Sveikatos paslapčių saugojimas: konfidencialumas turi ribas

Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojų etikos komisijos pirmininkė, Moters ir vaiko klinikos Vaikų priėmimo, skubiosios diagnostikos ir intensyvios slaugos skyriaus vedėja Liuda Gražina Bekerienė gydytojų pasitarimo metu kalbėjo apie ligonio paslapties saugojimą, laikantis ne tik šalyje veikiančių įstatymų, bet ir etikos normų, kurios svarbios kiekvienam žmogui. Pasak pranešėjos, pasirinkusieji ypatingą mediko profesiją nuo jos nepabėgs iki pat savo mirties, todėl tenka iš savęs reikalauti truputį kitaip elgtis su žmonėmis ir iki tam tikros ribos akylai saugoti jų sveikatos paslaptis.

Reklama

Ar pasakoti tretiesiems asmenims?

Vienas iš daugelio gydytojų bei medicinos darbuotojų veiklos principų yra ligonio paslapties saugojimas. Ne viską turėtume kalbėti, apie ką mums pasako pacientas. Aktualiai medikų bendruomenei problemai atskleisti gydytoja rėmėsi kitų šalių patirtimi. Pavyzdžiui, Amerikos pacientų paklausus, ar daktaras turi pasakoti apie jų ligą tretiesiems asmenims, 96 proc. pasisakė, kad neturi. Bet kai tiems patiems žmonėms buvo pateikti penki klinikiniais atvejai, jų atsakymai buvo kitokie.

Pirmuoju atveju pacientas, sutikęs daktarą, pasakoja, jog jam dažni epilepsijos priepuoliai, bet jis nenori prarasti vairuotojo pažymėjimo. Antras pacientas skundžiasi psichikos sutrikimais ir pasakoja gydytojui apie tai, kad jį kaimynas persekioja, ir jis galvoja, kad nužudys savo persekiotoją. Trečias pacientas, kuriam diagnozuota venerinė liga, prisipažįsta, kad jis seksualiai išnaudoja savo dukterį, ir prašo savo gydytojo, kad apie tai niekas nesužinotų. Penktojo pristatyto atvejo pacientas hospitalizuojamas iš autoįvykio neblaivus. Jis prašo gydytojo, kad apie tai niekas nesužinotų.

Ypač žmonės neatlaidūs buvo dukros seksualiniam prievartautojui, net 98 proc. pasisakė, kad daktaras privalo šią paciento paslaptį atskleisti. Mažiausiai 70 proc. apklaustųjų pasisakė už tai, kad reikia pranešti apie neblaivų avarijos dalyvį.

Pasak pranešėjos, Amerikoje buvo atvejis, kai gydytojas žinojo, jog pacientas kėsinasi nužudyti kaimyną, ir apie tai nepranešė institucijoms. Po įvykusio fakto buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis gydytojus pranešti apie psichikos pacientų ketinimus pasikėsinti į kito asmens gyvybę. Ir pranešti privaloma ne tik institucijoms, bet ir tam asmeniui, į kurio gyvybę gali kėsintis psichikos ligonis.

Prancūzijos medikai neturi jokio pasirinkimo, nes ten priimtas absoliutus paciento paslapties konfidencialumas ir jokiais atvejais gydytojas negali atskleisti paciento paslapties, nes prancūzas už tai gali medicinos darbuotoją apkaltinti konfidencialumo pažeidimu.

Konfidencialumas turi ribas

Dauguma žmonių mano, jog konfidencialumas - tai sąžiningumo, protingumo principas. Lietuvoje nėra tokio įstatymo, kuriame būtų apibrėžtas sąžiningumo ir dorumo principas. Pasak gydytojos L. G. Bekerienės, ir netyčinis medikų kalbėjimas apie paciento sveikatą gali būti baudžiamas ir finansiškai.

Pasimokyti yra iš ko. Penktajame amžiuje prieš Kristų medicinos tėvas Hipokratas rašė: „Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu ar šiaip apie žmonių gyvenimą sužinosiu, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti“. Akivaizdu, jog jau tada akcentuota, jog esant reikalui, paciento paslaptis gali būti ir atskleista. Tačiau tai, kiek ir kam galima kalbėti apie paciento sveikatą, įteisinta tarptautiniuose ir šalies įstatymuose.

