V. P. Andriukaitis: „Susirgus sloga Zarasuose, ją gydyti Santariškėse nereikėtų“(7)

„Dėl įstatymų nuostatų įgyvendinimo ignoravimo, kuris tęsėsi daugelį metų,  sveikatos priežiūros sistema šiandien yra iškreipta, joje turime milžiniškus sveikatos priežiūros išteklių ir teikiamų paslaugų netolygumus, brangių tyrimų, technologijų dubliavimą ir perteklių vienose vietose bei trūkumą kitose“, – interviu „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Vytenis Povilas Andriukaitis.

Reklama

V. P. Andriukaitis pabrėžė, kad nesaikingas pacientų srautų ir finansų nukreipimas į didžiąsias Kauno ir Vilniaus universitetų ligonines, taip pat –  didžiulė sveikatos priežiūros specialistų koncentracija šiuose centruose  yra žalingi Lietuvos nacionalinei sveikatos sistemai ir apsunkina daugelio šalies gyventojų galimybę gauti pirminio ir antrinio lygio paslaugas.

Birželio 11 d. patvirtinote Sveikatos priežiūros sistemos analizės ir vertinimo ataskaitą, kuri tapo pirmąjį pusmetį nuveiktų darbų atskaitos tašku. Tarp dokumente įvardintų giluminių sektoriaus problemų pabrėžiamas netolygus sveikatos priežiūros išteklių paskirstymas. Ar Jums neatrodo, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius sąlyginai per daug dėmesio buvo skiriama didžiosioms Vilniaus ir Kauno ligoninėms, ir tai tapo vienu iš pagrindinių netolygaus paskirstymo faktorių?

Iš tiesų taip ir įvyko. Tai faktas. Neginčijamas to įrodymas yra Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo dalies priimtų straipsnių, kurių pagrindu turėjo būti priimami sveikatos priežiūros sistemai svarbūs sprendimai, neįgyvendinimas. Pagal šiuos įstatymus ministerija, Valstybinė ligonių kasa ir Vyriausybė privalėjo priimti poįstatyminius aktus, bet nieko neįvyko. Tie įstatymų straipsniai ilgus metus tiesiog buvo ignoruojami.

Kokių tikslų buvo siekiama šiais įstatymų straipsniais?

Jie nustatė labai aiškias užduotis, kurias reikėjo įvykdyti. Viena svarbiausių užduočių – pareiga patvirtinti sveikatos priežiūros sistemoje teikiamo gydymo ir paslaugų apimtis, profilius, standartus. Labai svarbu tai, kad juos reikėjo patvirtinti ir teritoriniu – savivaldybių, regionų, ir respublikiniu lygiu. Taip pat buvo įstatyminė norma, pagal kurią tretinio lygio įstaigose (Vilniaus ir Kauno universitetų ligoninės, kur teikiama aukščiausio lygio specializuota pagalba) pirminio ir antrinio lygio paslaugų turėtų būti teikiama tiek, kiek to reikia mokymo ir mokslo tikslais. Studentų mokymui daugiau būtinas paprastų ligų matymas, o rezidentų – ir labai sudėtingų. Jie turi būti paruošti gydyti ir paprastą plaučių uždegimą, ir, tarkime, sudėtingą lėtinės obstrukcinės plaučių ligos komplikaciją, vedančią į kardiopulmonalinį nepakankamumą.

Vadinasi, ministerija turėjo įvykdyti savo pareigą – paskirstyti ligonių srautus ir nustatyti apimtis. Valdyti procesą taip, kad į pirminę grandį būtų nukreipiama pakankamai specialistų, o šios grandies tinklas būtų arti žmonių. Kad žmogui su paprasta patologija būtų paprasta ir aišku – štai yra šeimos gydytojo kabinetas, į kurį jis gali užsukti, susitarti, gydytis.

