Vaistai ant palangės: kam naudoti ir kada geriau nevartoti

Beprotiškas šiuolaikinio gyvenimo tempas dažnai sukelia įvarius negalavimus, o jiems gydyti griebiamės tablečių. Tačiau gal vertėtų pasinaudoti augalų teikiama nauda, apsižvalgius, ką turime namuose.

Reklama

Alavijas

Stačiu, šakotu stiebu ir storais, sultingais su spygliukais pakraščiuose lapais vaistinis augalas auginamas dažnuose namuose. Alijošius nereikalauja ypatingos priežiūros, tačiau nemėgsta nuolatinės drėgmės.

Vaistams geriausia tinka antramečių ar dar senesnių augalų nuplauti šaltu virintu vandeniu ir nusausinti lapai. Juos skinti galima ištisus metus.

Alijošiumi gydomos opos, egzemos, nušalimai, naujos ar įsisenėjusios, gilios ar pūliuojančios žaizdos, o tepalu – kai kurios odos ligos.

Po arbatinį šaukštelį šviežias alavijo sultis gerti rekomenduojama sergantiems gastritu, mažakraujyste ar vidurių užkietėjimu. Keletą lašų jo sulčių pravartu įsilašinti į nosį sloguojant, sulčių mišinys su medumi – vaistas sergantiems plaučių tuberkulioze.

Šio palangių gyventojo preparatų nerekomenduojama vartoti nėščioms moterims, sergantiems kepenų, tulžies pūslės ligomis, hemorojumi, cistitu, viduriuojant.

Pelargonija

Apie pelargonijos gydomąjį poveikį dažnas šios kambarinės gėlės augintojas žino kur kas mažiau, nei apie alavijo. Iš tiesų dekoratyvi, ypatingos priežiūros nereikalaujanti gėlė ne tik puošia namus, bet ir rūpinasi namų gyventojų savijauta.

Pelargonijoje yra daug eterinių aliejų, lemiančių jos gydomąsias savybes. Vien buvimas šalia augalo mažina stresą bei įtampą. Teigiamas poveikis nuotaikai, organizmo tonusui sustiprėja panirus į pelargonijos užpilu „pagerintą“ vonią – tereikia saują šviežių pelargonijų ūglių ir lapų užpilti verdančiu vandeniu. Po 5–10 minučių nukošus, supilti į vonią. Pelargonijos preparatai padeda menopauzės metu, užpuolus depresyviai nuotaikai.

Pelargonijų eterinis aliejus turi stiprių antibakterinių savybių, todėl juo galima gydyti įvairias gleivinės bei odos žaizdas, ligas. Šio vaistingo augalo preparatai gydo nuo viduriavimo, dirgliojo žarnyno sindromo, gerina virškinimojo trakto, kepenų veiklos funkcijas.

Kalankė

Kalankė liaudies medicinoje dažniau vadinama naminiu ženšeniu arba „paleistuve“. Tai – daugiametis, amžinai žaliuojantis augalas. Jo lapai pailgi, sultingi, kraštuose prisagstyti mažų lapelių, žiedai geltoni, raudoni, violetiniai, oranžiniai. Dauginasi kalankė ant žemės nukritusiais lapų kraštuose augančiais „vaikais“ – mažais lapeliais, arba sėklomis. Kalankė gali augti esant sausam orui, tačiau nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Augalą reikia laistyti saikingai, reguliariai tręšti pavasarį ir vasarą.

Vaistams vartojami lapai, kuriuos rinkti galima ištisus metus. „Naminis ženšenis“ – veiksmingas vaistas nuo opų ir žaizdų. Kalankės sultys yra pirmasis padėjėjas malšinant nudegimo skausmus, spartinant jų bei kitų žaizdų gijimą, slopinant uždegimus, gydant stomatitą ar parodontozę.

Vaistinė melisa

Daugiametis, citrinos kvapo žolinis augalas, kurio šakniastiebis ir stiebas šakoti, 30–120 cm aukščio, apaugęs plaukeliais. Dauguma melisą augina darželiuose, tačiau šis vaistinis augalas gali įsikurti ir virtuvėje ant palangės – juk melisa vartojama ir kaip prieskonis. Parenkant vietą namuose reiktų žinoti, kad augalą reikia saugoti nuo skersvėjų, jis bijo šalčio.

Vaistams vartojama žolė – ūglių viršūnės ir lapai. Iš jų gaminami nuovirai, užpilai, melisa įeina į raminančių bei virškinimą gerinančių vaistažolių mišinių sudėtį.

Dėl veikliųjų medžiagų ji ramina skausmą, turi antibakterinį poveikį, taip pat mažina kraujospūdį, plečia kraujagysles. Šis augalas taip pat teigiamai veikia virškinamojo trakto veiklą, slopina pykinimą ir vėmimą.

Melisos lapai tinka gydyti sunkiai gyjančias žaizdas, jų mišinukai – geriausias vaistas nuo mėšlungio, arbata ramina širdį, slopina neurozę. Vonia su melisos nuoviru ne tik gardžiai kvepės, bet tai pat ir veiks raminančiai.

