Nauja tvarka keičia organų donorystės situaciją

Organų donorystės situacija išlieka sudėtinga – organų trūkumas ir ilgi laukiančiųjų sąrašai kelia didelį iššūkį medicinos sistemai ir pacientams, kuriems donorystė yra vienintelė viltis išgyventi. Atsižvelgdami į šią sudėtingą padėtį specialistai diskutuoja apie būtinybę stiprinti donorystės skatinimą nacionaliniu mastu.

Reklama

„Diskusijos ir siekis pagerinti organų donorystės situaciją mūsų šalyje prasidėjo prieš bene penkerius metus, kai aukščiausiu lygiu imta svarstyti, kaip situaciją pagerinti, – pasakoja VUL Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas doc. Mindaugas Šerpytis. – Prezidentūroje buvo suformuota darbo grupė iš įvairių sveikatos priežiūras teikiančių įstaigų specialistų, pacientų draugijų atstovų, konsultantų, kurie ieškojo galimybių, kaip skatinti organų donorystę, analizavo kitų šalių patirtį.“

Organų donorystės ir transplantacijos procesas yra sudėtingas ir susideda iš kelių dalių: kai donoras identifikuotas (ši sistema galiojo daug metų) ir etapas iki donoro identifikavimo. VUL Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centre prieš kiek daugiau nei metus įkurtas Regiono donorystės paslaugų koordinavimo poskyris. Tai yra vienas iš Lietuvoje esančių 3 Regioninių donorystės paslaugų koordinavimo centrų, apjungiantis Vilniaus ir Panevėžio regionus.

Apie pokyčius ir darbą koordinuojant organų donorystės procesus aiškina VUL Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyvios terapijos ir skausmo gydymo centro vadovas doc. Mindaugas Šerpytis ir gydytoja anesteziologė reanimatologė donorų koordinatorė Indrė Lapinskienė.

Kas pasikeitė įsteigus donorystės paslaugų koordinavimo centrus regionuose?

Doc. M. Šerpytis: Mūsų šalyje daug metų už visą donorystės ir transplantacijos proceso organizavimą buvo atsakingas Nacionalinis transplantacijos biuras. Pasinagrinėjus kitų šalių patirtį prieita išvados, kad reikėtų šį procesą priartinti prie kasdienės gydymo paslaugas teikiančių įstaigų veiklos. Taip Lietuvoje buvo įkurti 3 koordinavimo centrai, siekiant paskatinti organų donorystės procesus regionuose, kad greta universiteto ligoninėse vykstančių procesų prisidėtų ir mažesnės ligoninės, kuriose iki tol būdavo tik pavieniai donorystės atvejai.

Ligoninėje įdentifikavus 1 ar 2 donorus per metus nesukaupiama patirtis visose srityse – tiek smegenų mirties diagnostikos, tiek išlaikant organus gyvybingus, taip pat ir pokalbyje su artimaisiais. Reikia nepamiršti, kad organų donoro identifikavimas vyksta reanimacijos intensyviosios terapijos skyriuje, kuriame gydomi ypač sunkių būklių pacientai. Todėl ir buvo sugalvotas kitas modelis, sukurti 3 regioniniai centrai, kad būtų teikiama pagalba būtent regioninių ligoninių gydytojams.

Kaip apibūdintumėte organų donorystės koordinatoriaus darbą?

I. Lapinskienė: Mūsų darbas susideda iš kelių dalių – tai yra medicininė pagalba kolegoms gydytojams anesteziologams reanimatologams ir pokalbis su mirusiojo artimaisiais. Kasdienis bendravimas su kolegomis iš kitų ligoninių – skambučiai ir pokalbiai – ši komunikacija reikalinga artimesniam ryšiui sukurti. Kolegiškumas, žmogiškasis ryšys, situacijų aptarimas ir galimi jų sprendimo būdai – tokia komunikacija reikalinga ir ją kuriame. Matome, kad jau pasiekėme tokį lygį, kai pokalbiai darosi lengvesni, atviresni.