Taip pat turėjo būti nustatytas antrinės pagalbos išdėstymas – kaip ji koncentruojama rajonų  arba regionų ligoninėse – kaip planuojama, kokios apimtys, kiek reikia specialistų, aparatūros, lovų, kokiu būdu ligoniai iš šio regiono ten patenka. Suprantama, sunkių patologijų atvejais pacientai nukreipiami į tretinį lygį. Vadinasi, turėjo būti sukurta metodika su aiškiais kriterijais. Dabar jau aišku, kad maždaug 1200–1500 gyventojų būtinas vienas šeimos daktaras. Reikia skaičiuoti, kiek toje teritorijoje yra gyventojų, ir  turint šį skaičių, nustatyti, kiek turi būti pirmos grandies specialistų. Vėlgi, atsižvelgiant į šį skaičių, reikia nustatyti, kokie antrinės pagalbos ištekliai turi būti sukoncentruoti teritorijoje – kiek reikia lovų, specialistų, diagnostinės ir kitokios reikiamos įrangos, tam, kad šie ištekliai būtų panaudojami optimaliai. O ypač sudėtingų, komplikuotų ligų gydymas koncentruojamas tretinio lygio įstaigose. Šie mastai turėjo būti patvirtinti ir pagal juos planuojamos lėšos kiekvieniems metams. Tačiau ministerija čia nieko nedarė ir tokius svarbius, būtinus procesus paliko savieigai. Dar daugiau – ignoruotas vienas ypatingai svarbus momentas – paciento teisė pasirinkti teisės aktų nustatyta tvarka. Šis reikalavimas buvo išbrauktas, liko tik paciento teisė pasirinkti. Tada imta garsiai šaukti, kad pacientas gali pasirinkti ką tik nori. Jeigu pacientas Zarasuose suserga sloga, jis turi teisę sėsti į savo automobilį ir atvykti jos gydytis į Santariškes. Kai paciento teisė pasirinkti suabsoliutinama, nebekreipiama dėmesio, kad tas pasirinkimas turi vykti teisės aktų nustatyta tvarka.

Kokių dar grėsmių įžvelgtumėte absoliučioje paciento teisėje rinktis?

Jeigu paciento teisė rinktis absoliuti, ja pasinaudos greitesnis, apsukresnis, gudresnis. O močiutė Inturkėje arba Didžiasalyje šia teise nepasinaudos. Ji neturi pinigų, neturi automobilio, neturi pažįstamų, be to, ji neturi informacijos – ji tiesiog nesupranta. Kai paciento teisė rinktis tampa štai taip iškreipta, Santariškės ir Kauno klinikos staiga pamato, kad pacientų srautai pagal mokymo ir mokslo tikslus nėra niekaip reguliuojami. O juk šios įstaigos sukurtos ypač kvalifikuotai, daug lėšų, daug kompetencijos, daug pastangų reikalaujančiai tretinio lygio pagalbai.

Čia iškyla dar viena problema. Matydami, kad paciento teisė pasirinkti yra labai patogi siekiant prisivilioti pirminio ir antrinio lygio pacientus, šių įstaigų atstovai pradeda intensyviai reikalauti, kad pacientai, jeigu tik nori, galėtų važiuoti į Kauną ar Vilnių gydytis kad ir slogos.

Tokia praktika per 20 metų sukūrė dar vieną problemą. Šiose ligoninėse ėmė kauptis gydytojai specialistai, atsirado didelės rezidentų bazės. Vilniuje ir Kaune yra šimtai rezidentų, nekalbant apie studentus, ypač paskutiniųjų kursų. Jie, nors ir nebūdami rezidentais, taip pat gali atlikti nemažai veiksmų ir prisiimti dalį darbo krūvio. Ir dar yra gydytojas, kuris įžvelgia naudą, kai teisė pasirinkti nukreipia pacientus į šiuos du didžiulius polius. Štai Kauno klinikų poliklinikoje apsilankė 1,3 mln. pacientų. Mano klausimas – nejaugi visas milijonas ir dar 300 tūkst. serga ypatingomis, sudėtingiausiomis patologijomis, kurių gydymui būtina tretinio lygio pagalba? Ar jūs norite pasakyti, kad šis milijonas serga tokio lygio sunkiomis ligomis?

Tikiuosi, kad ne...

