Vaikų pramogos keičiasi - traumos išlieka

Vien Vilniaus mieste pas traumatologus kasmet apsilanko 25 tūkst. vaikų, tai sudaro apie trečdalį visų sostinėje gyvenančių vaikų iki 15 m. Sprendžiant iš traumų statistikos galima teigti, kad su pirmosiomis šiltomis dienomis prasideda ir vaikų susižalojimų sezonas. Jis tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Tėvai norėtų kaltinti šiuolaikines pramogas, tačiau medikai tvirtina, kad traumų pobūdis išlieka toks pats. Kas iš tiesų kaltas, kad kas trečias vaikas patiria vienokią ar kitokią traumą?

Reklama

 Traumos buityje dažnos

Daugiavaikė mama Skaidrė Vainikauskaitė sako, jog jai yra tekę vykti į traumatologinį skyrių, nors didesnių traumų, jos nuomone, pavyko išvengti.

„Vyriausias sūnus, būdamas 5-erių metų, buvo susilaužęs ranką lakstydamas po tada dar neįrengtą ir tuščią virtuvę: nulėkęs prie vienos sienos, prie kitos, vis taikydavosi kaip nors efektingai nugriūti. Na, ir nugriuvo taip, kad dilbio abu kaulai skilo. Bet sugijo normaliai, jokių liekamųjų reiškinių neliko. Ieva ir Augustinas yra prasiskėlę antakius - namie ir darželyje. Darželyje Ievą pastūmė draugė, ir toji pataikė tiesiai į smėlio dėžės kampą, o Augis lakstydamas namie rėžėsi į savo vaikiškos medinės lovos atbrailą. Nuvežėme į Žalgirio klinikas, nes greitojoje paaiškino, kad jeigu praskelta „tiesiai, lygiai per antakį" - tai į Žalgirio klinikas, o jei po antakiu arba virš jo - tai į Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikas. Burnos chirurgas, budėjęs tuo metu, įdėjo dvi siūles“, - vardija keturių vaikų mama.

Traumuotų pacientų daugėja

VUL Vaikų ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėja, gydytoja ortopedė traumatologė Ingrida Sapagovaitė informavo, jog 2008 m. vidutiniškai per dieną į juos kreipdavosi 34 vaikai, praėjus 5 metams, traumas patyrusių vaikų skaičius išaugo iki 47 vaikų per dieną. Pernai apie 3000 vaikų teko hospitalizuoti, tai reiškia, kad jų traumos buvo sunkios.

„Nuo kovo iki gegužės pabaigos mes matome augančią patiriamų traumų progresiją, kas dieną jų būna vis daugiau. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais traumų būna tiek pat, kiek gegužės pabaigoje, o prieš rugsėjį visuomet stebime susižalojimų piką. Kartą per parą į priėmimo skyrių buvo atvykę apie šimtą vaikų, tai buvo rekordas“, - prisimena gydytoja.

Medikė sako, jog dažniausiai traumos įvyksta po 23 valandos.  Pernai į jų gydymo įstaigą kreipėsi 75 vaikai, patyrę smurtines traumas viešose vietose tarp 23 val.  ir 6 val. ryto.

Kiekvienam amžiui savos traumos

2010-2012 m. net 22 proc. vaikų lūžo rankos, 27 proc. buvo įvairūs sumušimai, 16 proc. žaizdos, 8 proc. kojos lūžiai, 9 proc. patempimai. Pernai iš 17 208 vaikų, kurie kreipėsi į Vaikų ligoninę, beveik 5000 buvo nustatyti sumušimai, pusantro tūkstančio vaikų turėjo patempimus, daugiau nei 2000 vaikų buvo lūžusios rankos ar kojos.