Pokalbyje su artimaisiais galime skirti laiko tiek, kiek reikia, kad atsakytume į visus jų klausimus, jei jie negali atvykti į ligoninę, galime nuvykti į jų gyvenamąją vietą. Medicininės žinios ir skirtas pakankamas laikas padeda pasiekti aiškumą ir artimieji sutinka donorystei. Kai pokalbis su artimaisiais baigiasi sutikimu donorystei – labai motyvuoja. Žinodami, kad transplantacijos laukia apie 500 žmonių, tai ir vienas artimųjų pritarimas donorystei – ypač laukiamas sprendimas.

Kaip buvo renkama komanda į donorystės koordinavimo poskyrį?

Doc. M. Šerpytis: Startuoti visada nelengva, nes nežinai, kaip veiks nauja sistema, kaip regioninės ligoninės priims kasdienius skambučius iš sostinės. Norėjosi nuoširdžios bendrystės, kad užsimegztų kolegiškas ryšys. Jauna komanda drąsiai ėmėsi darbo, prieš pradėdami daug diskutavome, buvo išmoktos pirmosios pamokos. Komanda darni, tiki tuo, ką daro, jos darbą koordinuoja Indrė Lapinskienė. Įkūrę poskyrį regioninėms ligoninėms organizuojame specialistų susitikimus arba mini konferencijas – supažindiname su organų donorystės procesu ir Santaros klinikų Regiono donorystės paslaugų koordinavimo poskyrio kolektyvu. Džiugu, kad tai jau duoda rezultatų – donorų skaičiai auga.

Kokios pagalbos reikia regionams?

Vilniaus regiono ligoninės aktyviai įsitraukė ir turime efektyvių donorų tose ligoninėse, kurios iki šiol donorų neruošdavo – Utenoje. Komandai streso buvo, tačiau po organų donorystės proceso visi džiaugėsi sėkme. Geroji patirtis skatina dirbti toliau. Panevėžys labai suaktyvėjęs. Visagino, Ukmergės ligoninės. Jie patys dar nėra paruošę donorų iki pabaigos, tačiau yra identifikavę potencialų donorą, pervežė į Santaros klinikas. Tam įtakos turi kasdienis kontaktas, kolegos žino, kad vieni nebus palikti. Kai miršta smegenys, organizme išsibalansuoja visų organų sistemų veikla ir reikia nemažų pastangų, medikamentų bei medicininės įrangos, kad pavyktų išsaugoti kokybiškus organus, kurie vėliau galėtų būti tinkami transplantuoti.

Kas sunkiausia kalbantis su artimaisiais?

I. Lapinskienė: Emocinis krūvis gydytojui kalbėti su artimaisiais dėl organų donorystės yra labai didelis. Nors komandai tai yra darbo diena, tačiau artimiesiems – ji yra sunkiausia diena gyvenime. Turime būti empatiški, turėti aukštą emocinį intelektą ir tikėti tuo, ką darai.

Pokalbyje dalyvauja gydantis gydytojas, kurį artimieji dažniausia jau pažįsta – su juo artimieji keliavo visą ligos procesą. Pacientą gydęs gydytojas paaiškina, kodėl įvyko mirtis, kokios priemonės buvo taikomos, kas lėmė, kad mirė smegenys. Mes, donorystės koordinatoriai, į pokalbį prisijungiame vėliau ir kalbame apie donorystę. Paaiškiname, kas yra organų donorystė, kaip viskas vyksta. Tai suteikia žmonėms vilties ir jie suvokia, kad jų artimas žmogus ne tik padeda kitam, bet ir tam tikra prasme gali gyventi kitame žmoguje. Vilties suteikimas, tikime, kad ir gydo kažkiek. Kiek esame kalbėję su artimaisiais, paaukojusiais organus, jie sako, kad po sutikimo donorystei pasijuto geriau.

Bet koks artimųjų sprendimas yra gerbiamas. Tai yra jų teisė ir laisvė. Mes paaiškiname, papasakojame, atsakome į visus klausimus. O jų sprendimas yra visiškai laisvas. Jie su tuo pasirinkimu ir sprendimu turės gyventi toliau, todėl jokio spaudimo tikrai nėra. Labai svarbu šviesti visuomenę apie organų donorystę, su girdėjusiais apie ją ir turinčiais žinių kalbėtis yra paprasčiau.

