Sveikatos komercija: klausimai, į kuriuos turime atsakyti (1)

Rinkos ekonomika turi savo veikimo dėsnius ir principus. Pamatas – konkurencija. Vertinimo kriterijus – ekonominis sėkmingumas, pelnas. Kas vyksta prekinėje gamyboje, žinoma jau senokai, tai gerai išnagrinėjo ir aptarė Adamas Smitas XVIII a. Žinomiausias jo veikalas „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ (Wealth of the Nations).  XIX a. jo mokiniai ar pasekėjai tobulino sukurtą produktą, dažnai nelabai sėkmingai, dėl to paminėsiu tik K. Marksą.  

Reklama

Pelno siekimas prieštarauja moralės nuostatoms

Koks yra sveikatos siekių santykis su rinkos problema? Šis klausimas kyla jau vien dėl to, jog sveikatos paslaugos, tapusios rinkos ekonomikos dalimi, dažnai pereina į savo priešybę. Tai reiškia, kad vieno noras būti sveikam padeda kitam gauti pelną.

Tai nebūtų blogai, jei gydymas duotų teigiamą rezultatą. Tačiau pelno siekimas pakeičia sveikatinimą ligonio „pririšimu“ prie gydytojo, gydymo įstaigos bei vaistų  pirkimo. Taip pat baimė sirgti veda prie betikslio vaistų ar jų pakaitalų vartojimo. Komerciškai naudingi ir visai žmogui nereikalingi sveikatos tyrimai. Vardinti galima dar daugiau. Tačiau tikslinga suvokti, kodėl tokia sena sistema taip pasikeitė.

Medicina atsirado nekomercinėse struktūrose. Senovės Graikijoje gydytojas buvo ne pelno siekiančios struktūros dariniu. Todėl Hipokrato priesaikoje yra sakinys: „Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai“. Kitais žodžiais – medicina yra menas, kuris nesusijęs su nauda.

Dabartinėje ekonomikoje pagrindinis veiklos sėkmės matas – materialinė nauda, pelnas. Vadinasi, gerai dirba tas, kas daugiau uždirba. Apibendrinti galima tokia juodojo humoro formule: „Gydytojo svajonė – kad turtingi visuomet sirgtų, o neturtingi visuomet būtų sveiki“. Manau, kad ne vienas suvokia, jog pelno siekimas medicinoje ryškiai prieštarauja esamoms moralės nuostatoms.

Medicinos dalis – ir šarlatanai

Kita vertus, medicina yra gana sudėtinga visuomenės struktūros dalis, pati susidedanti iš keliolikos elementų. Mes medicina vadiname ir gydymą, ir profilaktiką, ir reabilitaciją, šiuo metu net sveiką gyvenseną bandoma priskirti prie medicinos. Taip pat yra „struktūros“, kurios vadinamos medicininėmis. Tai ambulatorijos, poliklinikos, ligoninės, mokslinių medicininių tyrimų ir kt. įstaigos bei įmonės. Prie medicinos ar sveikatos saugos priskiriami medikai ir slaugytojai, kai kurių administracinių darinių darbuotojai.

Baisiausia yra tai, kad medicinos dalimi tampa apgavikai ir šarlatanai. Tačiau griežtai atskirti vienus nuo kitų neleidžia vadinamoji netradicinė medicina, kitų šalių, kaip Indijos ar Kinijos, medicininė praktika. Kitaip būtų galima reikalauti medicinos mokslų diplomo ar kito panašaus dokumento. O Indijoje, Kinijoje ar Japonijoje galima ilgai mokytis ir nieko neišmokti, nes nėra egzaminų.

Paslaugų ribos neapibrėžtos

Galimybę dirbti medicinos sistemai sudaro visuomenė, atiduodama jai dalį savo resursų. Už tai priklausytų tam tikros paslaugos, tačiau jų iki šiol niekas griežtai neapibrėžia. O, manau, turėtų būti gerai žinoma, ko laukti už duodamus pinigus ar skiriamus pastatus. Aišku, mes kol kas kalbame abstrakčiai, bet galiu priminti, jog žmones kartais pykdo lėšų paskirstymas medicinos sistemos viduje, kai visai neaiškūs kriterijai ar procedūra. Sakykim – kai trūksta specialių ar brangių vaistų ar baigiasi operacijoms skirtos lėšos, ką jau bekalbėti apie teritorinį paslaugų (t. y. ligoninių bei poliklinikų) pasiskirstymą.

