Tomas Tomilinas. Banknotai jau kaip Vokietijoje, tik retas kas jų turi

Atrodo, kad tragedija Kėdainiuose ir paskui ją sekusios kelios Daukanto aikštės komandos klaidos iš esmės pakeitė diskusijos dėl socialinės politikos klimatą Lietuvoje. Politikai iš pradžių pabandė seną triuką – susiaurinti problemą. Pradėjo kalbėti apie institucijų kūrimą, pareigūnų ir vaiko teisių tarnybų atsakomybę. Tačiau žiniasklaida ir ekspertai laiku sureagavo ir pradėjo kalbėti apie sistemines problemas, kurios sudaro sąlygas tokioms tragedijoms. Vaikų skurdas, itin menkos šeimų pajamos ir net regionų politika tapo viešosios diskusijos pagrindine tema. Pagaliau.

Reklama

Per daugiau nei dešimtmetį Europos Sąjungoje mes nepadarėme beveik nieko dėl realaus gyventojų pajamų didinimo. Net jei prie kiekvienos socialinės rizikos šeimos pristatysime po socialinį darbuotoją, labai greitai prisiminsime, kad tas socialinis darbuotojas gauna tokį mažą atlyginimą, dėl kurio mūsų ministrams seniai gėda prisipažinti Briuselio forumuose. Pasidžiaugėme, kad valdžia keliolika eurų padidino minimalų atlyginimą ir pensijas? Bet kažkodėl vėl užmiršo grąžinti per krizę nurėžtus atlyginimus savivaldybių darbuotojams. Būtent tiems, kas kasdien susiduria su niūra Lietuvos gyventojų kasdienybe, su akys badančiu skurdu, socialine degradacija kaime ir mieste.

Reikia pripažinti, kad net jei sukursime tobulą vaiko teisių apsaugos sistemą, šeimų su vaikais skurdas bus toks pat baisus. Pagal Eurostato duomenis, Lietuvoje asmenų, susiduriančių su skurdo rizika ar socialine atskirtimi, dalis yra viena didžiausių ES ir sudaro 27,3 proc. (Eurostato duomenys apima ne tik skurdo rizikos lygį, bet ir socialinės atskirties aspektus). Atsidurti skurde dažniausiai rizikuoja vieno suaugusiojo šeima su vaikais. Skurdo sąlygomis Lietuvoje gyvena beveik 804 tūkstančiai žmonių, tai Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus. Žmonės uždirba taip mažai, kad emigruoja, žudosi ir išprotėja, dažniausiai per alkoholį. Kai kurie gimdo vaikus tam, kad gautų nors minimalias pajamas.

Kaime žmonės neretai neuždirba visai. Trumpalaikiai darbai apmokami buteliais – močiutė samdo prasigėrusį kaimietį sukapoti malkas ir įpila stikliuką. Alkoholio prekybos taškuose buteliai duodami į skolą, iki pašalpos.

Laikas pradėti kalbėti apie tai, kad milžiniškas skaičius žmonių nemato jokių perspektyvų, nes žmonių pajamų augimu Lietuvoje niekas nesirūpina. O mūsų žmonės turi lūkestį – gyventi Europoje. Net monetos ir banknotai jau tokie patys kaip Vokietijoje. Tik retas, kas jų turi. Tiek daug gero apie tą Europą prišnekėta per televiziją, kad norisi jau kažką pajusti. Praėjo 10 metų, o daugelio gyvenimo kokybė ir aplinka nepasikeitė – daugiausia, ką gali padaryti iš to, ką uždirbti – nusipirkti maisto ir butelį. Pats kaltas? Galbūt. Tačiau nusibodo politikai, moralizuojantys ir mokantys gyventi skurdžius. O ką jūs padarėte savo tiesioginiame darbe? Seime, Vyriausybėje. Ką padarėte, kad augtų žmonių atlyginimai, mažėtų skurdas? Jei skurstantysis pats kaltas dėl to, kad skursta jo šeima, neatlaiko nervai, o stresas varo į neviltį, tai politikas kaltas, kad skursta ir prasigeria jo valstybė. Tik kažkodėl streso jam tai neįvaro. Socialinė atskirtis atsiranda ne tik dėl individo sprendimų, o priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos. Jei valstybės politika pagrįsta tik padarinių šalinimu, artimiausioje ateityje socialinė atskirtis, o kartu ir skurdas tik didės.

Dar vienas pretekstas politikų moralizavimui – nuolatinis raginimas įsivaikinti vaikus iš valdiškų vaikų namų. Tačiau kodėl lietuviai neskuba imti tų vaikų? Ogi todėl, kad absoliuti dauguma jų turi tėvus, jie nėra mirę, jie gyvena netoliese, prasigėrę, ir jei tik jų vaiką kas nors paims – iš karto atsiras pretekstas prašyti pinigų iš jų vaiką globoti norinčių šeimų... Taigi, įsisuka uždaras kvailai sprendžiamų problemų ratas: norite, kad nebūtų vaikų globos namų, bet vaikus iš geriančių tėvų paimate. Norite, kad atimtus vaikus įsivaikintų, bet girtaujantys tėvai atbaido naujus įtėvius. Norite, kad visuomenė mažiau gertų, bet alkoholio versloves pateisinate kaip šalies ekonomikos ramstį, beje, nustatydami kone mažiausią Europoje akcizo mokestį ir pardavinėdami prekyvietėms neterminuotas licencijas už centus. Ar tai neatrodo šizofreniška?

