Vaikų traumatologijos skyriuje atidaryta fotografijų paroda „Paslaptys“

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio mintis apie tai, jog „draugystė meno pavėsyje – amžina“, pasakyta gegužės 7-osios pavakarį Vaikų ligoninės Vaikų traumatologijos skyriuje, skraji ir simboliškai primena apie ypatingą žmogiškumą bei nuoširdų rūpestį kitam, natūraliai esantį kiekviename iš mūsų. Šios ištarmės priežastis – VšĮ „Užimtumo terapijos centro“ ir fotografo Ernesto Brendelio 19-os įspūdingų gamtos peizažų paroda „Paslaptys“, dovanota Vaikų ligoninei. Jaukiame susitikime prie arbatos su naminiu pyragu šnekučiavosi visi: ir vakaro organizatoriai, ir svečiai, ir mažieji pacientai.

Profesionalus fotografas Ernestas Brendelis dar prieš Naujuosius socialiniame tinkle Facebook paskelbė žinutę, jog visiems norintiems gali padovanoti bemaž 130 savo darbų. Fotografijos iš penkių autoriaus parodų, apkeliavusių Buenos Aires, Londoną, Amsterdamą, Maskvą, buvo graibstyte graibstomos ir pateko į jo draugų ir visiškai nepažįstamų gerbėjų rankas. Gal daugybė unikalių meno kūrinių taip ir būtų išbarstyti nežinomomis kryptimis, tačiau fotografo bičiulė ir „Užimtumo terapijos centro“ viena iš vadovių savanorė Inga Juškienė spėjo pažaboti laukinį autoriaus altruizmą. „Ingutė mane tiesiog paragino likusias fotografijas atrinkti į ciklus, darbus įrėminti ir suteikti jiems antrą gyvenimą padovanojant parodą Santariškių Vaikų ligoninei, kurioje gamtos peizažais galės mėgautis daugybė žmonių: personalas, mažieji pacientai ir juos lankantys, vadinasi, mano darbai gyvi, o tai man kaip kūrėjui suteikia nepaprastos laimės“, – pasakojo menininkas. Parodos atidarymą nuoširdžiai rėmė ir visais organizaciniais reikalais pagelbėjo ligoninės administracija, entuziastingai palaikiusi šią idėją.

Sveikatos apsaugos ministro dėmesys „Užimtumo terapijos centro“, jau ne vienerius metus besirūpinančio Santariškių ligoninės suaugusių pacientų ir vaikų prasmingu bei kūrybišku laisvalaikiu, veiklai bei sutikimas dalyvauti parodos atidaryme – neprasta dovana tiek renginio organizatoriams, tiek vaikams. Pastarųjų ir ministro susitikime skambėjo ypatingų gyvenimo akimirkų liudijimai. Vytenis Povilas Andriukaitis ligoniukams pasakojo apie tai, jog vaikystės laikas, kurį nenorom dažnai tenka dėl savo išdykėliškų nuotykių aukoti ir praleisti ligoninėje vis dėlto gali būti labai džiugus, įsimintinas, nes galbūt čia bus surasti geriausi draugai, „likimo broliai“ visam gyvenimui. „Gyventi besidžiaugiant šia diena yra menas. Menas užburia, jis veikia be žodžių, be primygtinai pamokslaujančios idėjos. Net jūsų gipsas yra menas, nes gydymas – menas. Žvelgdami į parodoje eksponuojamus paveikslus jausitės it namie, jaukiai, o užsimezgusi draugystė meno pavėsyje – amžina“, – sakė p. Andriukaitis.

Fotografijų autorius susirinkusiems svečiams pirmiausia pristatė vieną įspūdingiausių savo darbų – nuotrauką, kurioje įamžinta ypatinga Kernavės gamtos magija. Subtilų natūralių detalių žaismą gamtos horizonte pabrėžė specialiomis fotografijos technikomis pasodrintos, kontrastuojančios spalvos, kuriančios ne vieną menininko kolegą nustebinusį paslapties įspūdį. „Žiūrint iš tolo atrodo lyg akvarelė. Fantastika!“, – neslėpė susižavėjimo ministras. Taip jau nutiko, kad fotografijų ciklo „Paslaptis“ sudėtyje esantys darbai fiksuoja Estijos, Latvijos ir Lietuvos grožį. Kiek kuklindamasis dėl savo netobulos, sau negimtosios lietuvių kalbos menininkas su didžiule meile kalbėjo apie mūsų šalį: „Trakai, Kernavė – rojus žemėje. Man magėjo užfiksuoti nepaprastus Dievo ir žmogaus sukurtus stebuklus jame. Ir tai daryti kitaip nei kažkas kitas. Kartais tinkamai akimirkai pagauti pakanka vieno spragtelėjimo, o štai minėtoje Kernavėje nuolatos lankiausi net trejetą metų tol, kol išgavau, mano manymu, tobulą fotografiją“.

Menininkas prisipažino, jog labiausiai mėgsta fotografuoti rudenį arba pavasarį, kai gamta esanti ypatingame virsme, o pro besistiebiančią lapiją galima regėti prasmingas ir kitų objektų detales. Daugelį parodos lankytojų ne mažiau nustebino Ernesto pasakojimas apie specialias fotografijos technikas, kurias jis taikė kurdamas savo darbus. Viena iš jų – naudoti infraraudonuosius spindulius, kai norimas peizažas,  o svarbiausia – judesys jame, fiksuojamas ilgą laiką ir ten esantys objektai įgyja juodus ir baltus tonus: tamsios spalvos šaltųjų objektų, o balta spalva nusidažo, pavyzdžiui, saulės įkaitinti medžių lapai. Kažkas iš stebinčiųjų net pajuokavo: „Kaip žvejys! Iš ryto užstatai, o vakare pažiūri, koks laimikis“.

Džiugu, kad pasaulį apkeliavę peizažai grįžo gimtinėn ir Vaikų traumatologijos skyriuje jiems buvo atrasta vieta dar vienam kūrybiškumo išsipildymui. Nepaprasta ir tai, jog kilnios idėjos labui susitiko tiek daug geranoriškų širdžių. „Užimtumo terapijos centro“ ir bičiulių iniciatyva tikimasi parengti dar ne vieną panašią parodą ne tik Vilniaus, bet ir rajonų ligoninėse. Visa – pacientams ir tik tam, kad ligoninės koridoriai nebūtų žvarbūs, bet primintų jaukius namus.

Toma Grabauskaitė