Transessence, arba Gyvenimas be kaukių
Didelę savo gyvenimo dalį praleidau teatre, atliekamųjų menų srityje – tad vienu ar kitu būdu buvau susijusi su vaidmenimis, personažais... Tikrai nesitikėjau, kad ilgainiui, susidomėjusi asmenybės augimo, sąmoningumo plėtimo temomis ir praktikomis, aš ir vėl susidursiu su vaidmenimis, personažais, kuriuos mes sąmoningai ir nesąmoningai atliekame... Nesitikėjau, kad sąmonės plėtimo paieškų kelyje teks vėl pačiai dirbti bei kitiems padėti nebesitapatinti su savo vaidmenimis, kuriuos savo noru ar be jo, sąmoningai ar nesąmoningai išmokome ir atliekame... Taip, ne analizuoti juos, tobulinti ar valdyti, bet nusiplėšti kaukes, nusimesti personažų kostiumus ir mokytis gyventi neutralioje erdvėje. Išsivaduoti, išsilaisvinti nuo savo kuriamų personažų, susijusių su išmoktomis, primestomis – iš tiesų, prisiimtomis rolėmis – ir gyventi pažinus savo esmę.
Puikiai suprantu, kad tai skamba keistai, galbūt nežmoniškai ar necivilizuotai. Galite klausti, o kur tradicijos, etiketas, kultūra, pareigos ir visa kita?.. Tiksliau sakant – kur mūsų prisiimti sąlygotumai, perimti mąstymo ir elgesio būdai? Ar ne taip?
Kad neskambėtų taip kategoriškai, turiu patikslinti, jog kalbame ne apie savo atliekamų vaidmenų, nešiojamų kaukių paneigimą, atsisakymą, išmetimą ar kitokį panaikinimą. Jie visi atliko labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime, jų dėka išgyvenome, prisitaikėme, kai aplinka nesugebėjo priimti mūsų dar nesukultūrintos, necivilizuotos (raw) energijos: gyvybingumo, smalsumo, poreikio būti besąlygiškai mylimam ir priimtam. Jei jums reikalingas vienas ar kitas personažas – puiku, naudokitės juo, tačiau darykite tai sąmoningai. Nesileiskite jo valdomas. Visiškai nebūtina atsisakyti savo racionaliosios pusės, gebančios analizuoti ir priimti sprendimus. Nesiūlome tapti neatsakingais, nepareigingais tėvais, darbuotojais, piliečiais... Kviečiame nebesitapatinti su jais ir susigrąžinti savo energiją, kad nebūtume valdomi ir manipuliuojami šių vaidmenų ar personažų.
Prieš stebėdamiesi ar prieštaraudami, pastebėkite, kiek ir kokių vaidmenų jūs atliekate. Nekalbame apie akivaizdžius socialinius – vaiko, motinos ar tėvo, darbuotojo, draugo, piliečio ir t. t. – vaidmenis. Žiūrėkime giliau, kokie personažai arba asmenybės dalys jus valdo, o jūs to sąmoningai net nesuvokiate. Stebėkite ir rasite, kad tikrieji šio spektaklio, kurį vadiname gyvenimu, aktoriai, tampantys mus, marionetes, už virvučių, yra įvairūs sąlygotumai arba vadinamosios asmenybės dalys, prisiimtos tada, kai turėjome išgyventi ne visuomet mums draugiškame ir palankiame (t. y. sąmoningame) pasaulyje.
Jei mama su tėčiu nesutarė, o mums tai reiškė pasaulio griūtį, tuomet prisiėmėme atsakomybę ir kaltę. Jei tėvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo mums suteikti dėmesio tą akimirką, kai jo reikėjo – nusprendėme, jog esame nemylimi, nereikalingi, neverti. Tai tik keletas pavyzdžių, kaip pirmieji mūsų gyvenimo įspūdžiai palieka mumyse savo įspaudus. Turint omenyje, kad mūsų vaikų auginimo kultūroje apskritai gajus negatyvo akcentavimas (tai tikrai patyrė ankstesnės kartos, dabar pradedančios susivokti ir ieškoti būdų gydyti vaikystės žaizdas), nestebina, kad tokie nepasitikintys savimi, menkos savivertės, nesaugūs arba pikti ir įtarūs užaugame.
