Tėvai kalti, kad neveža vaikų į reabilitaciją, o pacientai kalti, kad serga Alzheimerio liga: kur mes gyvename?
LTV naujienų laida “Šiandien” pranešė: “Sveikatos apsaugos ministerija pripažįsta, kad vos keletas tokių vaikų (po širdies operacijų –aut. pastaba) patenka į sanatorijas, tačiau dėl to kaltina medikus ir pačius tėvus”.
Štai tokį pranešimą šiandien perskaičiau spaudoje. Iš pradžių net sunku buvo patikėti savo akimis: Sveikatos apsaugos ministerija kaltina tėvus. Taip taip - Sveikatos apsaugos ministerija kaltina tėvus. Apie tai vakar pranešė Lietuvos nacionalinė televizija. Nieko sau naujiena.
Iki ko nusigyvenome? Tai gal tada tie tėvai yra kalti, kad jų šeimoje gimė vaikai, turintys įgimtas širdies ydas?
Jei taip, tai tada Lietuvoje yra labai daug kaltų. Yra kaltos visos autistus auginančios šeimos, kurioms nėra jokios sistemingos pagalbos. Ir ne tik. Manoma, kad Lietuvoje yra diagnozuojamas tik kas dešimtas autizmo atvejis. Kas kaltas? Vadovaujantis ministerijos pereigūnų, net neraudonuojančių iš gėdos gerovės valstybės koncepcijos laikais aiškinant tiesas, už kurias Anglijoje jau kitą dieną tektų dėti pareiškimą ant stalo, logika – kalti yra tėvai, nes jie nesugebėjo įtarti ir nustatyti autizmo. Jei tėvai būtų įtarę autizmą, tai gydytojai būtų nustatę ir tada ministerija skirtų lėšų. Bet kadangi dabar Lietuvoje autizmu sergama 10 kartų rečiau nei Europos Sąjungoje, tai mes sutaupome nemažai lėšų, ir jų lieka nemažai neišnaudota.
Gal tada mes juos skiriame pagyvenusiems žmonėms, ypač tiems, kurie serga demencija? Juk jei sutaupome vaikų, nevažiuojančių dėl tėvų kaltės po širdies operacijų į reabilitaciją bei autistų sąskaita, gal mes tada skiriame demencija bei Alzheimerio liga sergantiesiems. Juk jiems bei ypač jų šeimoms ne ką mažiau reikia dėmesio bei lėšų.
Deja, ir čia pagal kai kurių ministerijos pareigūnų logiką, prireiks ieškoti kaltų. Bet prieš tai pažvelkime į oficialią statistiką.
Pagal Lietuvos psichikos sveikatos duomenis, 2010 metais sergančiųjų Alzheimerio liga buvo 1 404 pacientai. 2009 m. tokių buvo 1 383 pacientai.
Leidinyje „Europe Health at Glance 2010“, kurį kiekvienais metais leidžia Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OESD – angl.), Lietuvos instuticijos pateikė 2009 metų duomenis, pagal kuriuos teigiama, kad Lietuvoje demencija serga 1,2 % žmonių, kuriems yra per 30 metų.
Pažaiskime aritmetiką. Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, nesunku apskaičiuoti, kad 2009 metais Lietuvoje gyveno apie 2 mln. 83 tūkst. žmonių, kuriems buvo per 30 metų.
Jei jų tarpe, pagal Lietuvos institucijų pateiktus duomenis, buvo 1,2 % sergančiųjų demencija, vadinasi, tokių žmonių absoliutus skaičius buvo 24 tūkst. 994.
Mokslo pasaulyje žinomas faktas, kad tarp demencija sergančiųjų pacientų Alzheimerio ligos diagnozė sudaro 55-60 % atvejų. Lietuvoje Alzheimerio sergančiųjų turėtų būti apie 13 – 14 tūkstančių. Vadinasi, Lietuvoje yra diagnozuojamas tik kas dešimtas Alzheimerio ligos atvejis.
Kas kaltas, kad jų nustatoma tiek mažai? Aišku, kad patys pacientai. Na, dar ir medikai. Idealiu atveju Alzheimerio liga sergantysis pats turėtų ateiti pas gydytoją ir paprašyti, kad jam būtų atliktas galvos kompiuterinis tomografijos arba magnetinio rezonanso tyrimas. Jei neatėjo – jis ir kaltas. Ministerija nekalta, nes aparatūros mums pripirko tiek, kad Europa iki šiol dar stebisi aparatūros gausa Lietuvoje.
Vaiko širdies asociacijos pirmininkė Daiva Jonauskienė lapkričio 22 d. BNS spaudos konferencijos metu pranešė duomenis, kad 2010 m. iš beveik 300 operuotų vaikų tik du gavo reabilitaciją. Tai yra mažiau nei 1 procentas. Tai patvirtino ir konferencijoje dalyvavusi Kačerginės sanatorijos direktorė Jūratė Rudzinskienė. Ministerijos dokumentuose figūruoja, kad šie pinigai buvo neišnaudoti ir skirti kitiems tikslams.
Toliau sekant ministerijos pareigūnų logika išeina taip: Lietuvoje yra puiki vaikų reabilitacija po širdies operacijų, dar puikesnė siuntimo ir organizavimo tvarka, kuriai, pasirodo, trūko tik vieno ministro įsakymo.
Tačiau net 99 % tėvų šia nuostabia reabilitacija ir gera tvarka nenorėjo pasinaudoti, todėl vaikus tolesniam gydymui ir reabilitacijai vežėsi tiesiai į savo namus ir gydėsi patys. Tėvų sąmokslininkai – medikai.
Ar gali būti didesnis cinizmas?..
Poryt lėktuvas į Londoną: jau dabar žinau, koks nuostabus bus jausmas, kai lėktuvas nusileis aerouoste ir fiziškai visu savo kūnu bei siela pajausiu, kaip slūgsta ši cinizmu bei socialine įtampa pritvinkusi atmosfera. Tie, kurie ją kuria, net nesuvokia, ką daro.
Prieš daugiau kaip septynerius metus emigravau. Esu dėkingas likimui, kad žengiau šį svarbų žingsnį, nes nežengęs jo turbūt niekada nebūčiau supratęs, kad galima gyventi ir dirbti kitaip. Ir labai noriu tuo dalintis su kitais.
Iki pasimatymo.
Dr. Audrius Šimaitis
Susiję straipsniai
