Vaikų „šlapi reikaliukai“ – laikinas mamų galvos skausmas ar bėda visam gyvenimui?(1)

Kūdikystėje vaikai šlapinasi maždaug kartą per valandą, tai vyksta refleksiškai ir jie to nesuvokia. Antrais ar trečiais gyvenimo metais vaikas pradeda jausti norą šlapintis. Nuo trečių iki ketverių metų vaikas jau būna išmokęs suvaldyti šlapinimosi refleksus, savo noru pradėti šlapintis socialiai tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Tačiau kartais ir penkiamečiams nutinka „šlapių reikalų“. Pasirodo, to priežastys gali glūdėti ne tik fiziologiniuose pokyčiuose, tačiau ir tėvų elgesyje su dvimečiu vaiku. Sudėtingą priežasties ir pasekmės ryšį padeda atnarplioti VšĮ Inkocentro vadovė gydytoja Jurga Misevičienė ir bendruomenės „Sąmoningos mamos“ kūrėja, vaikų priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė.

Reklama

Kaip mes išmokstam šlapintis

Pasak Inkocentro vadovės J. Misevičienės, šlapimo pūslė turi dvi pagrindines funkcijas – kaupimo ir išsituštinimo bei dvigubą inervaciją – centrinę somatinę ir autonominę nervų sistemas.

„Antrais trečiais vaiko gyvenimo metais atsiranda sugebėjimas sulaikyti šlapimą, vėliau ir pradėti šlapintis, esant nepilnai pūslei. Atsiranda gėdos jausmas dėl šlapimo nelaikymo. Vystosi sugebėjimas sulaikyti ir atidėti šlapinimąsi socialiai tinkamesniam laikui. Normali šlapimo srovė susiformuoja iki maždaug 3 metų, šlapimo kaupimas atsiranda apie 5 metus“, - sako J. Misevičienė.

Vaikų šlapimo nelaikymas būna neurogeninis (nakties ir dienos nelaikymo epizodai). Jo priežastys yra įgimtos ir įgytos. Taip pat yra įgytas šlapimo nelaikymas, skirstomas į pirminį ir antrinį. Įgimtą šlapimo nelaikymą vaikų amžiuje nulemia tokios ligos kaip mielodisplazija, lipomeningocelė, kryžkaulio agenezė, cerebrinis paralyžius ir kt.

„Įgytas šlapimo nelaikymas būna dėl stuburo traumų, šlapinimosi sistemos sužalojimų, paveldimumo, psichologinių faktorių – smurto, tėvų skyrybų, seksualinės prievartos, patyčių daželyje, mokykloje, taip pat dėl sulėtėjusio psichomotorinio vystymosi, perinatalinių faktorių, pavyzdžiui, motinos toksemija nėštumo metu“, - vardija Inkocentro vadovė.

Enurezė – kas tai?

Kas penktas vyresnis nei 5 metų amžiaus vaikas turi enurezę. Tai yra visiškas šlapimo pūslės ištuštinimas nakties metu miegant, be jokios kitos pūslės funkcijos sutrikimo, kurį sukelia padidėjęs šlapimo pūslės raumens aktyvumas ir sumažėjęs smegenų žievės sujaudinimas, kuomet pilna pūslė turi būti ištuštinama. 10 proc. septynmečių vis dar skundžiasi naktiniu šlapimo nelaikymu. Berniukams tai būna dvigubai dažniau nei mergaitėms. Per metus 15 proc. savaime nuo to pasveiksta. 0,1 proc. tokių vaikų enurezė išlieka ir suaugus.

„Yra nustatyta, kad didelį vaidmenį šlapimo nelaikymo, enurezės atveju vaidina tėvai. Net jei tėvams jų vaikystėje nebuvo enurezės, jų vaikas turi 15 proc. tikimybę susirgti. Jeigu abu tėvai turėdavo tokių enurezės epizodų, vaiko rizika išauga iki 77 proc., jei vienas – rizika iki 44 proc. Ne mažesnę tikimybę nei paveldimumas turi tokie faktoriai kaip tėvų skyrybos, artimojo mirtis, gyvūnėlio netektis, seksualinė prievarta ar patyčios. Taip pat tų naktinių šlapinimosi epizodų gali būti net ir dėl tėvų dėmesio stokos“, - sako J. Misevičienė.

Specialistė pataria atidžiau stebėti vaiką, jeigu jis gimė mažesnio svorio, jei turi padidėjusius adenoidus ar tonziles, kenčia dėl vidurių užkietėjimo ar yra hiperaktyvus.

Vaikai slepia „šlapius nutikimus“

Naktiniai šlapimo nelaikymai neigiamai paveikia vaiko asmenybės vystymąsi ir savęs suvokimą.

„Vaikas jaučia gėdą ir kaltę, kartu ženkliai sumažėja savigarbos jausmas tuo metu, kai savęs pažinimas yra labai svarbus formuojantis vaiko asmenybei. Vaikas vengia važiuoti į stovyklą, į svečius su nakvyne, yra įsitempęs, bijo. Turkijoje atliktoje studijoje, kurioje buvo tirta motinų, auginančių vaikus, sergančius naktiniu šlapimo nelaikymu, psichologinė būklė, nustatyta, jog kuo sunkesnė yra šlapimo nelaikymo forma, tuo sunkesnė depresijos forma atsiranda vaiką auginančioms motinoms“, - sako Inkocentro vadovė.

