Vaikų psichiatras apie smurtą: tragedija, kad dažniau tikime suaugusiaisiais
Iki paauglystės vaikai retai ką išsigalvoja, todėl dažniau reikėtų jais tikėti, ragina vaikų psichiatras Linas Slušnys. Anot jo, jei suaugęs žmogus netinkamai elgiasi su vaiku ar net prieš jį smurtauja, tai gali išduoti vaiko elgesys ar netiesioginiai žodžiai. Psichiatras skatina atkreipti į tai dėmesį, nes vėliau smurtą patyręs vaikas gali pats tapti smurtautoju.
– Vieną įrašą į „YouTube“ įdėjo motina. Jame matosi, kaip auklė muša ir rėkia ant jos mažo vaiko. Kitas įrašas kiek senesnis. Jį buvo įsidėję 15min.lt. Tame įraše matosi, kaip paauglį gatvėje tąso patėvis. Žinoma, tai nėra nauja tema, bet naujosios technologijos, vaizdavimas, dėjimas į socialinius tinklus, kitas platformas tą smurtą tarsi išviešina.
– Turiu pasakyti, kad dėl šios priežasties lenkiu galvą technologijoms. Jos yra labai tinkamos, įveda tam tikrą tvarką – turi suvokti, kad nebegali užsislėpęs daryti tokių dalykų ir pasislėpti nuo visuomenės. Auklės atvejo aš iš viso nesuprantu. Tokio kvailo elgesio, kaip sakoma, reikia dar paieškoti. Toks žmogus negali būti prie vaikų – tai nediskutuotina. Kas yra tas mušimas? Mušimas yra suaugusių žmonių nesugebėjimas valdyti savo emocijų. Taip pat suaugusiųjų nesugebėjimas rasti kitokių sprendimų.
– Ar taip parodomas silpnumas?
– Galas žino. Jie turbūt galvoja, kad tai yra stiprumas, kad parodo jėgą – aš čia labai greitai įvesiu tvarką. Ne kartą teko klausytis, kaip paėmę diržą pagaliau įvestume tvarką. Anksčiau buvo labai daug diržo, bet tvarkos kažkodėl nebuvo. Šiandien kaip tik turime daugiau tvarkos ir daugiau viešumo. Dabar turime sveikesnę tautą. Kuo daugiau vieni kitus kontroliuosime, neleisime taip elgtis ir ieškosime išeičių, tuo, manau, visiems bus geriau.
– Kaip tėvams pasirinkti tą auklę? Savo vaiką palieki su žmogumi, kuris daugiau ar mažiau pažįstamas. Tai yra baisu, ypač, kai pasižiūri tokių vaizdo įrašų. Į ką reikia atsižvelgti, ką žinoti apie tą žmogų?
– Turbūt kiekvieną auklę galima pajausti per vaiką. [...] Manau, kad pamatyti auklės veiksmams yra reikalinga daugiausiai savaitė, bet paprastai per tris ar keturias dienas ji turėtų atsiskleisti. [Kad auklė elgiasi netinkamai – LRT.lt] labai greitai galima suprasti per vaiką, jeigu esame atidūs klausytojai.
Dažna mūsų problema – neklausome vaikų. Jie kažką sako arba kalba nerišliai (nes kalba mažiukai), o mes manome, kad jie išsigalvoja. Kai ką nors pasako vaikas, duodame dėl to pastabą suaugusiajam, jis, žinoma, iškelia rankas ir šaukia – aš to nedariau, vaikas prisigalvojo. Mes tada suaugusiuoju tarsi tikime labiau negu vaiku.
Tai dar vienas paradoksas mūsų gyvenime: suaugę kažkodėl dažniau tiki nepažįstamu suaugusiuoju arba apskritai suaugusiais negu savo vaiku. Iki paauglystės vaikai praktiškai mažai ką išsigalvoja. Kai kuriuos dalykus labai sunku sugalvoti, pavyzdžiui, kad kažkas kažką kalbėjo, kažką sakė. Turi būti labai atidus požiūris į vaiką, kaip jis elgiasi.
Paprasti ženklai: vaikas ima sakyti „aš nenoriu“, „aš nenoriu likti“, „man nesmagu būti“, vaikas verkia, kai ateina tas suaugęs žmogus. Tada verta suklusti, kas yra ne taip. Tai reikia aiškintis tiek su vaiku, tiek su pačiu suaugusiuoju, t. y. su aukle. Visada yra vienintelis būdas aiškintis – kalbėtis. [...] Yra auklių, kurios visiškai nevykusios. Kaip sakau, iki šiol jos konservavo agurkus ir staiga, vieną gražią dieną, nusprendė tuo užsiimti.