Taigi. Bet tuomet jūs puikiai suprantat, kad ligonių srautas ir, žinoma, lėšos nukreipiamos į šiuos du didžiuosius centrus. Jie perpildyti, perkrauti. Ką reikia daryti? Ogi sukurti nukreipimo takus. Tokiu atveju netoli klinikų jūs galite steigti savo UAB, privačias įstaigas ir į jas nuolat kreipti dalį srauto. Tam yra visos sąlygos, kadangi jūs dirbate ir universiteto klinikoje, ir „už tvoros“. Yra visos galimybės atsirinkti ir „už tvoros“ privačiai priimti tuos ligonius, kurių reikia. Čia turite laisvas rankas, nes jums atsiveria koncentruota rinka, kurioje diktuojate sąlygas. Reiktų paminėti ir tai, kad įkinkęs rezidentą ir studentą galite universiteto klinikoje labai sėkmingai pasirodyti porai valandų, nors privalote dirbti 8. Darbo grafike, be abejo, fiksuojama, kad „atidirbote“ pilnai.

Ryškus ir dar vienas fenomenas. Specialistui nėra reikalo pacientų siųsti į antrinio lygio įstaigas, į rajonus ir į pirminio lygio įstaigas, vėlgi rajonus. Susidaro įdomus vaizdas – įspūdinga aktyvių gyventojų dalis užsiblokuoja ir su didžiulėmis eilėmis susigrūda Vilniaus ir Kauno centruose, kita dalis atitinkamai mažėja, o maždaug trečdalis gyventojų mato ir suvokia, kad ta tretinio lygio pagalba tolsta, jie taip pat pastebi, kad rajonuose specialistų mažėja (jiems ten važiuoti dirbti nėra reikalo). Paslaugų prieinamumo, tinkamumo, racionalaus paskirstymo standartų niekas nepaiso, ir štai tokiu būdu trečdalis šalies gyventojų atsiduria už borto, ir tiek antrinio, tiek tretinio lygio paslaugos jiems tampa neprieinamos.

Taigi dėl įstatymų ir juose minimų principų įgyvendinimo ilgamečio ignoravimo sveikatos priežiūros sistema yra iškreipta, joje šiandien turime milžiniškas disproporcijas, milžiniškus sveikatos priežiūros paslaugų netolygumus, tyrimų, technologijų dubliavimą ir perteklių vienose vietose,  jų trūkumą kitose. Taip pat – šešėlinę ekonomiką, kuri didele dalimi irgi yra šių netolygumų pasekmė.

Gal galėtumėte pateikti tokį įstatymų straipsnių ignoravimo pavyzdį?

Norėčiau pagrįsti tai, ką pasakiau. Štai Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo penkiuose straipsniuose nurodyti lydimieji teisės aktai neparengti ir nepatvirtinti.  Charakteringas pavyzdys –  Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 7 dalis, galiojanti nuo 1994 metų! Pacituosiu – „tretinio LNSS sveikatos priežiūros paslaugų lygio įstaigos pirmine ir antrine sveikatos priežiūra gali verstis tik mokslo ir mokymo tikslais. Pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros mastą ir apimtį nustato Sveikatos apsaugos ministerija.“  Bet tai vis dar nenustatyta.

Nuo įstatymo priėmimo praėjo 19 metų, ir per tiek metų nesugebėta nustatyti mastų ir apimčių?

Taip. Aš pirmas daviau tokį įpareigojimą nustatyti. Kai tai padariau, kilo bruzdesys. Man iš karto sako: „Mes Santariškėse galim teikti kiek norim pirminio ir antrinio lygio paslaugų. Be to, pacientas turi teisę pasirinkti. O jeigu jis nori pasirinkti?“

Tuomet aš sakau: „Juk neneigiu, kad pacientas turi teisę pasirinkti. Bet reikia perskaityti Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą“. O jame parašyta – pacientas turi teisę pasirinkti teisės aktų nustatyta tvarka. Vėlgi tenka priminti Sveikatos sistemos įstatymo 12 straipsnio 7 dalį: „tretinio LNSS sveikatos priežiūros paslaugų lygio įstaigos pirmine ir antrine sveikatos priežiūra gali verstis tik mokslo ir mokymo tikslais“.

Apie sveikatos priežiūros išteklių netolygaus paskirstymo problematiką, rezidentūros bazes, numatomą gydymo įstaigų efektyvumo vertinimą ir kitas naujoves  - kitame straipsnyje.

Mindaugas Savickas