Vaikų reabilitacija: centrų netrūksta, tačiau patenka ne visi

Lietuvoje vaikų sergamumas nemažėja, patologijos – sunkėja, tad daugeliui prireikia reabilitacijos. Palyginti su Latvija ir Estija, mūsų mažieji pacientai tokių paslaugų gauna daugiau, o ir pačių reabilitacijos centrų netrūksta. Vis dėlto ne visi norintys pakliūna į juos. Apie vaikų reabilitacijos situaciją mūsų šalyje – Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės direktorius, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas prof. dr. Juozas Raistenskis.

Reklama

Lietuvoje yra nemažai vaikų reabilitacijos centrų. Du pagrindiniai, tiesiogiai susiję su mokslo įstaigomis – Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetais, – įsikūrę Vaikų ligoninėje Vilniuje ir prie Kauno klinikų.

Regionuose jų taip pat netrūksta, pavyzdžiui, yra Vaikų ligoninės reabilitacijos skyrius Druskininkų „Saulutė“, reabilitacijos centrai Utenoje, Palangoje bei kituose miestuose. Pasak prof. dr. Juozo Raistenskio, juos pacientai mėgsta jau vien dėl patogumo, nes yra netoli namų.

Pradedama jau ligoninėje

Lietuvoje vaikų sergamumas nemažėja, o patologijos sunkėja, naudojama nauja įranga, visa tai brangina paslaugų kaštus. O didžiajai daliai vaikų, gydytų tiek poliklinikose, tiek ligoninėse, prireikia ir reabilitacijos.

„Tarkim, vaikas susirgo plaučių uždegimu, kreipėtės į šeimos gydytoją ar pulmonologą. Po tokios ligos ne iki galo pasveikus rekomenduotina ambulatorinė ar stacionarinė reabilitacija. O kokią paskirs specialistas, pasitaręs su fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoju, priklauso nuo paciento funkcinės būklės, – aiškina J. Raistenskis. – Jei, tarkime, plaučių liga ar traumos gydomos ligoninėje, joje jau pradedamas I reabilitacijos etapas, t. y. skiriamos pavienės priemonės, skatinančios spartesnį gijimą“.

Paslauga neteko prasmės

Viena iš išskirtinių vaikų reabilitacijos rūšių yra vadinamasis sveikatos grąžinamasis gydymas, kuris netaikomas suaugusiems. Jis skiriamas pacientams, dėl įvairių priežasčių negalintiems pasinaudoti ambulatorinės reabilitacijos galimybėmis (pvz., nėra kam vežioti į reabilitacijos centrą), ir tuomet, kai būklė yra nesudėtinga bei nekomplikuota, pavyzdžiui, užsitęsęs kosulys, lengva bronchų astma ar pan. Tačiau ši paslauga, reabilitologų nuomone, nebeteko prasmės.

„Tokio gydymo įkainis yra nedidelis, bet viešbučio paslaugos (maitinimas, patalynė ir kt.) padaro jį itin nenaudingą reabilitacijos įstaigai, – tvirtina J. Raistenskis. – Jis buvo aktualus tuomet, kai pas mus trūko ambulatorinės reabilitacijos įstaigų. Europos Sąjungos lėšomis įgyvendinus didelį projektą, jų nebetrūksta, šių paslaugų prieinamumas išties pagerėjo, tad toks gydymas nebeteko prasmės. Reabilitologų manymu, dabar galiojančiame įsakyme dėl medicininės reabilitacijos indikacijų sunkesnes būkles derėtų priskirti stacionarinei reabilitacijai, o lengvesnes – ambulatorinei“.

Politika nesikeičia

Pasak J. Raistenio, vaikų reabilitacijos politika nesikeičia daugybę metų. Lėšų, skiriamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto, nemažėja, jos siekia iki 20 proc. visų medicininei reabilitacijai skirtų lėšų. O jų yra tiek, kiek yra – gydymo įstaigos turi kvotas.

„Ūmių susirgimų ar traumų skaičiaus tiksliai numatyti neįmanoma, todėl kartais lėšų ir galimybių siųsti reabilitacijai pritrūksta. Kai teritorinė ligonių kasa praneša, kad ketvirčio lėšos išnaudotos, dėl kiekvieno paciento kreipiamės atskirai. Dažniausia ji neatsako „ne“, nes gydytojai pagrindžia vaiko poreikį reabilitacijai“, – aiškino gydytojas, tačiau pabrėžė, kad tikrai nėra taip, jog šias paslaugas gauna visi panorėję.

