Trys baubai, gyvenantys muilo gabalėlyje

Yra ekologijos ekstremistų, kurie kelia paniką vos įžengę į statistinį būstą – „O Dieve, tu vis dar naudoji šitą xxx?!“ - ir staiga šiaip jau jaukūs namai atrodo kaip kancerogeninių naftos atliekų sandėlis. Arba - kad bičiulis perlenkia lazdą. Kartais patogiau gyventi patogiame neigime, nes pripažinus žalingų produktų žalą, nežinotume, nuo ko pradėti: indų ploviklis, skalbinių minkštiklis, tualeto valiklis, vonios šveitiklis, oro gaiviklis, audinių baliklis, kilimų valiklis... Nežinau, kaip su namų ruoša buvo susidorojama anksčiau, tačiau tarp šitų „-iklių“ svarbiausias vis tiek yra senas geras muilas, kuriuo vos grįžę namo skubame nusiplauti rankas.

Apie bakterijas

Vaikystėje man muilas asocijavosi su šungaudžiais, kurie neva sučiupę vargšus keturkojus meta juos į katilą, tačiau ilgainiui šita vizija buvo pakeista beveidžiu santūriu žodžiu „antibakterinis“.

Reikia man tų bakterijų ar ne - niekas neklausė, tik užtikrintai žadėjo kad 99,9 proc. jų bus užmuštos.

„Šitas geras, juk dabar per visur jį reklamuoja...“ - pažįstama motyvacija? O gal atsimenate tokį kaubojų? Kadaise jis reklamavo cigaretes, sakė, irgi labai geros...

Muilas su antibakteriniais chemikalais visų pirma buvo pradėtas naudoti klinikose ir ligoninėse, kur sterili aplinka yra būtinybė. Namų ūkiuose šis produktas ėmė populiarėti kaip infekcinių ligų prevencija, kas ypatingai patiko mažus vaikus auginantiems tėvams.

Tačiau dauguma vartotojų nežino, kad antibakteriniai chemikalai iš esmės yra antibiotikai, kurie efektyviai užmuša bakterijas, bet ne susirgimus sukeliančius virusus. Tokiu muilu nuplaunamos silpniausios bakterijos, tuo tarpu stipresnės išlieka ir įgyja dar geresnes sąlygas daugintis. Galiausiai bakterijos gali tapti atsparios antibakteriniams preparatams.

Įvairių tyrimų duomenimis, sąlytis su bakterine įvairove stiprina mūsų imuninę sistemą. Jau žinoma, kad pernelyg sterilioje aplinkoje gyvenantys žmonės yra žymiai jautresni infekcijoms. Nuolatinis antibakterinio muilo naudojimas sumažina imuninės sistemos poreikį ir veiklą, dėl ko ilgainiui išsivysto įvairūs susirgimai ir alergijos. Tačiau mikroorganizmų stoka – ne vienintelis antibakterinio muilo keliamas pavojus.

Ko labiausiai bijoti asmeninės higienos priemonėse?

Populiariausių antibakterinių preparatų sudėtyje dažnai yra antibakterinis ingridientas triklosanas (triclosan), kuris sumaišytas su chloruotu vandeniu (t.y. vanduo iš čiaupo) sudaro chloroformo dujas. Šios gali būti žalingos sveikatai, ypač jeigu antibakterinis muilas naudojamas maudantis.

Trichlosano poveikis organizmui taip pat siejamas su endokrininės sistemos ir kepenų veiklos sutrikimais, egzema, astma ir alerginėmis reakcijomis. Tačiau labiausiai reikia bijotis tokio dioksino, kuris yra kancerogeninis ir gali atsirasti kaip šalutinis trichlosano gamybos produktas.

Kitas dažnas antibakterinio muilo komponentas – SLS (Sodium Lauryl Sulfate), vienas pavojingiausių chemikalų, kažkodėl dedamų į beveik visus asmeninės higienos produktus – šampūnus, kondicionierius ir įvairią kosmetiką.

SLS pasitarnauja ir kaip anioninė paviršinio aktyvumo medžiaga, paprastai kalbant – nuriebalintojas, todėl taip pat sutinkamas grindų ir indų plovikliuose. Pašaliniai SLS efektai įvardijami kaip akių ir burnos gleivinės dirglumas (tad nėra ko gerti šampūno), taip pat gali sukelti širdies, smegenų ir kepenų sutrikimus.

Taigi, kol mokslininkai gąsdina mus nesuprantamais terminais, bičiuliai sveikuoliai „nepamokslaudami“ kritikuoja vartotojišką gyvenimo būdą, o reklama gundo prisijungti prie bakterijų žudikų armijos, grįžus namo vis dar svarbu nusiplauti rankas.

O renkantis muilą svarbiausia vengti šių trijų komponentų: - trichlosano (triclosan), SLS (Sodium Lauryl Sulfate) ir sintetinių kvapų.

Vaiva Rykštaitė