Kol kas šie klausimai atiduoti valdininkams, kartais leista jų sprendimams pritarti ir politikams. Labiausiai suinteresuotieji, t. y. gyventojai, arba piliečiai, tiesiogiai paveikti tokių sprendimų negali. Tiesa, mes nesame vieniši – tokia situacija vyrauja pasaulyje. Bet man vis kyla klausimas – kuo gi ji bloga? O ji bloga tuo, kad vadinamoji medicinos sistema gali pateikti kokį nori produktą, nes nežinoma, ką ji galėjo pateikti. Formaliai – pasitikėjimas, realiai – nesugebėjimas.

Išvada: jau galima matyti, kad reikia tam tikro supratimo, tam tikro susitarimo – kokias paslaugas, kokios kokybės paslaugas teikia sveikatos sistema.

Sveikatos paslaugos standartai leis atskirti šarlatanus

Nežinia, kaip turi atrodyti visuomeninis sveikatos paslaugos standartas, tačiau jis ir dabar egzistuoja, tiesa, pavieniais atvejais ir atskirose struktūrose. Jeigu tu žinai, kad į ligoninę savo maisto ir šlepečių nereikia neštis, tai yra standartas. Jeigu tu žinai, kad anesteziologui nebūtina duoti 100 litų, kad jis dirbtų, – tai standartas. Jeigu tu aiškiai žinai, kad medicinos darbuotojas pakeis darbo vietą ar neteks licencijos, jei pareikalaus pinigų iš ligonio – tai standartas. Mes galime tartis, per kiek laiko ligonis iš namų turi būti pristatytas į gydymo įstaigą skubios pagalbos atveju. Mes turime aiškiai žinoti, kiek laiko laukiamajame gali išbūti ligonis, kol jam bus suteikta būtinoji pagalba. Kitaip sakant, būtina žinoti tą paslaugą ar prekę, kurią perka visuomenė iš atskiros teikėjų grupės.

Toks žinojimas leis skirti medikus nuo apgavikų ar šarlatanų, nes vargu ar sugebės šamanas paaiškinti, kokias sveikatos garantijas jis duoda. Vadinamoji įrodymais pagrįsta medicina turi ne tik tūkstantmečio tradicijas, bet ir sugebėjimus. Jie nors ir riboti, tačiau augantys, besivystantys. Svarbu  nustatyti normalius santykius tarp paskirų visuomenės grupių rinkos ekonomikos sąlygomis.

Medicinos darbuotojai turi savo socialinę vertę – tai ypač pajuntam, kai rimtai susergam. Ji skiriasi nuo mokytojų, valdininkų ar kultūros darbuotojų. Bėda tik ta, jog niekas negali iš anksto nustatyti jų vertės – kiek jie gali gauti iš visuomenės, kokį pyrago gabalą. Nėra absoliučiai reikalingo ar priešingai – nereikalingo socialinio sluoksnio. Vienu metu labiau reikia kariūnų, kitu – mokytojų, trečiu – gydytojų.  Jų daugiau randasi, jie didesnę dalį pajamų „sunaudoja“. Jie nuolat kinta, keičiasi jų statusas ir piniginis vertinimas.

Klausimai, į kuriuos turime atsakyti

Tačiau pasaulio mokslininkai mato, kad vis daugiau šalių susiduria su finansinėmis ir socialinėmis problemomis dėl to, jog vis daugiau žmonių patiria traumas ir serga lėtinėmis ligomis. Anksčiau žmonės mirdavo ir sirgdavo dėl prastos mitybos, dabar – dėl persivalgymo. Rūkymas ir alkoholis taip pat prie to prisideda. Kol kas išvados liūdnos. Žmonės gyvena ilgiau, bet ir daugiau serga. Atrodytų, jog taip ir turėtų būti, jei ne vienas „bet“. Vis labiau pradeda sirgti ir mirti jaunesni. Pasaulyje mažėja vaikų ir kūdikių mirtingumas, tačiau grėsmingai auga jaunimo sergamumas. Aišku, kad ateityje sveikatos paslaugų poreikis augs. Kiek paskiros valstybės galės sau leisti skirti pinigų? Iš kur jų paimti? Šie klausimai sąlygos sveikatos sistemos ateitį.

Pačiai sveikatos reguliavimo sistemai irgi keliama daug klausimų: koks turi būti slaugytojo atlyginimas palyginti su gydytojo? Koks turi būti funkcijų pasiskirstymas tarp medicinos darbuotojų? Koks turi būti medicinos paslaugų valdymas: profesionalus ir pačių medikų? Galų gale esminis – kiek resursų (pinigų, žmonių, pastatų ir t. t.) gali skirti tam bendruomenė ir kokio lygio paslaugas ji gaus? Kas garantuos kokybę?

Kaip matome, kol kas turime aibę klausimų, bet neturime jiems atsakymų. Galime bandyti užsimerkti ir sakyti, kad tai padarysime vėliau. Tačiau laikas nelaukia. Ateitis prasideda vakar.

Dr. Vytautas Valevičius