Tikroji sveikatos strategija: prevencija ir profilaktika (3)

Jau kelintas sveikatos ministras visiems gerai paaiškina, kad ligų prevencija yra pirmaeilis uždavinys. Kalbama dešimtmečius, o darbų veik nėra. Per paskutinį dešimtmetį daug vandens nutekėjo, bet reikalai visai nepajudėjo iš vietos.

Reklama

Klaipėdos universiteto profesorius Arnoldas Jurgutis paskaičiavo, kaip kito lėšos šiai sričiai (1 pav.).

Lietuva yra neizoliuota šalis. Ji ne tik priklauso Europos Sąjungai, bet ir lygina savo sistemą su Tarybų Sąjungos ar JAV sveikatos priežiūra. Nežinau, kodėl kai kuriems politikams patinka senoji tvarka, kai elitui būdavo viskas, kitiems tik blatas. Manau, kad Lietuva verta geresnio pasirūpinimo sveikata. Galima keikti mūsų medicinos mokymo tvarkas ir darbus, bet parengti gydytojai ar slaugos darbuotojai užsienyje darbą gauną, net diplomai pripažįstami. Iš to darau išvadą, kad kvalifikacija yra pakankamai gera. Mūsų tautiečiai, gyvenantys Anglijoje ar Vokietijoje, neretai parvažiuoja namo ne tik į gimines ar artimuosius pasižiūrėti, bet ir pasigydyti. Iš to darau išvadą, kad mūsų sveikatos sistema nėra tokia jau bloga.

Tiesa, galų gale net tarp politikų atsiranda žmonių, suprantančių, kad tie pakeitimai, kurie vyko sveikatos sistemoje, negali būti vadinami reforma, negali būti ir pripažinti būtinais rezultatais. Vien lovų skaičiaus mažinimas ne tik neišsprendė paslaugų prieinamumo pagerėjimo, bet jį pagadino. Pati finansavimo schema atskleidė trūkumus: mažiems blogai, dideliems pakenčiama.

Kritikuoti mūsų sveikatos sistemą galima, netgi reikia, tačiau keikti – ne. Ji yra visai nebloga, jei lyginsime su kitomis Europos šalimis. Todėl ne keikime, o pažiūrėkime, ar viskas mūsų Europoje teisinga? Mūsų politika ir politikėliai labai mėgsta žvelgti „Europai“ į burną ir aklai sekti nurodymus. Kartais net išgalvojant tai, ko ten ir nėra. Kritinis požiūris sudaro galimybę ne tik nekartoti svetimų klaidų, bet ir iš anksto numatyti būsimą kryptį.

Didesnės pasaulio valstybės realiai skiria didesnį dėmesį ligų prevencijai. Tai reiškiama ne plepalais, o programomis ir jų finansavimu. Aišku, skirtinguose kraštuose prevencijos programos bus kitokios, tačiau jų reikšmingumas gali būti nors ir netiksliai apibūdintos finansavimo dydžiu. Pateiksiu vieną schemą (2 pav.), kurią radau žiūrėdamas į JAV prevencijos mastus. Tiesa, schemoje Lietuvos nėra, bet palyginimui galima pažiūrėti į Estiją ar Daniją. Ankstesnėje schemoje akivaizdus 1 procento dydis. Čia jau mes artinamės prie Italijos.

Aš pateikiau tik vienerių metų duomenis. Galima palyginti ir lėšų dydį iš viso ir skiriamą vienam žmogui. Mūsų valstybė bus pačioje pabaigoje, nors rasis ir dar blogesnių. Deja, tai nedžiugina.  Peržiūrėjus Europos sveikatos finansavimo kryptis, galima pastebėti norą didinti prevencinių ir profilaktinių programų finansavimą. Jam, kol kas kliudo ekonominis Europos nuosmukis, bet tai tik laiko klausimas.

