Švedijos medicinos sistema: aukščiausi kokybės reikalavimai ir besąlygiška pagarba vieni kitiems(1)

Tęsiame pokalbį su Švedijoje dirbančia lietuve gydytoja Viktorija Matulevičiene, pradėtą vakarykščiame straipsnyje.  Šioje šalyje kitokios nei Lietuvoje ne tik gydytojų darbo sąlygos, bet ir daug kitų sveikatos apsaugos sistemos aspektų. Konsultacijai čia dažnai užtenka šeimos gydytojo, iš ligoninės neišrašoma nebaigus gydymo, o gydytojų ir ligonių santykius lemia pagarbus požiūris vienų į kitus.

Reklama

Ar švedams reikia mokėti už vizitą pas gydytoją?

Už gydytojo konsultaciją yra tam tikras mokestis – iki 300 kronų (apie 118 litų), bet jis gali būti kiek skirtingas priklausomai nuo įvairių dalykų. Pavyzdžiui, už pirmą apsilankymą pas gydytoją specialistą, turint šeimos gydytojo siuntimą, reikia mokėti tik 150 Švedijos kronų. Prireikus vertėjo paslaugų, jos yra nemokamos. Vertėjo paslaugos užsakomos itin dažnai, kadangi svarbu turėti tikslią informaciją apie ligos eigą, o kartu ir paaiškinti ligoniui, kas su juo vyksta, kaip reikėtų elgtis vienu ar kitu atveju, koks numatytas ištyrimo ir gydymo planas. Jeigu sveikatos priežiūrai per 12 mėnesių sumoki 1100 Švedijos kronų, tolesnis kontaktas su sveikatos priežiūros įstaigomis, pvz., vizitas pas gydytoją, gydymasis ligoninėje, yra nemokamas (į tą sumą neįskaičiuojama dalis paslaugų, tokių kaip, pavyzdžiui, profilaktinis mamografijos atlikimas arba pagalba metant rūkyti ir t. t.).

Lygiai tas pats yra su kompensuojamaisiais vaistais. Ligonis, pirkdamas pagal receptus, sumoka per metus nustatytą maksimalią sumą, t.y. 2200 kronų. Vaistininkas parenka valstybės rekomenduojamą, mažiau kainuojantį vaistą, tačiau ligonis, jei nesutinka, gali įsigyti brangiau kainuojantį alternatyvų vaistinį preparatą, tokiu atveju kainos skirtumą turi susimokėti pats. Vėlesni receptai bus nemokami. Įstatymų nustatyta tvarka dalis vaistų, pavyzdžiui, insulinas sergantiems cukriniu diabetu arba vaistai užsikrėtusiems ŽIV, yra nemokami.

Vaikams apsilankymai pas gydytoją nemokami, dantų gydymas taip pat.

O kokia Švedijoje guldymo į ligoninę tvarka?

Į ligoninę siunčia šeimos gydytojas. Priėmimo skyriuje įvertinama ligonio būklė ir sprendžiama, ar guldyti, ar gydymą galima tęsti namuose.

Vakare ar naktį ligoniai į skubiosios pagalbos skyrių atvyksta patys ir eina tą patį kelią.

Laukimas ligoninės priėmimo skyriuje yra gana ilgas. Bet viskas priklauso nuo to, kokia ligonio būklė.

Sistema yra tokia. Prieš gydytoją su ligoniu susitinka seselė – ji įvertina kraujospūdį, pulsą, kvėpavimo dažnį, temperatūrą bei kitus parametrus ir pagal tam tikrus kriterijus nusprendžia, kaip greitai ligonis turi susitikti su gydytoju.

Pagal tai visi ligoniai suskirstomi pagal spalvas – raudona, oranžinė, geltona ir žalia.

Raudona reiškia, kad gydytojas jau turi būti vietoje ir pasiruošęs pasitikti atvežamą ligonį. Greitosios pagalbos specialistai skambina į ligoninę ir praneša, kad veža sunkų ligonį, jie iškart išsiunčia reikalingus duomenis.

Jei ligonis stabilesnis, bet, pvz., skundžiasi skausmu širdies plote, stebimas ryškesnis kvėpavimo sutrikimas ir pan., jis vertinamas kaip „oranžinis“. Jį gydytojas turi apžiūrėti per 10 minučių.

Geltona ir žalia spalvos reiškia, kad ligonis stabilus, ir jis laukia tiek, kiek reikia. Laikotarpis labai skirtingas. Jei priimamajame krūvis labai didelis, gali tekti palaukti ir labai ilgai. Tarkime, šią žiemą kai kam tekdavo laukti ir 13–14 valandų.  Spaudoje rašė, kad Stokholmo ligoninėje kai kuriems teko laukti netgi parą laiko.

Ar ligoninėje taip pat, kaip ir Lietuvoje, yra griežtai ribojamas ligonio buvimo dienų skaičius?

Ligonis ligoninėje gydomas tiek, kiek reikia, ir niekas tų dienų neskaičiuoja. Bet yra tam tikri skyriai, kur yra kitaip.

