairiausius dalykus, tik ne apie jį. O vaikas egzistavo! Man norisi apie jį kalbėti!

Nors iš pradžių negalėjau žiūrėti į echoskopijos metu darytą nuotrauką ir į savo pačios nuotraukas, kuriose esu nėščia. Suspausdavo širdį. Visi jausmai paaštrėdavo. Bijojau pajusti dar didesnį skausmą. Bijojau jo neištverti, prarasti kontrolę. Viską paslėpiau ir tik po gero mėnesio visas šias nuotraukas įklijavau į šeimos albumą. Žiūrėdama šias nuotraukas matau savo vaiką.

Tomis dienomis, kad galutinai nepalūžčiau, daug mąsčiau, po kelių dienų pradėjau skaityti. Ieškojau atramos. Rėmiausi pasaulėžiūra, kad viskas - Dievo rankose, kad ne viską lemia žmogus (motina, gydytojas). Dievas leidžia tam įvykti, ir mes negalime grįžti į praeitį ir sustabdyti to. Svarbu suvokti, kad kiekvienas žmogus, kiekviena šeima turi savo patirtį, likimą.

Labai pagelbėjo internetinė svetainė https://nashi-angeli.ru, kurioje radau daug gerų straipsnių. Tarp pateiktų istorijų - ir moterų, netekusių vaiko nuo 1 iki 16 metų, patirtis. Tačiau skaityti visas tas istorijas dar per sunku.

Yra daugybė įvairių pseudopsichologinių teorijų, kurios drumsčia netektį išgyvenančių moterų jausmus, tvirtindamos, kad netekusios kūdikio motinos pasąmonėje iš tiesų jo ir nenorėjo, ir panašių teiginių. Būtina aiškiai atskirti tai, kam moteris gali turėti įtakos, kas jai pavaldu, nuo to, kas nuo jos nepriklauso, ko ji negali pakeisti ir daryti tam įtakos.

Išminčius Dievo prašo: „Dieve, duok jėgų išgyventi tai, ko negalima pakeisti. Duok jėgų pakeisti tai, ką galima keisti. Duok išminties atskirti vieną nuo kito“. Dabar tai ir mano malda, plaukianti iš mano esybės gelmių.

Moteris gali pasirūpinti vaiko auginimo sąlygomis: nerūkyti, negerti, gerai valgyti, būti rami. Tačiau ji neturi įtakos vaiko vystymuisi, jo genetikai. Taip pat - ir placentai. Placenta yra atskira sistema. Placenta - tai mano atvejis. Į praeitį jau nebegrįšiu.

O kaip jaučiasi moteris, kurios sąmoningai atsisako kūdikio – darosi abortą? Gydytoja sako: „Jos taip pat labai išgyvena.“ Kas gi jas stumia tai daryti?.. Moters pasaulis pripildytas skausmo...

Aprašiau ne viską. Kai kas yra per daug skausminga ir asmeniška, tad nusprendžiau nutylėti. Neapžvelgiau ir šių temų: kaip jaučiasi vyras, maži vaikai; atsisveikinimas su mažyliu, laidotuvės; jausmų dinamika pirmuosius du mėnesius; pažįstamų žmonių reakcija mieste; rekomendacijos dėl kito nėštumo; gėda dėl to, kad nebesu nėščia ir neturiu naujagimio ir kt.

Internetinėje svetainėje https://www.kudikionetektis.lt/ radau informacijos apie paramos grupes netektį patyrusiems tėvams, kurios vyksta Kaune. Dalyvavimas šiose grupėse padeda greičiau išgedėti. Tokia grupė reikalinga ir Klaipėdos krašte. Vaikas buvo realus, tikras, ir jis yra šeimos narys, nors ir miręs. Aplinkiniai (giminės, draugai) apie jį vengia kalbėti. O man norisi... bet ir nėra su kuo. Galbūt žmonės bijo įskaudinti ir tikrai nuoširdžiai trokšta palaikyti: „Dar turėsi vaikų“. Bet dabar yra šitas sūnus, šitas laikas ir šitas skausmas.