Manau, kad Lietuva neturėtų laukti ateinančio gerėjimo metų ir ryžtingai pasukti šia linkme. Prevencija turi būti finansuojama kaip prioritetinė kryptis. Jeigu šiuo metu skiriama mažiau to vieno procento, tai laikas pasirūpinti, jog būtų skiriama 3-54 procentai nuo visų sveikatos priežiūrai numatytų lėšų per kelis metus. Po penkerių turėtų numatyti iki 10 procentų prevencijos ir profilaktikos programoms ir projektams.

Galiu paminėti bent kelias esamas ir galimas programas.

Gyventojų profilaktinio tikrinimo programa (Sveikatos diena). Periodiškai visi gyventojai tikrinami pagal objektyvius fiziologinius duomenis, nelaukiant, kol jis kreipsis į gydytoją. Gydytojo darbas – gydyti, tikrinti gali ir kvalifikuotas negydantis personalas. Taip ne tik pigiau, bet ir efektyviau. Gydytojas reikalingas tik tuomet, kai kraujo ar kiti fiziologiniai duomenis tampa nenormalūs. Tuomet jau turi dalyvauti ir gydytojas, nes jis turi fiksuoti ligos pradžią ir... Toliau pagal įstatymą. Kažkodėl net medikai mano, kad tikrinimuose būtinas gydytojas. Nemanau. Jeigu žmogus sveikas, tai gydytojas jam nepadės, o valstybinės išlaidos augs. Nemanau, kad kada nors pinigų sveikatos priežiūrai užteks, todėl saikas reikalingas visur.

Kita visuotinė programa, kurios valstybė niekaip nesugeba įgyvendinti – asmens fizinio aktyvumo skatinimas visose amžiaus grupėse. Paskutiniai moksliniai tyrimai akivaizdžiai rodo, kad net mažiems vaikams (nuo 2 iki 9 metų) reikia per dieną bent 60 minučių aktyvių veiksmų, kurių 20 minučių turėtų būti fizinis krūvis. O vyresni turi išmokti savo amžiaus taisykles, jų Pasaulio Sveikatos Organizacija turi ne vieną. Jas apjungia kasdienis ir nuolatinis buvimas gyvu, nes tik judėjimas skatina gyvumą. Gal kam tai atrodo kvaila ar idealistiška, bet svorio perteklius organizmui „pagimdo“ iki trečdalio esamų ir būsimų ligų: širdies, kraujo, kepenų ir daugelio kitų organų.

Nežinai kodėl, bet Lietuvos politika pradėjo žingsniuoti atgal alkoholio vartojimo prevencijos programose. Visur išlendanti svaigiųjų gėrimų reklama akivaizdžiai nemažina visuomenės noro jį vartoti.

Mūsų sveikatos priežiūros sistema yra pernelyg sustabarėjusi ir centralizuota. Tokiose šalyse kaip JAV ar Anglija nebijoma diegti eksperimentines programas. Jeigu jos geros – platinamos, jei nepavyko – išmetamos. Tiesa, finansavimas numatomas iš anksto, jis garantuotas, o po įgyvendinimo – analizė: kas kodėl pavyko arba ne, kokios sėkmės ar nesėkmių priežastys. Lietuvai reikėtų turėti kelias eksperimentines programas, galima ir su kitomis šalimis, tik kad mūsų ministerija to vengia.

Ilgalaikis visuomenės tikslas – ne sirgti, o gyventi sveikai. Kiek bestiprintume gydymą –  jis tokio rezultato niekuomet neduos. Vadinasi, visą dėmesį reikia nukreipti į šią pusę, tiesa, neatmetant ir gydymo kaip gyvybės užtikrinimo būdo.

Ilgą laiką politikai bandė mūsų valstybę pateikti kaip drąsią ir inovatyvią, tačiau kai realiai tenka tokia pabūti – valdininkai slepiasi ir ne krūmuose. Sveikatos priežiūros ateitis nėra taip jau lengvai numatoma. Visuomenės senėjimas ir naujos technologijos daro spėjimą beveik negalimu. Todėl teks eksperimentuoti ir klysti. Tačiau laimėtojas gaus daug. Reikia bandyti.