Doc. M. Šerpytis: Medikams ši situacija yra kupina įtampos: jie kovojo už to paciento gyvybę, tačiau liga nugalėjo. Gydytojus pokalbiui skatinu sakydamas, kad artimieji turi žinoti organų donorystės galimybę. Dėl skausmingos situacijos patys jie dažniausiai nepaklaus apie tai –– medikai turi jiems duoti galimybę padaryti kažką gero, t. y. išgelbėti kito žmogaus gyvybę.

Kaip yra paaiškinama smegenų mirties faktas ir kas tai yra potencialus ir efektyvus donoras?

I. Lapinskienė: Potencialų donorą galima apibūdinti taip: tai žmogus, kuris atitinka smegenų mirties kriterijus, t.y. pirmojo smegenų mirties konsiliumo metu jis atitinka 7 smegenų mirties kriterijus, kuriuos vertina 3 gydytojų komanda. Smegenų būsena, kai jose nutrūksta kraujotaka, laikoma žmogaus mirtimi. Tada vyksta pokalbis su artimaisiais dėl organų dovanojimo. Jei artimieji sutinka donorystei, toliau organų tinkamumą vertina gydytojai transplantologai, pagal medicininį suderinamumą parenkami pacientai. Jei bent vienas organas ar audinys paimamas transplantuoti kitam pacientui, toks donoras vadinamas efektyviu. Potencialių donorų skaičius kone tris kartus didesnis už efektyvių. Siekiant padidinti efektyvių donorų skaičių, reikia padaryti daug darbų. Vienas jų – mažinti artimųjų atsisakymų skaičių, kuris šiuo metu yra apie 40 proc. Donorystės srityje pirmaujančioje Ispanijoje atsakymų rodiklis neviršija 15 proc. Mūsų komandos darbas yra ne tik su artimaisiais kalbėtis, bet ir su medicinos personalu ir su kitais žmonėmis, kad visi suprastų donorystės svarbą ir prasmę.

Donorystės srityje dirbančius medikus esate pavadinęs entuziastais, idėjiniais. Kodėl?

Doc. M. Šerpytis: Gali kasdien ateiti į darbą, puikiai atlikti savo funkcijas ir bus viskas labai gerai. Tačiau tai neskatins tobulėti. Savo žinias, laiką, idėjas net ir laisvalaikį reikia panaudoti kažkokiam tikslui pasiekti, sukurti savotišką pridėtinę vertę. Tam, kad kažkas keistųsi, būtų pasiekti tikslai ir rezultatai – daugiau pacientų išgyventų ir gyventų visavertį gyvenimą. Kaip viena pacientė sakė – kad nebijočiau išgerti vandens (su inkstų nepakankamumu gyvenantiems ir dializes atliekantiems pacientams gerti galima labai mažai – vos stiklinę per dieną). Taigi, idėjos, diskusijos darbo grupėse, susirinkimai ligoninėje, skyriuose – tai yra ta pridedamoji vertė, kurią ir kuria entuziastai. Medikai turi daug meilės kitam žmogui, iš jos ir kyla daugybė gražių dalykų. Svarbu pamatyti tokius kolegas, suteikti jiems pasitikėjimo ir sukurti gerą darbinę erdvę svarbiems jų darbams.

I. Lapinskienė: Kolegų palaikymas mums labai svarbus. Po pokalbio su artimaisiais širdyje kartais ilgai išlieka sunkumas, tad emocinė našta yra neišvengiama. Palaikymas ir bendrystė yra labai svarbūs norint išsaugoti entuziazmą.

Įvestas naujas organų donorystės modelis pakeitė situaciją: organų donorų skaičius išaugo 45 proc. „Turint galvoje, kad vienas donoras gali išgelbėti iki 7 žmonių, tai augantys donorų skaičiai teikia vilties tiems, kas laukia organo transplantacijos“, – sako doc. M. Šerpytis.