„Privalome žinoti, kad paciento privatus gyvenimas yra neliečiamas. Informacija apie paciento gyvenimą gali būti renkama ir atskleidžiama tik su paciento sutikimu“, - teigia gydytoja L. G. Bekerienė ir primena ligoninėje numatytą bei direktoriaus įsakymu patvirtintą tvarką.

Pagal esamą tvarką, tik ligoniui sutikus ir pasirašius sutikimo dokumentą gali būti teikiama informacija apie jo sveikatos būklę.

Visa informacija apie žmogaus buvimą ligoninėje, jo tyrimus ir gydymo eigą saugo Lietuvos Respublikos pacientų teisių žalos sveikatai atlyginimo įstatymas.

„Žmonės galvoja, kad sveikata yra jų privatus reikalas. Manau, jog teisingai galvoja. Niekas ir neturi teisės kalbėti apie kito žmogaus sveikatą – daugelio tokia nuomonė. Jei tai atsiminsime, tai galvoti apie tą žodį „konfidencialumas“, kas reiškia paslaptingumas, mes neturėsime ką“, - sako gydytojų etikos komisijos pirmininkė ir priduria:

- Mes pasirinkome ypatingą specialybę-esame medikai ir nuo to jau niekur nepabėgsime iki pat savo mirties. Todėl mes turime reikalauti iš savęs truputį kitaip elgtis su žmonėmis ir akylai saugoti jų sveikatos paslaptis.

Kai paciento sutikimo nereikia

Gydytojų etikos komisijos pirmininkė Liuda Gražina Bekerienė neabejoja, jog kiekvienas gydytojas, kiekvienas skyriaus vedėjas puikiai žino, ką apie žmogų galima sakyti ir primena, jog sakyti kai kuriose situacijose galima, tik labai trumpai. Kiekvienas gydytojas žino, ką galima sakyti paciento artimiesiems ar paciento atstovui, kokia informacija teikiama pacientui mirus.

Šalies įstatymai numato, kada galima teikti informaciją be paciento sutikimo. Pasak L. G. Bekerienės, gydytojai visada turi pranešti policijai apie spėjamą nusikaltimą, apie įtariamą suicidą.

Informaciją iš gydymo įstaigos turi gauti institucijos, kontroliuojančios sveikatos priežiūros paslaugas: teritorinė ligonių kasa, LR Seimo sveikatos komitetas, Akreditavimo tarnyba, visi sveikatos ugdymo ir priežiūros centrai. Taip pat gydymo įstaigas pasiekia užklausimai iš teismų, prokuratūrų, vaiko teisių apsaugos tarnybų, socialinės tarnybų, draudimo kompanijų.

Teikiant informaciją apie pacientą be jo sutikimo, duomenų pateikiama tik tiek, kiek klausiama, nes medicinos darbuotojo pareiga ne tik gydyti pacientą, bet ir išsaugoti jo paslaptis, išlieka.

Gydytojų informacijos prašo ir viešosios informacijos rengėjai, žiniasklaidos atstovai. Anot pranešėjos, klausiama ne tik apie gydymo įstaigos ar medicinos darbuotojo veiklos rezultatus, apie gydomų pacientų skaičius dominančios ligos atveju. Klausiama ir apie gydomų pacientų sveikatos būklę.

Respublikinėje Šiaulių ligoninėje su žiniasklaidos atstovais bendrauja gydymo įstaigos vadovo įsakymu paskirti įgalioti asmenys, kurie apie pacientus pateikia griežtai ribotą informaciją.

„Jei ligoninėje tenka gydyti žinomus ir viešus asmenis, turime žinoti, kad kalbėti apie jų sveikatos būklę taip pat negalima, kaip ir apie neviešus žmones. Tik jis pats gali teikti informaciją apie savo sveikatą“, - priminė esamą tvarką gydytoja L. G. Bekerienė ir patikino, jog medicinos darbuotojų darbą konfidencialumo klausimais reglamentuoja labai daug dokumentų.

Sant Egziuperi teigė: „Pareigą pažinsi iš to, kiek mes nusiteikę rinktis. Mes neturime teisės rinktis kalbėti ar nekalbėti. Mes turime teisę rinktis išlaikyti ligonio sveikatos problemas paslaptyje“.