Lietuvoje daug kalbėta apie emigraciją, kaip apie politinę problemą, kuri kyla dėl labai mažų žmonių pajamų. Tačiau skurdas labai suasmeninamas, taikant įvairias manipuliavimo formas, vis bandoma vaizduoti, kad dėl skurdo kalti patys skurdžiai. Bet juk menkų pajamų sąlygotas skurdas Lietuvoje yra tokio milžiniško mąsto, kad kalbėti apie asmeninę atsakomybę už savo likimą yra destruktyvu, nes rizikuojame visos tautos likimu.  Žmonių pajamų didinimas yra politikų ir verslo moralinė atsakomybė, o ne tik asmeninis dirbančiųjų reikalas.

Žmonių pajamas auginti galima, tereikia atsiriboti nuo iš Daukanto aikštės sklindančio mito, kad viską sutvarkys geroji rinka. Skurdžioje šalyje, kur verslas nesukuria pakankamai naujų geriau apmokamų darbo vietų, verslui reikia valstybės postūmio. Kuris nors politikas turi prisiimti atsakomybę ir išsirinkti sritį, kur valstybės investicijos atneštų didžiausią naudą. 2016 metų valstybės biudžeto prioritetai sudėlioti taip, kad atliekami pinigai nuėjo į krašto apsaugą. Tai gal jau bent kitąmet bus galima pagalvoti apie darbo vietas, o ne patrankas? Ką saugosime, jei visi išvažiuos?

Mano požiūriu, nėra perspektyvesnės srities, kaip žalioji energetika. Tai neseniai pripažino net Prezidentė, kuri dar prieš kelis metus buvo susitelkusi vien į žlugusį Visagino atominės projektą.  Žaliosios energetikos kaštai konkurencingi ir ji kuria daug daugiau darbo vietų nei bet kuri kita šiandien „ant bangos“ esanti sritis. Tad sutelkus valstybės pinigus, likusius sumokėjus už socialinę apsaugą, sveikatą ir kitas sferas, reikia nukreipti juos į miestų ir miestelių energetiką – biomasės, vėjo, kažkiek ir saulės. Darbo vietos atsiras ne tik gaminant šilumą ir elektrą, bet ir aptarnavimo, remonto, projektavimo srityse. Darbo vietos atsiras ne vienam mieste, o visur. Ir Kėdainiuose, ir Kražiuose. Nuosekliai ir sąžiningai investuojant į švietimą ir mokslą, atsiras aiškumas, kokios kitos sferos yra perspektyviausios, gali sukurti didžiausią pridėtinę vertę ir duoti Lietuvos žmonėms padoriai apmokamo darbo.

Jus manęs paklausit, iš kur paimti pinigų naujų darbo vietų kūrimui ir mokslui. Žinau labai konkretų pasiūlymą. Nepaistysiu dogmų apie tai, kad reikia gerinti sąlygas verslui ir tada laukti kaip apvaizdos tų darbo vietų. Darbo vietas verslui privalo padėti kurti valstybė ir savivalda. Bet reikia pradinio kapitalo. Yra daugybė neišnaudotų šaltinių, iš kur valstybė gali paimti ar susitaupyti pinigų, bet pirmiausia morališkai pribrendęs yra vienas – alkoholio prekybos apmokestinimas.

Kriminalinių naujienų, susijusių su alkoholio vartojimu, tiek daug, kad vargu ar nors vienas žmogus patikės prekybininkų verkšlenimu, kad jie nesudurs galo su galu dėl naujo mokesčio. Šiuo metu baras ar prekybos centras, jei nori prekiauti alkoholiu, turi gauti licenciją. Ji galioja neribotą laiką. T. y. milžiniškas XXL prekybos centras už kelis šimtus eurų nusiperką alkoholio prekybos licenciją visam gyvenimui ir uždirba šimtus milijonų iš alkoholio prekybos. Dar prieš stojimą į ES galiojo tvarka, kai savivaldybės kiekvienai alkoholio prekybos vietai išduodavo prekybos alkoholiu licencijas vieneriems metams ir už tai surinkdavo solidų mokestį (iš vienos prekybos vietos apie 10 000 litų per metus). Jei paskaičiuosime, kiek Vilniuje alkoholio prekybos vietų, iš kiekvienos jų surinkus bent po 3000 eurų per metus – susidaro labai rimtos miesto pajamos. Atsiradus pajamoms, belieka tinkamai juos išleisti. Gerai būtų, kad po 2016 m. Seimo rinkimų įmonės, kuriančios darbo vietas, taptų valstybės ir savivaldos investicijų prioritetu.