Pasak gydytojos I. Sapagovaitės, traumos gerokai skiriasi atskirose vaikų amžiaus grupėse. „Vaikai nuo 1 iki 3 metų yra labai smalsūs, judrūs ir nepaklusnūs. Dauguma šiuo amžiaus periodu patiriamų traumų yra buitinės. Jie apsipliko arbata, griūna bėgdami, praryja smulkius žaislus ar daiktus, suima aštrius daiktus ir pan. Baisiausios traumos būna su atvėsti paliktais lygintuvais ar elektros prietaisais, kai vaikai ką nors kiša į rozetę. 4 - 7 metų vaikai traumas dažniau patiria lauke, žaisdami ir susimušę su kitais vaikais. Pirmokai neretai patenka po mašina. Mokyklinio amžiaus vaikai dažniausiai nukenčia treniruočių ir visokio sportavimo metu, pavyzdžiui, važiuodami dviračiais, riedučiais ir pan.“, - ligoninės statistiką apžvelgia gydytoja I. Sapagovaitė.

Linksmybės keičiasi, traumos išlieka

Pasak Vaikų ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėjos, kasmet atsiranda kokia vaikų pramogų naujovė ir būna su tuo susijusių traumų.

„Pernai atsirado keturračiai – turėjom traumų. Privačių namų kiemuose vaikai pamėgo šokinėti ant batutų. Buvo šios pramogos pasekmių – visokių lūžių. Per mėnesį bent vienas vaikas būna iš vandens pramogų parkų – bėga, griūna, ten slidu - turim sumušimą arba lūžį. Tos naujos pramogos visuomet susijusios su traumų rizika, tačiau tikrai nėra tokių naujų pramogų, kurias būtų galima kaltinti dėl didėjančio skaičiaus patiriamų traumų“, - sako gydytoja.

Ji rodo autoįvykiuose vaikų patirtų traumų statistiką, akivaizdžiai matyti jų mažėjimas nuo 2008 (368) iki 2011 (211) m. Šiemet traumų autoįvykiuose skaičius gali būti toks pat kaip 2008 m. – 368 vaikai bus sužaloti, nes stebima augimo tendencija.

"Mes autoįvykiuose patiriamų traumų mažėjimą susiejome su didžiule kampanija, kuri tuo  vyko prieš karą keliuose. Tuomet sukurti trumpi klipai, rodomi per televiziją, buvo labai įtaigūs. Kurį laiką visuomenės informavimas nevyksta ir  vaikų traumų daugėja. Manau, tikrai reikia šviesti tėvelius apie jų atsakomybę, apie traumas, kurias gali patirti jų vaikai“, - sako medikė.

Vaiko temperamentas

„Dėl griežto požiūrio ir tėvų atsakomybės aš jau nebesu tokia kategoriška - bepigu postringauti, kol savo vaikų neturi. Žinoma, tėvams ir reikia, ir privalu vaikus žiūrėti ir saugoti, bet iš patirties pasakysiu tik tiek: suaugęs žmogus ekstrinėje situacijoje dažnai iškrečia kokią nesąmonę, nors tariasi lyg ir esąs prognozuojamas, save pažįstantis, o kas lindi mažo vaiko galvoje – kartais  neišsprendžiamas galvosūkis. Pridirba tokių dalykėlių, kokių, regis, nei susapnuotum, nei fantastikos knygose perskaitytum,“ – įsitikinusi daugiavaikė mama S. Vainikauskaitė.

Ji prisiminė atvejį, kai pustrečių metų sūnui vis kalė į galvą, kad viena jo pramoga gali baigtis susižalojimu.