Pipirmėtė

Dar viena „palangės gyventoja“ – pipirmėtė. Šeimininkės šį gražų daugiametį augalą įkurdina dėl dekoratyvių lapų, kuriais galima dekoruoti patiekalus, malonaus kvapo ir šaldančio malonaus skonio, tinkamo įvairių gėrimų pagardinimui. Visgi kvapus, 30–100 cm aukščio žolinis augalas turi daug eterinių aliejų, dėl kurių naudojamas ir vaistiniuose preparatuose.

Vaistams vartojami pipirmėtės lapai. Iš jos ir kitų vaistažolių pagaminta arbata reguliuoja žarnyno veiklą, ramina nervus. Iš lapų išskirtas mentolio tirpalai išoriškai vartojami nuo migrenos, kvėpavimo takų gleivinės uždegimo, slogos, astmos. Geriamieji tirpalai plečia kraujagysles, mažina kraujo spaudimą. Sergantiems burnos gleivinių uždegimu, patartina burnos ertmę skalauti pipirmėtės arbata.

Pipirmėtė nemėgsta nuolatinės drėgmės, todėl nepatartina dažnai laistyti. Džiovinant negalima laikyti krūvoje, nes šie augalai greitai pradeda kaisti.

Raudonėlis

Atrodytų dar vienas prieskonis? Taip, šis dekoratyvus iki 50 cm aukščio užaugantis augalas – puikus prieskonis, todėl taip pat vertas saulėtos vietelės ant palangės. Tačiau kaip ir daugelis prieskoninių žolių, raudonėlis turi eterinių aliejų, kurie naudojami gydymo tikslais.

Raudonėlis turi virškinimą gerinančių savybių, gelbsti esant vidurių užkietėjimui, pūtimui. Augalas vartojamas kaip raminanti priemonė sudirgus nervų sistemai. Raudonėlio preparatai skatina atsikosėjimą, prakaitavimą, turi antiseptinio, priešuždegiminio, skausmą malšinančio poveikio.

Raudonėlio užpilu galima skalauti gerklę, iš jo daryti kompresus sąnarių ligoms, bėrimams gydyti. Iš nuoviro galima ruošti vonias.

Petražolė

Sėjamoji petražolė – tai dvimetis augalas, kurio šakniavaisis yra baltas, panašus į morkos. Apie petražolės prieskonines savybes neverta nė kalbėti – kiekviena šeimininkė puikiai pažįsta šį kvapų prieskoninį augalą. Petražolė šaltuoju metų laiku žaliuoja ant dažnos palangės – tankus krūmelis puošia virtuvę, o lapeliai gražina patiekalus.

Ši mums gerai pažįstamas augalas taip pat turi savų paslapčių. Pavasarį iškastas petražolės šakniavaisiai naudojami ir sveikatai gerinti. Tiesa, augalo sėklos turi gausesnes eterinių aliejų atsargas nei šakniavaisis, todėl taip pat naudojamas vaistiniams preparatams gaminti.

Petražolės preparatai turi atsikosėjimą gerinančių, skausmą malšinančių bei priešuždegiminių savybių. Kaip ir visos prieskoniams naudojamos žolelės, petražolė skatina virškinimą, gerina apetitą, netgi didina potenciją. Petražolė šalina nemalonų burnos kvapą – tereikia pakramtyti lapelį. Šio augalo preparatai mažina prakaitavimą, skausmą vabzdžių įgėlimo vietose.

Rekomenduojama nevartoti deginantis saulėje ar soliariume, nes petražolė padidina jautrumą ultravioletiniams spinduliams.

Geriau nevartoti

Tiek šie, tiek kiti vaistiniai ir prieskoniniai augalai turi veikliųjų medžiagų, kurios vartojamos gaminant gydomuosius preparatus. Vieni augalai, jų dalys pasižymi didesniu veikliųjų medžiagų kiekiu nei kitos, skirtingas ir jų poveikis bei poveikio stiprumas.

Kaip ir cheminiai vaistai, augalai gali turėti ir nepageidaujamą poveikį ar kelti pavojų sveikatai, net gyvybei, nes kai kurie augalai, naudojami vaistiniams preparatams, yra nuodingi ir tik specialistai gali juos paruošti taip, kad jie taptų naudingi sveikatai.

Kaip ir naudojant cheminius vaistus, prieš naudojant natūralias medžiagas būtina pasitarti su specialistais, nes, atrodytų, nekaltas augalėlis kartais gali labiau pakenkti nei pagelbėti. Žinoma, tokios saugumo priemonės taikytinos vaistiniais augalais gydantis intensyviai – tikrai nieko blogo nenutiks, jei į nosį įsilašinsite alavijo ar pakramsnosite petražolės.

Ypač atsargioms reikia būti nėščioms moterims, žmonėms, sergantiems kepenų, tulžies, širdies ir kraujagyslių ligomis.