– Atrodo, kad vaikų auklėjimas yra toks užsiėmimas, kuriuo bet kas gali užsiimti?
– Tai yra mūsų visų tragedija – esame šventai įsitikinę, kad gimsta vaikas ir jau esame tėvai, viską žinome. Todėl didelė dalis tėvų dažniausiai neturi kritinio mąstymo, kad tėvu, mama reikia mokytis būti. Kai kuriems reikia net ir vyru ar žmona mokytis būti. [...] Tas mokslas užtrunka. Deja, tai nėra metai ar dveji. Tai tunka visus 18 metų.
Jeigu kritinio mąstymo nėra, kai kas šiaip ne taip užaugina tuos vaikus, bet jie užauga taip ir neišmokę būti tėvais. Tai nėra paslaptis. Tai nėra susiję su išsilavinimu. Tai yra tiesiog susiję su mūsų nesugebėjimu. [...] Kartais net ir labai išsilavinę tėvai (man tenka pačiam su tuo susidurti), turintys puikų pažintinį intelektą, dėl kiekvienos vaiko nesėkmės, jeigu jis yra nors kiek ne toks sėkmingas kaip tėvas, gali vaiką vadinti kuo tik nori. Taip vaikas žlugdomas. Tai nebūtinai turi būti auklė. Tai kartais daro patys tėvai. Apie auklę neturiu ką daugiau sakyti. Tokia auklė keliauja lauk.
– Kalbėjote apie tai, kad reikia klausytis vaiko, bet ką daryti, kai vaikas dar nekalba? Kaip suprasti, kad kažkas yra negerai? Ar tik vaizdo kameros tada yra išeitis?
– Panašu, kad taip. Arba auklę reikia priimti su rekomendacijomis, bet jos, kiek žinau, gali būti labai paviršutiniškos, nes kartais rekomendaciją gali gauti tada, kai kas nors nori atsikratyti savo auklės. Jis tada duoda gerą rekomendaciją.
Jeigu neturime būdų, kaip patikrinti (nors tam yra oficialios agentūros, artimų žmonių rekomendacijos), tada reikia atlikti testą. Vienas iš būdų patikrinti auklę – kelias dienas su ja pabūti. Žinoma, yra žmonių, kurie moka adaptuotis ir tas tris ar keturias dienas gali adaptyviai gerai elgtis. Tačiau, jeigu esame tie, kurie gerai jaučia, kaip žmogus elgiasi, mes labai greitai pajaustume, ar tas žmogus tinka šalia vaiko, ar netinka, ar jis susierzina, kaip jis elgiasi.
Nors kiek pajutus, kad kažkas yra ne taip, nereikia žaisti ketės-pelės žaidimo. Vaikas turi augti saugiai, jo raida turi būti užtikrinta, pilnavertė. Bet koks smurtinis elgesys (nesvarbu, ar vaikas kalba, ar nekalba) yra labai pavojingas.
– Kokią įtaką vaiko vystymuisi, raidai gali padaryti smurtas, patiriamas nuo mažų dienų?
– Pirmiausia vaikas gali tapti labai uždaras. Vaikai, kurie dažnai patiria smurtą, patys ilgainiui tampa neretai smurtaujantys. Blogiausias dalykas – nepaisant to, kad vaikai bando sakyti – aš gyvenime šitaip nedarysiu, nesielgsiu, kaip elgiasi tėvai – dauguma jų su savo vaikais ima elgtis lygiai taip pat bjauriai, neatsakingai, žemindami, tyčiodamiesi ir smurtaudami. Kodėl? Jeigu neturėjai pavyzdžio, kai su tavimi, kaip vaiku, elgiamasi gražiai, tu tiesiog neišmokai. Kai tu susiduri su gyvenimo situacija, kai atsiranda tavo vaikai, tiesiog nežinai ir panaudoji tą modelį, kurį naudojo tėvai.
Mes galvojame – kodėl niekaip nesibaigia smurto banga? Mes ją nešamės kaip karmą. [...] Diržas, lazda tikrai neauklėja vaikų. Mes turime rasti būdus žodžiais [auklėti]. Yra gražiausių bausmių arsenalas. Kai pasiklausau tėvų, man kartais būna labai gražu, kaip galima nemušant, nežeminant, nesityčiojant, padaryti taip, kad kitą kartą vaikui net mintis nekyla pakartoti tam tikrą veiksmą.