„Vis kartojau jam: „Negriuvinėk visu ūgiu paslikas ant lovos, nes blogai baigsi“. O jam vis vienodai tie mano bambėjimai – išskleidžia rankas kaip Jėzus virš Rio de Žaneiro ir plojasi veidu į patalus. Aišku, netruko ateiti ta diena, kai pataikė atsistoti laiminančio Jėzaus poza prie pat lovos krašto ir plojosi veidu nebe į patalus, o į parketą. Smūgio garsas buvo toks, kad net nutirpau, maniau, iš veido bus likusi tik kruvina košė. Kur tau! Iššoko gumbas per visą kaktą, kai nuvežėm į Santariškes, rentgeno tyrimas neparodė nė menkiausios kaukolės traumos ar smegenų sukrėtimo. Po kelių dienų gumbas nuslūgo, ir „nardymas" tęsiamas toliau po šiai dienai (vyručiui jau ketveri). Tiesa, apdairiau, mažesniu užmoju, bet kad būtų iš esmės tokios pramogos atsisakęs – nepasakyčiau. Tad, manau, kad traumas didele dalimi lemia ne tik tėvų priežiūra, gyvenamosios aplinkos saugumas, bet ir paties vaiko temperamentas, charakteris. Vienų vaikai sugeba visą dieną praleisti smėlio dėžėje ir grįžti namo šviesių drabužių nesusitepę, o maniškiai kelius nusibalnoja ir drabužius skutais paleidžia vos koją iš namų iškėlę“, - šypsosi S. Vainikauskaitė.

Daugiau kalbėti su vaikais

Pasak gydytojos ortopedės traumatologės I. Sapagovaitės, kiekvienas tėvelis turėtų žinoti, kur ir kaip gali įvykti trauma, stengtis to išvengti ir, svarbiausia, mokėti suteikti pirmąją pagalbą.

„Pirmos pagalbos principų reikia mokyti ir suaugusiuosius, ir vaikus. Jei tėvai mokytų vaikus, kaip teikti pagalbą kitiems, vaikai gal mažiau pakliūtų į situacijas, kai patiriamos traumos. Daugelyje užsienio šalių vaikai mokomi, kaip elgtis gaisro, avarijų atvejais. Mums tokios informacijos trūksta. Manau, siekiant išvengti traumų, svarbiausias vaidmuo tenka tėvams ir kitiems šeimos nariams“, - sako gydytoja.

Ji prisiminė vienos pacientės mamą, kuri stebėjosi, kaip jos dukra susilaužė riešą, jei ji turėjo dviratininko šalmą ir apsaugas ant alkūnių ir kelių. „Sakau, bet juk yra dar apsaugos ant riešų ir čiurnų. Tada mama sako: „Gerai, nupirksiu dabar ir tas apsaugas“. Yra valstybės priimtos ir įteisintos apsaugos priemonės – saugos diržai, dviratininkų šalmai ir kitų kūno dalių apsaugos, vaikiškos kėdutės automobilyje. Nepamirškime jų ir naudokime“, - sako I. Sapagovaitė.

 Ne vien tėvai kalti

Mama Skaidrė priklauso Daugiavaikių šeimų asociacijai „Mes“. Asociacijos narių iniciatyva visą žiemą vaikų viršutiniai rūbai nemokamai buvo žymimi atšvaitais. Moteris įsitikinusi, kad tai buvo labai praktiškas priminimas tėvams apie besitęsiantį karą keliuose.

„Kita vertus, bent jau Vilniaus mieste mažai vietų, apie kurias būtų galima pasakyti, kad jos saugios vaikui. Dažnoje vaikų žaidimų aikštelėje prie daugiabučių namų statomi automobiliai, aikštelės niekaip neaptvertos, vaikas paskui kamuolį gali išlėkti tiesiai po atvažiuojančios mašinos ratais arba į gatvę. Kad šalia tokių aikštelių daug kur zvimbia aukštos įtampos transformatorinės – išvis protu nesuvokiama; aišku, čia dar sovietmečio palikimas. Aikštelių danga dažniausiai būna žvyras ar skalda, kuri dulka ir skaudžiai traumuoja, o minkštomis sintetinėmis plytelėmis žaidimų zonos išklotos nebent naujos statybos kvartaluose. Ne viskas priklauso tik nuo tėvų – reikia dar ir visuomenės sutarimo, kad vaikų saugumas viešosiose vietose yra visų mūsų prioritetas ir jo turi būti paisoma pirmiausiai“, - sako daugiavaikė mama S. Vainikauskaitė.