Tėvų ir cukriniu diabetu sergančių vaikų santykiai: ne gailėtis, o padėti!

1 tipo cukriniu diabetu dažniausiai susergama vaikystėje. Šia liga susirgusių vaikų tėvams vertėtų pagalvoti apie tarpusavio santykių su vaikais pasekmes, kurios gali atsiliepti ligonio savikontrolės procesui.

Reklama

Rečiausiai pasitaikantis tėvų požiūrio į savo vaiką tipas yra abejingumas. Šiuo atveju artimieji visiškai ignoruoja savo vaiko ligą. Jie arba nežino, arba nesupranta, ką reikia daryti. Jei vaikas yra tokio amžiaus, kai jis dar negali savarankiškai kontroliuoti savo ligos, jis greit tampa neįgalus ir miršta. Gydytojui būna labai sunku paveikti procesą, nes jei pagaliau kreipiamasi pagalbos, tokiam vaikui padėti nebėra galimybės.

Visiška priešingybė yra perdėta globa. Šiuo atveju tėvai griežtai kontroliuoja kiekvieną vaiko žingsnį. Neretai motina, kuriai atrodo, jog vaikas susirgo dėl jos kaltės, išeina iš darbo, kad galėtų rūpintis vaiku. Kitų vaikų gimdyti moteris dažniausiai nesiryžta. Tėvai stengiasi sudaryti savo vaikui ypatingas gyvenimo sąlygas. Jie visiškai (ir gana sėkmingai) kontroliuoja sūnaus arba dukros cukrinį diabetą, bet kartu nepalieka galimybės vaiko iniciatyvai, nepaleidžia nė per žingsnį. Pavyzdžiui, neleidžia savo šešiolikmetei dukrai išeiti pasivaikščioti su šunimi, nes bijo, kad jos būklė gali staiga pablogėti, nors merginos, sergančios cukriniu diabetu, ligos eiga yra stabili.

Jei vaiko charakteris ne pats stipriausias, jis paklūsta tėvams ir visiškai atsisako atsakomybės už savo ligos kontrolę. Tarsi cukrinis diabetas būtų tėvų problema, o pats pacientas čia niekuo dėtas. Vaikas nesugeba atlikti paprasčiausių veiksmų, kurie reikalingi normaliai savijautai palaikyti. Vienoje šeimoje paauglė visiškai priklausė nuo motinos globos, todėl, ištikus hipoglikemijai, mokytojams net pamokų metu tekdavo vežti mergaitę namo. Nors daug paprasčiau būtų, jei jie supažindintų dukrą su būtinosiomis taisyklėmis ir duotų neštis į mokyklą greitųjų angliavandenių, kad reikalui esant šie galėtų pakelti cukraus kiekį kraujyje.

Beje, su hipoglikemijos problemomis susiduria tėvai, kurių vaikai lanko mokyklą. Jas galima išspręsti, įspėjus mokytoją ir vaiko draugus apie galimus hipoglikemijos simptomus. Dažnai tėvai nenori, kad vaikas neštųsi į mokyklą saldainių, bijodami, kad jis ims smaguriauti ne hipoglikemijos atveju, o šiaip sau, ir dėl to šoktelės gliukozės koncentracija kraujyje. Praktika rodo, kad vaikai, turintys saldumymų cukraus kiekiui padidinti, retai valgo juos šiaip sau. Kuo labiau tėvai pasitiki vaiku, tuo jis tampa atsakingesnis. Vienas aštuonmetis pacientas mamai pasakė: „Juk namuose aš nevalgau saldumynų, nors žinau, kur tu juos laikai“. Po to mama nebeslėpdavo jų. Vadinasi, kartais reikia tiesiog garsiai išsakyti savo būgštavimus, aptarti juos su vaiku. Vaikais reikia pasitikėti.

Kol jūs sekiojate vaikui iš paskos, nuolat sugalvojate vis naujų draudimų, nieko gero, išskyrus jo susierzinimą, nepasieksite. Nė vienam vaikui nesinori, kad jį vadintų lepūnėle arba mamyčiuku.

Jei jūsų vaikui būdingas stiprus charakteris, anksčiau ar vėliau, tikėtina, kad paauglystėje, jis atsikratys įkyrios globos. Šis lūžis bus labai skausmingas tiek tėvams, tiek vaikui. Gerai, jei ši situacija netaps ligos paūmėjimo priežastimi. Yra buvę, kad mergina, kurios tėvai vienos niekur neišleisdavo, susipažinusi su vaikinu, pabėgo iš namų. Pati ligos kontroliuoti nesugebėjo, todėl ją ištiko sunki ketoacidozė.