Pavyzdžiui, skubiosios medicininės pagalbos skyrius. Jame ligonis turi būti gydomas ne ilgiau kaip tris paras, ir jei nusprendžiama, kad reikia gydyti ilgiau, perkeliamas į kitą skyrių. Jei ne, aišku, išrašomas namo.

Yra stebėjimo skyrius, kur ligonis gali būti iki paros laiko, ir jeigu nusprendžiama, kad reikia gydyti ilgiau – jis keliamas į kitą skyrių.

Švedijoje yra labai gerai išvystyta socialinė sistema. Ir, jei, tarkime, vyresnio amžiaus arba neįgaliems žmonėms gali būti reikalinga pagalba (gal pagaminti maisto, padėti pasivaikščiot, paduoti vaistų, kad nesuklystų ir neapsinuodytų, ir pan.), kol ji planuojama, žmogus gali laukti specialiame ligoninės skyriuje, kol ta pagalba bus suorganizuota.

Beje, Švedijoje ligoniai gauna absoliučiai viską – net jei kokio reikalingo vaisto tuo metu nėra, ligoninė jį užsako ir gauna per kelias valandas.

Para ligoninėje kainuoja 80 kronų (apie 31 Lt), jei norima kokių papildomų sąlygų,  pvz., turėti telefoną prie lovos, reikia mokėti papildomai.

Ar gydytojai turi savo organizacijas ir ar jos realios bei ką veikia?

Profsąjungos, gydytojų sąjungos Švedijoje iš tikrųjų veikia. Jos labai aktyvios ir labai populiarios – nepažįstu nė vieno gydytojo, kuris nepriklauso Gydytojų sąjungai. Ji realiai gina gydytojų teises. Be to, jei iškyla psichologinių ar kitokių sunkumų, galima paskambinti anonimiškai ir pasitarti.

Gydytojų sąjunga rūpinasi draudimu, organizuoja kursus, konferencijas ir pan. Su profsąjungomis ji dirba išvien ir stengiasi sukurti palankiausias sąlygas tiek gydytojų, tiek ligonių saugumui. Švedijoje tam yra labai aukšti reikalavimai.

Kokie Švedijoje gydytojų ir ligonių santykiai? Ar tiesa, kad ten jie „šaltesni“, kaip kartais čia teigiama?

Bent aš bendravimą su gydytoju pavadinčiau netgi šiltesniu negu Lietuvoje. Santykiai tarp gydytojo ir ligonio yra kitokie. Lietuvoje gydytojas ir ligonis lyg ir stovi ant skirtingų laiptelių. Čia labiau vertinami draugiški santykiai.

Švedijoje niekas niekam nesako „jūs“. Jei gydytojas pasakys ligoniui „jūs“, tas gali net įsižeisti. „Jūs“ šioje šalyje vartojamas tik labai išskirtiniais atvejais. Sakoma „tu“ net vyresniam žmogui.

Jei ligonis guli skyriuje, jis daugiau bendrauja su viduriniuoju personalu, slaugytojais ir jų padėjėjais. Šie ligoninės profesionalai iš tikro stengiasi, kad ligoniui būtų patogu. Visi gydomi vienodai, asocialūs žmonės ir turintieji problemų dėl alkoholio - taip pat. Iš ryto įeini į palatą ir matai, kaip jie šaukšteliu maitinami, skutami, kad atrodytų tvarkingai. Su jais vaikštoma, jie išvedami į lauką, pasiteiraujama dėl pageidaujamo maisto. Žodžiu, maksimaliai prisitaikoma prie ligonio poreikio.

Kokia Švedijoje gydytojų rengimo sistema?

Švedijoje yra labai aukštai užkelta kartelė tiems, kurie nori studijuoti mediciną, ir ta kartelė nėra nuleidžiama. Tad tie, kurie neturi aukštų pažymių, neturi net galimybės pretenduot į medicinos mokslus. Todėl dalis važiuoja svetur – į Budapeštą, į Rygą studijuoti medicinos. Po to sugrįžta dirbti į Švediją.

Bet yra labai didelis, tiesiog milžiniškas, praktinio paruošimo skirtumas lyginant švedus, kurie studijavo svetur, ir kurie studijavo Švedijoje. Čia viskas labai orientuota į praktiką. Aš pati atvažiavusi jaučiau tą skirtumą.

Švedijoje medicinos studijos, kaip, beje, ir visas mokslas nemokamas.

Ar  ruošiatės grįžti į Lietuvą?

Į Lietuvą grįžti nesiruošiu, bent jau artimiausiu metu. Juolab dukros pradėjo eiti į mokyklą, blaškytis iš vienos sistemos į kitą nėra gerai. Tačiau į Lietuvą mielai grįžtame atostogų metu. Lietuviškumą palaikome namuose. Kalbame lietuviškai, skaitome lietuviškas knygas, aptariame tam tikrus istorijos momentus ir t. t.

Planuoju vykti gyventi į Stokholmą, dairausi ten ligoninės. Tas neturėtų sukelti sunkumų –darbo pasiūlymų daug, gydytojų Švedijoje trūksta.

Dalia Urbonienė