Iškreiptas sezoniškumas

Skiriant reabilitaciją, „veikia atrankos kriterijai ir privaloma paisyti teisės aktų nustatytos tvarkos. Svarbu atsakingai išskirti prioritetus, atskirti ūmias, poūmias bei lėtines būkles, remtis holistiniu požiūriu į vaiką“.

J. Raistenskis mano, kad vaikų reabilitacija turi tam tikrų ypatumų.

„Pasigirsta kalbų, kad vaikai labiau serga šaltuoju, o į reabilitacijos įstaigas vyksta šiltuoju metų laiku. Šlubuoja prioritetai ir atrankos bei išsiuntimo mechanizmai, yra prielaidų neskaidriam sezoniškumui, – įsitikinęs reabilitologas. – Kas galėtų paneigti medicininių reabilitacijos procedūrų kartu su klimato terapija naudą ligoniui, juolab vaikui? Tačiau yra ir kitų dalykų, kurie šiek tiek iškreipia tikruosius vaikų reabilitacijos poreikius bei kelia minčių apie paslaugų sezoniškumą. Tai – elementariausi šeimos, socialiniai, darbo reikalai“.

Apmoka ne visiems

Dabar vaikų reabilitaciją šimtu procentų apmoka Valstybinė ligonių kasa. Yra dalinių socialinių garantijų vaikus slaugantiems asmenims, tačiau ne visiems.

„Vaikus iki aštuonerių metų į reabilitacijos centrus galime siųsti kartu su mama, tėvu ar kitu asmeniu pagal įstatymą. Jam garantuojama lova ir dalinis maitinimas, tačiau nedarbingumo pažymėjimą jis gali gauti tik tuomet, jei vaiko liga ar trauma yra įrašyta į sunkių būklių sąrašą“, – aiškina J. Raistenskis.

Jei ligos nėra tame sąraše, suprantama, nedarbingumo pažymėjimo neverta tikėtis.

„Tokiu atveju mama ar tėvas su vaiku gali būti, tačiau darbdaviui galės pateikti tik medicininę pažymą, pateisinančią neatvykimą į darbą, arba bus priverstas imti savo eilines atostogas. Tėvai pradeda planuoti, kaip trūks plyš gauti vaikui reabilitaciją per savo atostogas, o ne tada, kai vaikui jos labiausiai reikia. Be to, nei darbdaviui, nei darbuotojui medicininė pažyma nėra labai naudinga, netgi nuostolinga. Tėvai skundžiasi, kad tokiais atvejais darbdaviai dažnai į tokį darbuotoją žiūri nepalankiai, nors vienas iš tėvų su vaiku ir būna teisėtai“, – sakė reabilitologas.

Vaikams – sudėtingiau

Gydytojo teigimu, sunku patenkinti visus pacientų ir jų tėvų lūkesčius bei norus: „Deja, tenka išklausyti priekaištų dėl neskirtos reabilitacijos ar neišduotų nedarbingumo pažymėjimų. Ne visi supranta, kad tai reglamentuoja teisės aktai ir įstatymai. Kartais sunku išaiškinti, kad reabilitacija tikslinga tada, kai yra perspektyvų grąžinti ar pagerinti vaiko funkcinę būklę“.

Problemų, pasak profesoriaus, kyla ir dėl to, jog susirgęs, tarkim, plaučių uždegimu, suaugęs pats gali nuvykti procedūrų į polikliniką ar reabilitacijos centrą, o vaiką jau tenka lydėti tėvams, kurie dar būna priversti dalyvauti reabilitacijos procese ir mokytis padėti vaikui sveikti.

„Kaip matyti, vaikų reabilitacija yra gerokai sudėtingesnė nei suaugusiųjų – dėl minėtų priežasčių ir to, kad ji neatsiejama nuo amžiaus tarpsnio vystymosi ypatumų, kuriuos reabilitologas privalo gerai žinoti. Vaikų reabilitacija kartu yra ir abilitacija, t. y. naujų įgūdžių įgijimas: mažajam pacientui reikia ne tik sugrąžinti dėl ligos ar traumos prarastas funkcijas, bet ir pagelbėti, kad jo augimas bei vystymasis neatsiliktų nuo bendraamžių. O reabilitacijos centrams dar reikia pasirūpinti, kad gydymo laikotarpiu nesutriktų vaiko ugdymo procesas“.