Dažnai tėvai, linkėdami vaikui gero, primeta vaikui tam tikrą gyvenimo būdą, tvirtindami geriau žinantys, ką jiems daryti ir kas jiems geriau. O pats vaikas nesupranta, kodėl jam reikia vykdyti viską, ką liepia tėvai. Kai tokie pacientai užauga, su jais būna labai sunku bendrauti. Ilgus metus kentę tėvų prievartą, jie nemėgsta kontroliuoti savo ligos ir prisipažįsta, kad geriau gyvens tik penketą metų, bet nieko nedarys. Tikriausiai jūs nenorėtumėte, kad susiklostytų tokia situacija. Vadinasi, jūsų vaikas turi žinoti, kodėl jam reikia vykdyti gydytojų rekomendacijas.

Kartais tėvai puola ir į kitą kraštutinumą. Nusprendę dalį atsakomybės perkelti ant vaiko pečių, jie pradeda visaip skatinti jų „pasiekimus“. O nesėkmės atveju jį nubaudžia. Susileidai insulino – puiku, suvalgyk saldainį. Padidėjo cukraus koncentracija – stok į kampą.

Kontroliuojama cukrinio diabeto eiga pati savaime žmogui nėra didelė vertybė. Cukrinio diabeto kontrolė vertinga tuo, kad leidžia pacientui gyventi normalų, įprastą gyvenimą. Gera sveikata padeda žmogui siekti užsibrėžtų gyvenimo tikslų. Tačiau vien sveikatos išsaugojimas negali būti gyvenimo tikslas ir prasmė.

Jei tėvai nuolat tvirtina, kad jiems svarbiausias vaiko pasiekimas yra būtent normalus gliukozės koncentracijos kraujyje lygis, mažas žmogutis pradeda tuo naudotis. Šiuo atveju liga vaikui tampa priemone, kurios dėka jis pasiekia, kad būtų patenkinti jo įnoriai. „Nenupirkote dviračio – tegul mane ištinka ketoacidozė!“

Geriausia, kai tėvai ir vaikai bendradarbiauja ir palaiko partneriškus santykius, kitaip tariant, konstruktyvaus bendradarbiavimo santykius. Tokių santykių devizas: „Ne gailėtis, o padėti!“ Šiuo atveju tėvai švelniai nukreipia vaiką, bet neatima iš jo savarankiškumo. „Aš paaiškinsiu, kokiu būdu tai reikia daryti, bet daryti privalai tu pats“.

Dažnai tėvai nori sužinoti, kokio amžiaus vaikas gali pats daryti insulino injekcijas. Mums atrodo, kad kuo anksčiau vaikas pats išmoks kontroliuoti ligą, tuo geriau bus jam pačiam ir jums. Be abejo, jis privalo būti pakankamai suaugęs, o iš pradžių jūs privalote kontroliuoti, ar injekcija atliekama teisingai. Manoma, kad dešimtmetis vaikas jau būna gana savarankiškas, ir jūs galite jam patikėti atlikti šią procedūrą.

Nebijokite pasitikėti savo vaiku. Labai dažnai tėvai taip globoja savo vaiką, kad leidžia jam insuliną net tada, kai jis pats gali tai padaryti. Tokiu būdu cukrinis diabetas nebus tinkamai kontroliuojamas. Bet kuris žmogus turi adaptuotis pasaulyje, kuriame jis gyvena. Vargu ar galima pavadinti diabetą tinkamai kontroliuojamu, jei dvylikos metų vaikas vis dar vedžiojamas už rankos. Tokia situacija gali turėti neigiamų pasekmių tiek tėvams, tiek ir vaikui.

Vaikas, sulaukęs tam tikro amžiaus, norėtų būti savarankiškas ir gauti tiek pat laisvės, kaip ir jo draugai. Jis net gali pabėgti iš namų, norėdamas įrodyti, kad yra suaugęs. Jei jis pats moka kontroliuoti savo ligą ir žino, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, nieko baisaus nenutiks. Bet jei iki tol visa atsakomybė už diabetą tekdavo tėvams, pasekmės gali būti tragiškos, nes vaikas nesugebės kontroliuoti savo būklės.

Išmokykite vaiką visko, ką mokate patys. Tėvams gali atrodyti, kad vaikas tebėra mažas ir negali savimi pasirūpinti. Nebijokite, kad jis kartais suklys. Pačioje jo ligos pradžioje jūs irgi dažnai klysdavote. Tyrimai rodo, kad vaiko žinių apie cukrinį diabetą lygis laikui bėgant viršija tėvų žinių lygį. Kitaip tariant, jis pats adekvačiai gali vertinti savo būklę, nes geriausiai žino savo organizmo ypatumus. Vaikui augant protingiausia yra suteikti galimybę būti savarankiškam.