Dažnas lovos perklojimas, čiužinių keitimas, drėgnų skalbinių skalbimas reikalauja papildomo laiko ir pastangų, kurie laikui bėgant gali sukelti psichologinius negalavimus. Esant prastesnei gyvenimo kokybei, mamoms gali išsivystyti reikalaujanti gydymo depresija, nerimas, elgesio sutrikimai. Iki 40 proc. vaikų, sergančių šlapimo nelaikymu, turi elgesio sutrikimų.

„Netolerantiški tėvai lengviau pasirenka bausmę, nei bando suprasti netinkamą vaiko elgesį. Naktinis šlapimo nelaikymas ne tik įtakoja vaiko elgesį, bet iš tikrųjų suerzina visą šeimą. Augant vaikui, turinčiam šlapimo nelaikymo problemų, tėvams gali išsivystyti negatyvūs jausmai savo vaikui. Kartais naktinį šlapimo nelaikymą turintys vaikai patiria smurto epizodus, būna, kad dėl to smurtą patiria ir motinos“, - atskleidžia naktinio vaikų šlapimo nelaikymo pasekmes šeimai J. Misevičienė.

Ką daryti

Pasak bendruomenės „Sąmoningos mamos“ įkūrėjos, vaikų priežiūros specialistės Giedrės Veličkienės, vertėtų kuo anksčiau mokyti vaiką pasišlapinti į puoduką, formuoti jo šlapinimosi įpročius.

„Pažindinti vaiką su puoduku, leisti jam vaikščioti šlapiomis kelnaitėmis – visa tai yra gera praktika, kuri padeda vaikui anksti susipažinti su šlapinimusi. Kol mūsų gyvenimuose nebuvo sauskelnių, visi anksčiau pradėdavom sąmoningai šlapintis ant puoduko. O ilgalaikis vienkartinių sauskelnių dėvėjimas, mano nuomone, prisideda prie tų naktinių „šlapių epizodų“. Yra nemažai būdų, kaip atpratinti vaiką nuo sauskelnių, bet mano patarimas būtų – iš pat pradžių stengtis jų visai nenaudoti ar naudoti kuo mažiau“, - pataria G. Veličkienė.

Savo paskaitose ji labai akcentuoja vaiko pažintį su puoduku. Jos nuomone, netinkama „pažinties pradžia“ gali nulemti ne tik prastėjančius vaiko ir tėvų santykius, bet ir padaryti įtaką tokiems sutrikimams kaip enurezė.

„Dažniausios klaidos – tėvai duoda puoduką ir neparodo, ką su juo daryti, manydami, kad vaikas pats žinos. Vaikas nežino. Tėvai per ilgai leidžia vaikui sėdėti ant puoduko. Taip galiausiai susiformuoja patys keisčiausi vaiko šlapinimosi įpročiai. Pavyzdžiui, vaikas sėdi ant puoduko ir žiūri televizorių ar varto kažkokią knygutę. Ir kad vėliau pasišlapintų, jis nori tos pačios situacijos arba ši situacija verčia jį apsišlapinti. Todėl reikia į vaiko tuštinimąsi žiūrėti rimtai, atsakingai ir nusiteikti, kad šioje srityje reikės padirbėti. Bus namuose balų, bus verkimo ir vaikščiojimo šlapiomis kelnėmis. Viso to reikia, kad vaikui susiformuotų teisingas požiūris į šlapinimąsi ir kad šlapinimasis nevirstų visą gyvenimą gadinančiu sutrikimu“, - sako vaikų priežiūros specialistė G. Veličkienė.

Pasak J. Misevičienės, pasireiškus šlapinimosi sutrikimams, neretai tėvai daro klaidą traktuodami, kad tai laikina, viskas praeis savaime, kai vaikas paaugs.

„Būtinas visapusiškas vaiko medicininis ištyrimas, siekiant atmesti įgimtas anomalijas, organinę patologiją. Diagnozuojant ir gydant šį sutrikimą būtinas glaudus ir geranoriškas vaiko, jo tėvų ir gydytojo bendradarbiavimas. Tėvai neturi manyti, kad nuves vaiką pas gydytoją ir tas išspręs visas problemas. Jei vaikas lanko darželį ir turi šlapinimosi problemų, būtinai reikėtų apie tai perspėti auklėtojas. Jos turėtų specialiai tokiam vaikui pakloti lovą ir padėti jam. Galima su vaiku pildyti šlapinimosi dienoraštį, kad jis matytų, kaip dažnai šlapinasi. Sugalvoti su juo, kaip jis galėtų ilginti laiką tarp šlapinimusi. Ne mažiau svarbu poilsio režimas, vaikui reikia eiti miegoti devintą valandą vakaro, nepervargti dieną“, - patarė J. Misevičienė.

Ko nedaryti?

Abi specialistės vieningai sutaria, jog yra dalykų, kurių tėvai neturi daryti, nors gal jie ir mano, kad tai gali padėti išspręsti vaikų šlapimo nelaikymo epizodus. Tačiau bus priešingas efektas ir bus padarytas ilgalaikis neigiamas poveikis vaiko psichikai.

Nebarti, nebausti, negėdinti ir nelyginti su kitais vaikais, kurie nėra „šlapukai“.

Nedrausti vartoti skysčių antroje dienos pusėje.

Neduoti be reikalo sūraus maisto.

Nevaryti vaiko prieš miegą 3-4 k. šlapintis.

Nekišti po paklode „specialaus pakloto“.

Neapginkluoti vaiko sauskelnėmis.

Nežadinti naktį pasišlapinti.