– LRT RADIJO klausytojas pasakoja savo daugiabutyje kone kas vakarą girdintis vaiko verkimą, kuris trunka kelias valandas. Jis domisi, ką tokiu atveju reikėtų daryti, kur kreiptis, ar derėtų įrašinėti girdimą garsą?
– Garso įrašinėti, manau, nereikia. Žinoma, nesu teisininkas, todėl man atsakyti sunku. [...] Jeigu vaikas mušamas viešoje vietoje arba aš kažką girdžiu mušant, visada pagalvoju – tas vaikas užaugs, o aš noriu jaustis saugus gatvėse, viešose erdvėse. Vadinasi, turiu kažką daryti ir tai pirmiausia priklauso nuo manęs. Žinoma, tokioje situacijoje mano rekomendacija – informuoti vaiko teisių apsaugos tarnybą ir policiją. Tegul jie aiškinasi. Žmogus turi į tai nelįsti.
Tai nėra skundimas. Mes bijome – paskųsime. Žinoma, mūsų tarnybos irgi vangokai dirba. Atvažiuos, aiškinsis, įtrauks, rašys liudijimus, užuot užėję į namus, kai gauna signalą. Labai gerai žinau vieną atvejį: mergaitė mušama mamos. Tai daroma „kaip reikiant“. Apie tai žino aplinkiniai ir niekas neinformuoja, nes pasakoma – žinote, ji turi tik mamą, kas tada bus ir apskritai ką tai mamai pasakys. Juk ji dirba, uždirba, mergaitę išlaiko ir kas bus, jeigu mamą išveš į policijos nuovadą? Pirmyn, laukime, kol mama užmuš tą vaiką. Gal ir neužmuš, bet tada ta mergaitė užaugusi muš savo vaikus.
– Bet kai kurie tėvai nėra piktybiški. Gal jie tiesiog yra, kaip Jūs sakėte, tame rate ir jiems tiesiog reikia pamokymo, parodymo, kaip elgtis kitaip? Turiu omenyje, kad gal kito žmogaus ar tarnybų įsikišimas gali padėti žmogui?
– Manau, kad būtų sveika kartais įsikišti ir bent jau parodyti – mes esame, mes gavome signalą ir į jį sureagavome. Galbūt kartais iš karto nerasi faktų, gal ir ta mušama mergaitė iš karto nekalbės, bet vien paties fakto paskelbimas, parodymas, kad mes išgirdome, gali suveikti.
Kas tada atsitinka suaugusiems? Jiems reikia pradėti galvoti – kaip aš turėsiu elgtis, kad toliau taip nevyktų. [...] Tragedijų gali įvykti visokių. Nebūtinai galime sulaukti vaiko užmušimo. Kas gali pažadėti, kad mušama mergaitė nepakels rankos prieš save ir nenusižudys? Vieną gražią dieną ji bus tokios emocinės būsenos, kad niekas nesusigaudys, kas su ja dedasi. Ir taip gali atsitikti.
Tai sukelia liūdesį, pykti, auga saviagresija, nes kyla kaltės jausmas, – jeigu mama muša, vadinasi, esu nevykėlė ar nevykėlis. Jeigu patėvis muša, o mama negina, nesugeba apginti, tai irgi yra tam tikras parodymas, kad tai yra jėga, bet tai neauklėja. Manau, kad turėtume būti labiau pilietiški. Dažnai sakau – saugokime save, ne tik vaikus. Jeigu norime gyventi saugioje visuomenėje, turėti saugią aplinką sau, tai nebijokime pranešti. Galbūt išmoks ir tarnybos į tai reaguoti taip, kad nereikėtų užsiimti dideliais „popierizmais“.
– Į kokias institucijas reikėtų kreiptis? Priimtas įstatymas dėl smurto artimoje aplinkoje. Jeigu tas smurtas kyla tarp dviejų suaugusiųjų, viskas kaip ir aišku...
– Taip pat yra ir su vaikais. Tai galioja.
– Tai pirmoji institucija turėtų būti policija? Ar vaiko teisių apsaugos skyrius?
– Manau, kad jos abi yra vienodos. Vaiko teisės turės būti šalia. Yra šios dvi institucijos, bet pirmiausia reikia kreiptis į policiją, skambinti 112. Toliau policija dirba savo darbą ir jie turės patys paleisti tą mašiną. Manau, ten, kur yra didelis noras, policija savo darbą atlieka puikiai ir profesionaliai.
Susiję straipsniai