Ilgainiui taip „susidraugaujame“, priprantame prie šių įspaudų, kad jie tampa mūsų asmenybės dalimis. Per juos žiūrėdami į pasaulį ir reaguodami mes juos puoselėjame, stipriname... Galiausiai taip susitapatiname, kad nebesugebame atskirti nuo savęs – sakome: „aš toks esu“. Taip jie mus valdo, kontroliuoja, o mes net nesuvokiame...
Tačiau tai dar ne viskas. Tikroji problema yra ta, kad šios asmenybės dalys nuolatos konfliktuoja tarpusavyje ir kelia sąmyšį, liūdesį, pyktį, depresiją. Galime stebėtis, kiek pykčio ir įsiūčio kartais gali išreikšti, regis, nuolanki ir nekalta asmenybė; galime smerkti žmonių nenuoseklumą ir emocinį nepastovumą: nori – nenori, myli – nekenčia...
Paprastai taip ir leidžiame gyvenimą blaškydamiesi tarp savo vidinių konfliktų, nesuprasdami, kas vyksta – kodėl gyvenime atsikartoja tai, ko labiausiai nenorime. Lyg ir stengiamės gyventi visiškai kitaip nei tėvai, o rezultatas – iš esmės toks pats. Išsiskiriame su vienu vyru, o su kitu ir vėl sukuriame panašius santykius.
Nieko keisto – taip ir bus tol, kol leisime, kad mus valdytų tarpusavyje konfliktuojančios asmenybės dalys. Kol nenustosime tapatintis ir nesusigrąžinsime energijos, eikvojamos palaikyti šiuos konfliktus, kol sąmoningai nesuvoksime, kas vyksta, nepatirsime, ką tai reiškia, kaip jaučiuosi, ką patiriu, nusimetęs vieną ar kitą savo atliekamo personažo kostiumą. Galbūt skamba keistai, atrodo sudėtinga... Tačiau nėra nieko neįmanomo.
Labai paprasta ir veiksminga transessence technika padeda sąmoningai ir labai detaliai suvokti, su kokiomis asmenybės dalimis esame susitapatinę, ką jos mums suteikia gyvenime ir … atsiskirti nuo jų. T. y. sugrįžti į savo energinį potencialą, vidinę savastį, kurioje glūdi ramybė, pasitikėjimas, stiprybė, džiaugsmas, saugumo ir vertės pojūtis. Pamėginkime įsivaizduoti jų kupiną gyvenimą; jaučiant, realiai patiriant savo prigimtines ir besąlygiškas vertybes, kurias atsinešėme ateidami į šį pasaulį. Jų niekas negali mums duoti ar atimti – tik patys galime atrasti ir su jomis susijungti, atsitapatinę nuo sąlygotų, sąmoningai nesuvoktų savo asmenybės dalių.
Kadangi racionaliosios mūsų asmenybės dalys yra bene stipriausios, kartais žmonės klausia: „ar tapsime bepročiais?“ Tikrai ne. Nereikia būti be proto – tiesiog galime gyventi ne prote. Platesnėje erdvėje, esančioje už proto, ir puikiausiai juo naudotis, kai mums to reikia ar norisi. Tai visai kas kita, nei gyventi nuolatos jo valdomam ir ribojamam. Taip – ribojamam proto... Ateina laikas suvokti, kad protas nėra didžiausia žmogiškos būtybės vertybė, kad tai tik labai svarbus ir reikalingas žinių, informacijos, įgūdžių rinkinys, kad jis tėra mūsų potencialo dalis. Laikas išmokti eiti toliau. Tada galėsime gyventi remdamiesi išmintimi, tikruoju kūrybiškumu, sąmoningumu, meile...
Transessence technikos autorė Tarika Glubin, amerikiečių psichoterapeutė, meditacijos meistrė, asmeninio augimo mokytoja teigia, kad nustoję tapatintis su savo asmenybės dalimis ir atsivėrę savo esminei potencijai, patiriame transformaciją: keičiasi mūsų suvokimas, plečiasi sąmoningumas. Tik tada gali pradėti keistis ir mūsų gyvenimas.
Transessence technika puikiai tinka, kai kamuoja įvairios varginančios būsenos: nerimas, baimės jausmas, pyktis, nepasitikėjimas savimi, depresija, negebėjimas priimti sprendimo, motyvacijos stoka, nepasitikėjimas savimi ir pan.
Psichologė Audra Molytė
Susiję straipsniai
